Medalio gimimas — iš arti ir savo akimis

Kuria Telšių dienos centro auklėtiniai.

Kai kasmet, vasarai jau gerokai persiritus į antrą pusę, Žemaičių muziejuje „Alka“ tradiciškai susitinka medalio kūrėjai ir jų talento gerbėjai, vis kirbėjo mintis — o vis dėlto, koks yra tas kelias: nuo kūrybinės idėjos menininko galvoje — iki jo materializacijos — bronzinio medalio?

Lina Dijokienė

Šiemet 34-osios Tarptautinės medalio kūrėjų stovyklos plačioje dviejų savaičių trukmės programoje atsirado diena, skirta žingeidiems miestelėnams ir jaunimui. Taigi į medalio kūrėjų dirbtuves, kuriose tądien virte virė darbas — pats darbų įkarštis, atvyko grupė vaikų iš Telšių dienos centro. Medalininkai, kaip ir buvo žadėję iš anksto, ne tik papasakojo ar parodė, kaip gimsta mažoji skulptūra ir medalis, bet ir į kūrinių gimimo paslaptingą kelionę pakvietė ir pačius vaikus.

Kita medalio pusė
Vaikus pasitikęs menininkas Marius Norkus parodė, kaip pats sako, kitą medalio pusę. „Tai, kas pirmiausia gimsta kūrėjo galvoje, vėliau materializuojasi taurioje medžiagoje. Čia vyksta procesas, kai ruošiame medalius lieti iš bronzos. Dabar esame vadinamojoje vaškarnėje, kitaip — vaško studijoje. Čia yra tvarkomi modeliai. Iš eilės viskas vyksta taip: autoriai iš plastilino turi nulipdę po medalį, tas medalis vėliau yra apipilamas gipsu ir, nuėmę gipsą, vėliau mes gauname formą, į kurią pilame vašką. Vaškas yra reikalingas tam, kad po to aukštoje temperatūroje kaitinant, jis ištirptų ir gautume tuščią ertmę. Dabar čia ir vyksta tas antrinis etapas, kada vašką mes turime paruošti apipilti pagal „ceramic shel“ technologiją, kad paskui turėtume tvirtą kiautą lieti“,— išsamiai susidomėjusiems vaikams pasakojo menininkas. Ant stalo dirbtuvėse kaip tik džiūvo šiųmetės medalininkų stovyklos meistrų darbų ruošiniai.

Ilgas ir kruopštus darbas
„Štai mes visai neseniai užpylėme kelis sluoksnius ant vaškinio modelio. Ir gauname tokius dalykus. Kiekvienas užpiltas sluoksnis yra džiovinamas tris valandas. Vėl trys sluoksniai — vėl džiovinimas. Paprastai tokio dydžio modeliams reikia iki penkių sluoksnių. Jei didesni darbai, tai būna, kad reikia daugiau sluoksnių“,— kantriai vaikams aiškino M.Norkus. Anot jo, taip padarytas ir išdžiovintas modelis yra labai tvirtas. Susidaro tikrai tokia tvirta forma, jog jau į ją galima lieti karštą metalą, nesibaiminant lūžių. Pasak menininko, prie kiekvienos formos yra tvirtinami tam tikro tipo puodeliai. Jie dedami ne šiaip sau. „Principas toks: turime vaškinį medalį, puodelis yra pridedamas prie medalio, nuo puodelio yra tvirtinami vamzdukai, vadinamieji liečiai arba vartai. Tai per tuos vamzdukus metalas patenka į mūsų modelį. Ta technologija vadinama „ceramic shel“, angliška technologija. Ji labai sena. Buvo išplėtota Antrojo pasaulinio karo metais „Rols Roys“ kompanijos, kuri liejo detales. Toliau liejimo procesas vyksta taip: pirmiausia vaškas, kuris yra modelio viduje, bus išdegtas. Modelis bus kaitinamas liepsnoje, deginsime formą tol, kol visas vaškas, esantis jo viduje, išvarvės lauk, ir mes turėsime viduje tuščią ertmę su skylutėmis. Tuomet bus galima pilti skystą bronzą“,— rodydamas visą procesą, kalbėjo M.Norkus.

Nuo vaško — iki bronzos
„O kaip žinote, kad jau tikrai viskas išbėgo iš formos?“,— teiravosi edukacijos dalyviai. M.Norkus paaiškino, jog tai nėra sudėtinga, tiesiog niekas nebegaruoja, nebėra dūmų, o ir pati forma atitinkamai pakeičia spalvą. „Kaitinimas vyksta nuo apačios į viršų ratu. Kylame į viršų. Tas vaškas bėga bėga, o kiautas lieka dar gerokai stipresnis. Iki tol mes tas formas, aišku, džioviname, kad kuo daugiau išgaruotų drėgmės, idant išvengtume formų įtrūkimų deginimo metu. Taigi, kai vaškas išbėga, tuomet formą dedame jau į kitą krosnį, kur dar smarkiau iškaitiname, šitas kiautas įkaista net iki raudonumo. Tai leidžia pagerinti metalo subėgimą. Paskui vyksta tikras komandinis darbas: vieni atneša formą ir deda į smėlio dėžę, kiti apipila smėliu, kad forma nejudėtų, ir tuomet karšta išlydyta bronza yra supilama per šį puodelį ir vamzdelius. Taip užsipildo skulptūra. Kai ji sustingsta, autoriai sudaužo visą išorinį kevalą plaktukais ir viduje lieka tik metalas. Vėliau nupjaunami tie vamzdeliai, per kuriuos liejosi bronza, ir lieka tik pats darbas — ar skulptūrėlė, ar medalis. Paskui, aišku, tas metalas yra šlifuojamas, dedama patina (kitaip tariant, metalo dažymas), tuomet jis įgauna toną“,— ilgą kūrinio kelią nuo vaško gabalėlio iki bronzinio medalio papasakojo edukacijos vedėjas. Pasak M.Venckaus, patinų būna įvairiausių rūšių — ir tik nuo darbo autoriaus priklauso, kokios spalvos jis nori matyti savo kūrinį — šiek tiek rausvesnį, žalsvesnį, tamsiai rusvos spalvos ar pan.

Tapo medalių kūrėjais
Vaikai galėjo ne tik pamatyti savo akimis, kaip ruošiamos menininkų nulipdytos formos degti. Telšių dienos centro auklėtiniai turėjo unikalią progą patys tapti medalio kūrėjais — savo rankomis iš vaško nulipdyti dirbinėlių formas, o medalininkų stovyklos komanda pažadėjo net kelis jų išlieti iš brangaus metalo — bronzos. „Lipdykite viską, kas jums šauna galvon: žuvytę, gėlytę ar dar ką nors. Naudokitės įrankiais. Ir sukurkite kelis darbelius“,— ragino edukacijos vadovai. Kaip pažadėjo M.Norkus, Telšių dienos centro vaikų sukurti darbeliai išgyvens tą patį, ką ir tikrų medalininkų kūriniai — bus padengti skystu moliu, apibarstyti kvarciniu smėliu, parengti liejybos procesui. Vaikų kūriniai, kaip ir tikrų medalininkų, bus išlieti iš formos ir po kurio laiko pasieks pačius jaunuosius menininkus Telšių dienos centre. Vaikams neabejotinai ši trumpa kūrybinė edukacinė valandėlė paliks neišdildomų įspūdžių, juolab, kad po kurio laiko savo rankose jie turės ir tikrą bronzinį dirbinį.