Balandžio 6 dienos popietę Varnių gyventojai gausiai rinkosi į seniūnijos administracijos salę, kur turėjo vykti išplėstinė seniūnaičių sueiga. Iš anksto buvo pranešta, kad sueigoje Varnių vyskupo Motiejaus Valančiaus bendruomenė pristatys savo parengtus Nepriklausomybės paminklo Varniuose atstatymo projektinius pasiūlymus. Bendruomenė kvietė varniškius pareikšti nuomonę dėl Valančiaus darželio istorinio sutvarkymo.
Vlada Vengrienė
Sueigą pradėjęs Varnių seniūnas Rolandas Bružas pristatė pagrindinius darbotvarkės klausimus ir pakvietė pasisakyti vyskupo Motiejaus Valančiaus bendruomenės pirmininką Antaną Ivinskį, prieš tai perskaitęs jo prašymą sušaukti šią išplėstinę sueigą, kad Varnių gyventojai galėtų susipažinti su projektiniais siūlymais ne tik žodžiu, bet ir pateikiant maketus, brėžinius, nuotraukas.
Bendruomenės pirmininkas padėkojo visiems seniūnaičiams ir gausiai susirinkusiems varniškiams, supažindino su projekto meninę ir istorinę koncepciją pristatysiančiais garsiu Lietuvos skulptoriumi Stasiu Žirguliu (Vilniaus Dailės akademijos Kauno dailės instituto dėstytojas, žinomas savo darbais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, Radviliškio krašto garbės pilietis, apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino riterio kryžiumi, LDK Gedimino ordino I laipsnio medaliu) ir Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos Vizualinio dizaino katedros docentu architektu bei skulptoriumi Adomu Skiezgelu. A.Ivinskis supažindino su sumanymo atstatyti Varniuose Nepriklausomybės paminklą istorija: 2017 metais rajono spaudoje paskelbtomis Varnių vyskupo M.Valančiaus bendruomenės narių publikacijomis apie telšiškės, buvusios Dailės technikumo dėstytojos Adelės Zinkevičiūtės ir varniškių sumanymą atstatyti pokariu nugriautą Nepriklausomybės paminklą, ne rekonstruoti, o atstatyti su šiuos laikus atitinkančiomis korekcijomis. Kadangi į sumanymą atsiliepė mecenatas, pasiūlęs savo pagalbą, esant visam reikalingam finansavimui atsirado ir kūrybiško darbo galimybė.
Tačiau ši bendruomenės žinia apie finansines paminklo atstatymo garantijas nebebuvo išgirsta, seniūnaičiai pritarė, kad projektinę paraišką Savivaldybei pateiktų kitas pareiškėjas — Varnių parapija. Varnių religinė bendruomenė išvystė šią idėją ir paaiškėjo, kad nebėra kalbos apie paminklo atstatymą, o tik apie naujo statymą, net pavadinimas buvo pakeistas — Laisvės paminklas, savo forma net neprimenantis buvusiojo, bet statomas toje pačioje vietoje. O paskelbtas lėšų aukojimo vajus dargi rodo, kad lėšų paminklui parapija neturi.
Iki šv. Kalėdų bendruomenės pirmininkas A.Ivinskis susitiko su architektu A.Žebrausku ir prašė, kad jis grįžtų prie istorinio varianto, atsižvelgtų į jo išvaizdą ir Valančiaus darželio stilistinę aplinką, tada ir M.Valančiaus bendruomenė tam pritartų (net finansiškai). Sausio mėnesį A.Ivinskiui ir Bendruomenės mecenatui susitikus su seniūnu R.Bružu, irgi buvo išdėstyta ta pati vizija ir pozicija. Dar viename susitikime su seniūnu ir parapijos klebonu A.Ivinskis bandė kalbėtis dėl paminklo panašumo į autentiškąjį, bet susitarti nepavyko. Todėl vyskupo M.Valančiaus bendruomenė nusprendė pristatyti visiems savąjį projektą.
Bendruomenės pirmininkui kalbant, buvo jaučiama priešiška salės reakcija, pvz., jam pasakius, kad iš Varnių kilęs mecenatas sutinka finansuoti visus darbus, pasigirdo piktokas klausimas: „Kur garantinis raštas?“. „Kai bus jūsų sprendimas, bus ir garantinis raštas“,— nesutriko pirmininkas.
Architektas A.Skiezgelas pabrėžė, kad tokiame istoriškai svarbiame miestelyje, kaip Varniai, viskas turi būti sakralu. Pristatydamas savo pasiūlymą, jis pasidžiaugė, kad Vyskupo bendruomenė kruopščiai surinko medžiagą apie buvusį paminklą. Jis teigė, kad dabartinė Valančiaus darželio išvaizda kiek šaltoka, kad anksčiau gėlių klomba jungė du paminklus; kai nėra antrojo paminklo, nėra ir to buvusio vaizdo. Sodo atkūrimą reikėtų derinti ir su dendrologu, landšaftininku, prie vyskupo paminklo gal derėtų atkurti ir gėlyno kvadratą. Čia turi būti vienovė, nes yra viskas: ir M.Valančiaus namas, ir buvusi karininkų Ramovė (dab. Kultūros centras), trūksta tik antrojo paminklo. Skulptorius S.Žirgulis pateikė gerą projektą — jame išlaikyta darna tarp seno ir naujo.
Skulptorius S.Žirgulis pasidžiaugė, kad tiek daug susirinkę varniškių, kuriems svarbu, kas jų Tėvynėje vyksta. Elementaru — tai istorinė vieta, kurioje ypač svarbus semantinis ryšys tarp praeities ir dabarties. Svarbu ir pati paminklo nuotaika, kurią sukuria jo proporcijos, medžiaga, heraldiniai ženklai. „Aš nemačiau oponentų projekto, man nebūtina įpiršti savo nuomonę. Bet aišku viena: toje vietoje, kur buvo šis paminklas, negali atsirasti visai naujas daiktas. Kaip relikvija, kaip pagarba,— naujadaras turėtų būti kitoje vietoje. Visi girdime, kiek nesutarimų dėl Lukiškių aikštės, kiek aistrų, bet spręsti turi profesionalai. Vizija tokia: vienas paminklas yra, kitas turi būti jam artimas. Tais 1928–aisiais Lietuva iš vargo negalėjo statyti brangių paminklų, mes galime sau leisti daugiau, reikia patvaresnio, naujoviškesnio paminklo“,— sakė jis.
Seniūnas R.Bružas papasakojo Valančiaus darželio tvarkymo ir jo paminklo atstatymo istoriją, pabrėždamas, kad tada buvo palikta vieta ir Nepriklausomybės paminklui. Nuo to laiko vyko jau dvi rekonstrukcijos, darželis vėl atnaujintas. Darželiui pertvarkyti reikia leidimo, tai reprezentacinė vieta. Atsirado galimybė atstatyti paminklą. Visos bendruomenės, išskyrus Janapolę, paaukojo joms skirtus pinigus Nepriklausomybės paminklui atstatyti. Vadovauti ėmėsi bažnyčios bendruomenė. Architektas A.Žebrauskas pateikė 4 projekto variantus. Reikėjo meno tarybos pritarimo, jį gavo parapijos bendruomenė. Šis M.Valančiaus bendruomenės projektas nebuvo svarstomas. „Aš netrukdysiu nei vienam, nei kitam projektui. Bus svarstomas centrinės aikštės tvarkymo projektas — irgi visi dalyvaukime, susitarkime visais klausimais draugiškai. Ar galime susėsti visos bendruomenės kartu?“— klausė seniūnas.
Parapijos klebonas pareiškė, kad tuo metu, kai bažnyčios bendruomenė jau išsiiminėjo leidimus, vyskupo M.Valančiaus bendruomenė „miegojo“. A.Ivinskis patikino, kad jo bendruomenė nekalta, jog buvo paprašyta klebono vadovauti paminklui atstatyti. Abi bendruomenės panašiai tuo pačiu metu pateikė pasiūlymus Architektūros skyriui, bet M.Valančiaus bendruomenės pasiūlymo nepriėmė. „Siūliau paieškoti susivienijimo momento, buvau susitikęs su architektu, seniūnu, klebonu. Mes pateikiame jums savo pasiūlymą, nors jis jums ir netinka. Tegul bent istorijai lieka, kad mes siūlėme tikrai tinkamą Nepriklausomybės paminklo atstatymo projektą“,— sakė A.Ivinskis.
O seniūnas apibendrino: „Taigi šiandien mes vėl patikime paminklo atstatymą Varnių religinei bendruomenei“.
Atsisveikindamas skulptorius S.Žirgulis pasakė: „Mes neturėjom tikslo jums įpiršti savo projektą. Aš nesu prieš architektą Žebrauską. Pasistatysit paminklą. Bet neužmirškit, kad šventa vieta nepriima svetimkūnių“.
Labai gaila, kad šių garbių svečių žodžiai nepasiekė varniškių širdžių. Tai rodo ir vienos iš jų pasiūlymas: juk Varniuose yra ir kitų vietų. Tegul vyskupo M.Valančiaus bendruomenė stato savo siūlomą paminklą buvusioje Lenino (dabar — Medininkų) aikštėje. Tiek to, juk atleistina ir tiems, kurie nesupranta, ką kalba!
Gaila, kad geri sumanymai kartais sulaukia tokio likimo. O juk galėjo įvykti ir taip, kad M.Valančiaus bendruomenės mecenato lėšomis Nepriklausomybės paminklas būtų atstatomas Valančiaus darželyje, o Parapija Šimtmečiui skirtą Laisvės paminklą aukotojų lėšomis pastatytų naujoje garbingoje vietoje.
Susidarė toks įspūdis, kad du ožiai ant liepto ragus surėmė… O be reikalo!
Dalykas labai paprastas:
1. Atspirties tašku (ar masteliu) turėtų būti vyskupo Motiejaus Valančiaus paminklas. Jei 1990 metais į senąją vietą sugrąžinto paminklo postamentas buvo atstatytas, tai jam į porą tinka tik atstatytas Nepriklausomybės paminklo variantas. Jei minėtas postamentas buvo rekonstruotas (pastatytas naujoviškas), tai jį turi atitikti ir rekonstruotas (naujoviškas) Laisvės paminklas.
2. Mums, žemaičiams ir kalnėnams, jau seniai reikėjo atsisakyti neracionalaus, mus visus kiršinančio „dviejų ožių“ principo „arba–arba“ (arba Valdovų Rūmai, arba biblioteka, ligoninė, stadionas…; arba 2 tankai, arba 1 vaikų darželis… Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau). Jau seniai laikas pereiti prie modernesnio, įvairiapusiškesnio, mus visus praturtinančio ir labiau suvienijančio principo „ir–ir“. Mūsų – Varnių – atveju tai pasireikštų tuo, jog būtų pastatyti abu paminklai (tik, aišku, skirtingose vietose): ir Nepriklausomybės paminklas, ir Laisvės paminklas.
Dabar: kur reiktų pastatyti paminklą, kuriam nebūtų lemta atsidurti sakralioje Valančiaus darželio žemėje. Visiškai pritariu minčiai, kad tam labiausiai tiktų sakrali (mano asmens manymu –absoliučiai visos Varnių vietos yra mums, varniškiams, sakralios) Medininkų aikštės žemė ir konkrečiai ta vieta, kur stovėjo paskutiniųjų okupantų pastatytas Lenino „paminklas“. Argumentas (ne tik emocinis): mano supratimu, rusiškieji okupantai generolo Černiachovskio balvoną buvo užrioglinę Vilniuje ten, kur plaka Lietuvos širdis. Dabar toje vietoje pastatytas puikus paminklas Vincui Kudirkai. Tas pat, matyt, ir su Varniais: būtų emociškai, patriotiškai, estetiškai, istoriškai žavu, protinga ir teisinga, kad ten, kur plaka Žemaitijos širdis (turiu galvoje garbingą Medininkų aikštę) stovėtų arba Nepriklausomybės, arba Laisvės paminklas.