Nuo senelio žagrės žvilgsnis kilo virš gimtųjų laukų

Tarp Vaclovo nupintų krepšių ir pintinių netrūksta tautinių spalvų.

Šis pasakojimas apie lietuvišką atkaklumą, sumanumą ir darbštumą, kuriais pasižymi ne vienas lietuvis ir ypač stebina, išvykęs svetur, užsieniečius. Vaclovas niekur neišvyko, nes myli savo šalį, o gabumus gali kuo puikiausiai pritaikyti gimtajame krašte. Tuo ir pats džiaugiasi, ir džiugina kitus.

Algirdas Dačkevičius

Specialiai neminėsiu Vaclovo pavardės, nes, pasak jo, ne tai svarbiausia. Bet viena pasakyti reikėtų — jis mano moksleiviškų dienų suolo draugas. Ir dar daugiau — mūsų gimtuosius kaimus jungia tos pačios upelės Balčios krantai.
Vaclovo vaikystė prabėgo pas senelius. Jo šeimą palietė rūstus pokaris, kurio žiaurumo neišvengė Vaclovo tėvas — jis nepelnytai, kaip politinis kalinys, buvo nuteistas 25-eriems metams. Tik po Stalino mirties bausmė buvo sušvelninta iki 15 metų. Mamą, partizanų ryšininkę, irgi ruošėsi tuometė valdžia ištremti, bet pasigailėjo, nes ji laukėsi kūdikio, o trejetas jos brolių — Vaclovo dėdžių — patyrė Sibiro tremties vargus.
Mažasis Vaciukas įsimintiniausias gyvenimo pamokas patyrė pas geraširdį senelį Petrą. Kol buvo kaip pupų pėdas, senelis ardamas mažylį pasodindavo tarp žagrės rankenų — būtent nuo čia jo žvilgsnis pradėjo klajoti po gimtuosius laukus. „Tokios žagrės pakol kas ir muziejuose neregėjau, gaila, kad nepavyko jos išsaugoti“,— į prisiminimus nuklydo Vaclovas.
Senelis Vaciuko nepaliko ir dirvas akėdamas ar kitus lauko darbus dirbdamas. Tada mažylis įsitaisydavo jam ant nugaros ar sėdėdavo ant rankos. Kai ūgtelėjo, senelis arkliukui ant nugaros užklojo „gūnią“ ir ant jos pasodino savo talkininką. Ir vadeles į rankas įdavė, kad atrodytų kaip tikras gaspadorius.
Žavėjo ir senelio padirbti kaimiški baldai — suolai, vadinami zuslanais, gana praktiška sofa, tuomet keistai vadinama „šliobinu“. Naktį gera miegoti, o dieną ant šio baldo būdavo patogu vaikams sėdėti, nesiekiant kojomis šaltos aslos, ir per langą pavasariais žiūrėti, kaip į beržyną suskrenda kurtiniai.
Gamtos ir žmogaus santarvė buvo kasdieniai palydovai. Vaciukas iš senelio gyvenimiškųjų „universitetų“ išmoko visus žemdirbiškus darbus. Vėliau praktiškų patarimų nepašykštėdavo ir kitiems. „Tuometis šienavimas dalgiu — nelengvas darbas, bet senelis, apglėbęs mane iš nugaros, pamokė taip lengvai sukti pradalgę, kad vėlau niekas ant kulnų nelipdavo, o kartą ir suplukusiam giminaičiui parodžiau, kaip reikia dalgį sukti ir mažiau prakaito išlieti“,— šypsodamasis kalbėjo Vaclovas.
Nuo jaunumės Vaclovas nekentė neteisybės. Buvo ir toks nutikimas mokykloje, kai pradinukas numetė šiukšlę koridoriuje, o tai pastebėjusi mokytoja, liepė Vaclovui, tuomet dešimtokui, tą šiukšlę neklaužados akivaizdoje pakelti. Žinoma, Vaclovas negalėjo taikstytis su tokiu pažeminimu. Vėliau „principingoji mokytoja“ siūlė jam elgesio pažymį sumažinti, bet gerai, kad nugalėjo klasės auklėtojos ir grupelės pedagogų sveika nuovoka.
O skaudžia pokario žyme paženklinto vaiko šleifas nepaliovė lydėti Vaclovo ir jį skaudinti. Rudenimis buvo įprasta moksleivius siųsti į talką kolūkiečiams. Vieną tokį rudenį, raunant linus, iš prigimties praktiškas Vaclovas sumojo, kad bus geriau ir aiškiau savo ir gretimą klasiokų norma nubiržiuoti iš miškelio atsineštomis medžių šakomis. Tai pastebėjęs mokytojas, liepė prilaužyti ir atnešti šakų visiems talkininkams. „Kodėl kiekvienas negali tai padaryti“?— klausė mokytojo moksleivis. Bet pedagogas neatlyžo, reikalaudamas vykdyti jo paliepimą. O baigėsi tuo, kad įtūžęs mokytojas pro dantis iškošė: „Banditų vaikas“… Vėliau jis prisipažino moksleiviui pasikarščiavęs, bet tai pasakė vienam, o juk ištarė daugeliui klasiokų girdint.
Be kaltės prasikaltusio pokario vaiko šleifas Vaclovą persekiojo ir baigus vidurinę mokyklą. Būtent dėl to jam buvo užtrenktos durys, norint studijuoti Klaipėdos jūreivystės mokykloje. Kreivai žvelgė į Vaclovą ir tuometė šauktinių komisija, kai kiekvienam reikėjo atlikti priverstinę karinę tarnybą Rusijos platybėse. Kur nežvelgs, juk sužinodavo, kad jis — politinio kalinio sūnus.
Bet būdavo ir tokių akimirkų, kai tarsi prašviesėdavo akyse. Mokykliniais metais ypač žavėjo muzikos ir braižybos mokytojo patriotinis nusiteikimas. Jis moksleiviams kalbėjo labai įkvėpiančiai. „Jūs turite kuo geriau mokytis, kad Lietuvoje užimtumėte kuo atsakingesnius postus, nes kitaip į juos susės atėjūnai iš Rytų“,— sakydavo jis. Tik dabar gali įvertinti jo didžiulę drąsą, juk tuomet saugumo agentų netrūko ir tarp pedagogų.
Dirbti ne atbulomis rankomis — tokia Vaclovo nuostata. Ir klasiokams pirmiausia pačias geriausias nufotografuotas nuotraukas padovanodavo, o sau pasilikdavo, jo nuomone, šiek tiek prastesnes. Ir dabar, jeigu kokį darbą ryžtasi padaryti, tai jo imasi visiškai įsitikinęs, kad tai atliks be priekaištų. „Eksperimentuoti gali savo namuose, o ne svetur“,— įsitikinęs Vaclovas.
Didžiulis žingeidumas ir pragmatiška nuovoka jį lydi sudėtingiausiuose sprendimuose: pats susikonstravo tekinimo stakles, savo rankomis pasistatė namą, o jame ne bet kokį, o mozaikinį parketą sudėjo. Įžengęs į tokį kambarį, atsiduri geometrinių figūrų — kubų — pasaulyje.
Nepamirškime ir sodo. Jame yra kur galvą priglausti, o laukinės obelaitės, Vaclovo rankų palytėtos, iš įvairių veislių skiepų pavirto kuo puikiausiomis obelimis. Viena obelis yra ypatinga. Ji įskiepyta net į septynias šakas — ir visos skirtingų rūšių obuolius nokina. Sode netrūko ir kriaušių, bet ten dėl neapdairumo „įsileido“ šliaužiančią tują. Vėliau apie jos keliamą pražūtingą pavojų kriaušėms per televiziją išgirdo kalbantį žinomą sodininkystės specialistą Algirdą Amšiejų, bet jau buvo po laiko.
Vaclovas yra skiepijęs ir slyvas, o savo pamėgtame sode praleidžia valandų valandas. Pajuokavus, jog jam nebūtų problemų išgyventi ir negyvenamoje saloje, Vaclovas atsakė: „Tada turėčiau laiko iki valiai eksperimentuoti, juk negyvenamoje saloje nebūtų nei televizoriaus, nei knygų, iš kur dabar gali daug patirties pasisemti“. Beje, jeigu užsiminėme apie knygas, tai Vaclovas apie jas irgi turi savo gyvenimiškąją filosofiją. „Ko neperskaičiau mokykloje, tą dabar su malonumu skaitau ir savo anūkę paguodžiu — jeigu dabar nespės knygų perskaityti, galės atsigriebti, kai pensijon išeis“,— šmaikštavo pašnekovas.
Sveikatai pagerinti irgi gamta pasitelkiama. Vieną, pasak Vaclovo, efektyvų receptą nuo sąnarių gėlos jis galėtų pasiūlyti ir mūsų laikraščio skaitytojams. Į puslitrinį butelį reikėtų ipilti trečdalį jo tūrio susmulkintų kaštonų. Žinoma, prieš tai kaštonai gerai išdžiovinami, po to Vaclovas juos įdeda į audeklo gabalėlį ir plaktuku susmulkina, taip kaip mūsų senoliai ant slenksčio skudurėlyje pipirus smulkindavo. Vėliau tie susmulkinti kaštonai sumalami kavamale ir suberiami į butelį. Tada ant „kaštoninių miltų“ reikia užpiti du trečdalius butelio stiprios degtinės. Dėl „pamačlyvumo“ Vaclovas dar 5 sutrintas analgino tabletes įberia. Sako, kam davęs šio liaudiško vaisto išbandyti — skausmą kaip ranka nuėmę.
O įvairiausias pintines, krepšius, krepšelius — ir vis kitokius — bus iš senelio Petro pinti išmokęs. Tuomet pindavo iš vytelių ar plėštinio medžio. Dabar medžiagų nuovokiam žmogui netrūksta. Kuo puikiausiai praverčia plastikinės juostelės nuo įvairiausių pakuočių. Vaclovas pina ne šiaip krepšius, o juos pagražina tautinėmis — trispalvės vėliavos — spalvomis. Tos spalvos — geltona, žalia ir raudona — niekur nebuvo dingusios, bet pavergtoje šalyje drauge laikytos baisiau negu podukros vietoje. Užtat jos dabar gyvos ir šlama ne tik mūsų vėliavoje, bet ir suranda jaukią vietą daug kur — kad ir Vaclovo nupintame krepšyje.
Taip ir gyvena Vaclovas gimtojoje šalyje. Nė kiek nedejuodamas, o kasdieniškas kliūtis, pasitaikančias gyvenime, savo nuovokumu, ir darbštumu kantriai įveikdamas.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.