Prie šių simbolinių gyvenimo palydovų, užsukus į Aušros ir Mindaugo Žąsyčių sodybą, dar reikėtų pridėti kūrybiškumą, gerą nuotaiką ir norą gyventi gražiai bei tvarkingai.
Algirdas Dačkevičius
Pasak sodybos šeimininko Mindaugo, Vainotiškės kaimas, kuriame įsikūrusi jo šeima — gimtasis. Tėvonijoje ir dabar jo mama Vanda gyvena. Tiesa, gyvenamasis namas jau nebe toks, kaip vaikystėje. Ūkininkai jį renovavo, kad ne tik išorė patraukliai atrodytų, bet ir viduje būtų erdvu.
Šeima pradėjo ūkininkauti 1992 metais. Iš pradžių rankomis melžė 8 karves, vėliau jų atsirado 15. „Pasidalindavome su vyru piendaves ir melždavome, tiesa, jam, kaip stipresniam, tekdavo 8, o man 7“,— šypsodamasi pasakojo Aušra. Mindaugas užsiminė, kad tai jam buvo ne naujiena, mat karvutes moka melžti nuo vaikystės — panašiai devynerių metų.
Vėliau, bandai gausėjant, Žąsyčiams teko ir gana ankštoje fermoje verstis, o pieną reikėdavo atšaldyti vasarinėje virtuvėlėje pastatytame šaldytuve. Žemės ūkio inventorius, ypač šienapjūtės, irgi buvo varganas — arkliukais traukiamas. Dabar, kaip anų laikų prisiminimas, šalia naujai rekonstruotos fermos stovi arklinė šienapjovė.
Žinoma, kol ūkininkai įėjo į naująją fermą, reikėjo daug pavargti ir šeimininkiškai suktis. Ūkis dalyvavo europinėse paramos programose, leidusiose spėriau stotis ant kojų ir kurti realesnius planus ateičiai. „Didžiausia mano svajonė buvo įsigyti fermą, pro kurią dažnai važiuodavau“,— prisiminė savo svajonę, tapusią realybe, žmona. Tačiau 2002 metais įsigyta išsvajotoji ferma jau neatitiko šiandienos reikalavimų. Buvo kibta statinį renovuoti. Pagaliau, visiškai neseniai baigus darbus, galima ir lengviau atsikvėpti. Modernioje fermoje įrengta 10 vietų karvių melžimo aikštelė, piendavės vaikšto palaidos, o jų geresnėms laikymo sąlygoms ir sveikatingumui puikiai pasitarnauja ventiliacija. Ūkis vidutiniškai iš karvių per metus melžia po 8000 kilogramų pieno, jo riebumas — apie 3,9 proc., baltymingumas — apie 3,2. Šeimininkė už gerą darbą ypač gyrė melžėją Aliną.
Ūkininkų karvių banda kontroliuojama, jie dalyvauja kasdienėje pieno mėginių paėmimo tvarkoje ir už kokybišką pieną gauna iš „Žemaitijos pieno“ bendrovės piniginių priedų. Žąsyčiai, kaip lojalūs šiai bendrovei ūkininkai, kviečiami į geriausių darbštuolių pagerbimo metines šventes Klaipėdoje. 2012 metais jie buvo apdovanoti už aukštus pieno kokybės rodiklius ir ilgametį bendradarbiavimą, o 2016 metais — už padarytą didžiausią pažangą pagal visus vertinimo kriterijus.
Lietuvos pieno ūkių asociacijos administracijos direktorė Jurgita Vaičiulė, puikiai vertindama Žąsyčių ūkininkavimą, pastebėjo, kad šiame krašte taip pat šauniai darbuojasi ūkininkai, irgi bendradarbiaujantys su „Žemaitijos pienu“, Alvydas Bočkus, Robertas Marcinkevičius, Aloyzas Daukšys, Alfredas Alminauskas bei kiti.
Mindaugas užsiminė, jog rūpinasi ir geromis piendavių veislinėmis savybėmis, o bandoje galima rasti ne tik Lietuvos juodmargių, bet ir žalmargių, šėmų bei kitokios veislės karvučių. Jis juokavo, kad šiandien ūkininkui reikia išmanyti ne tik mechanizaciją ir agronomiją, bet ir būti gyvulių daktaru bei apskritai visų galų meistru. Toks jis ir yra.
Žąsyčių ūkis — mišrus. Pašarams priruošiama šieno, šienainio, taip pat kukurūzų siloso, karvutėms duodama ir mineralinių priedų. Tėvo didžiausias pagalbininkas — vyriausiasis sūnus Simonas, šiemet baigęs Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijoje 10 klasę. Jo sesuo Monika — devintokė, tačiau irgi nesėdi rankų sudėjusi: padeda tėvams veršelius prižiūrėti ar karvutes į fermą, kur jos melžiamos, parginti. Pačiam mažiausiajam Gabrieliui — tik penkeri metukai, bet ir jam malonu su vyresnėliais apie gyvulėlius sukinėtis.
Mindaugas juokaudamas savo žmoną vadina ūkio administratore, tačiau Aušra prasitarė, kad jai atitenka ir bendruomenės poilsio parko simbolinės administratorės vaidmuo. Mat moteris rūpinasi šio parko priežiūra. Ypač veikli Žąsyčių šeima, kuri čia įdeda nemažai darbo. Ūkininkai yra vieni iš pagrindinių ramsčių ir veikliai „Šaltupės“ bendruomenei — prisideda ne tik darbu, bet ir lėšomis. Parke stūkso savotiškos jurtos — veltinio namai. Viename iš jų galima bendruomenės renginius rengti arba nuomoti, o kitame įrengta pirtelė. Tai padaryta už projektines lėšas.
„Anksčiau šioje vietoje buvo kemsynai ir šabakštynai, bet, drauge sutelkus jėgas, pavyko sukurti puikią poilsio vietą bendruomenei“,— atsisveikindamas sakė Mindaugas.