Kiek kandidos turi kandidatai?

Nuaidėjo, nupoškėjo, jau ir iš kraujo spėjo išgaruoti siautulinga naujametė naktis. Sakoma: nauji metai — nauja pradžia, nauja laimė. Šie metai kitokie, nes prasideda įdomiomis rinkimų į vietos savivaldos tarybą ir mero postą rungtynėmis.

Mes, paprasti žmonės, kaip kokie aršiausi fanai, galėsime stebėti visus raundus, nokautus ir juose tiesiogiai dalyvauti. Taip. Turbūt Telšiuose šį kovą kovos bus kovingos. Auksinės kiaulės metais purve voliotis nė trupučio nesarmata, netgi privalu, sakyčiau. O blogiausiu atveju būti apkaltintam kiaule taupykle irgi variantas.
Kas gi tie KANDIDATAI? Paanalizuokime šio ypatingo termino, apibūdinančio asmenybių virsmo lūkesčius, reikšmę. Iš kur galėtų būti kildinamas šis žodis? Visada atsakymą turi draugas guglas (internetinė google paieškos programa — aut. pastaba). Tai ir pasidomėjau sau, panaršiau, paieškojau. Radau.
KANDIDA — mieliagrybiai, žmogui sukeliantys infekcijas. Aprašyme informuojama, kad KANDIDA savaime nėra priešas ir tam tikras jos kiekis organizme nedaro nieko blogo. Situacija pablogėja, kuomet, nusilpus imunitetui ar išsiderinus mikroflorai, KANDIDA ima sparčiai augti ir plisti. KANDIDAI tinkančioje aplinkoje šie mikroorganizmai plinta labai greitai ir monopolizuoja ištisas sistemas. Tačiau, jei žmogaus imuninė sistema stipri, KANDIDA nėra labai pavojinga.
O KANDIDA’TAS — TAS asmuo, kuris rinkimais, konkursu ar panašiu būdu siekia pareigų, tarnybos, vietos, narystės. Kitaip tariant, mūsų renkamas atstovas į vietos savivaldos Tarybą ir mero postą.
Vadinasi, galimai šių terminų šaknis (taip išeitų — ir reikšmė) yra ta pati. Natūraliai kyla klausimas, ar žmogus iki tapdamas KANDIDA’TU turi savyje to grybo, žmogui sukeliančio infekcijas, ar jis atsiranda tik įgijus KANDIDA’TO statusą arba netgi laimėjus rinkimus? O gal įmanoma būti KANDIDA’TU ir turėti atsparumą KANDIDA grybo infekcijoms? Dar keisčiau išeina, kad mes — paprasti žmonės — renkame savo KANDIDA’TĄ pagal spalvą, gerumą, formą, tai lyg ir grybaujame, ar kaip?
Kaip ten būtų, Telšių politiniuose miškuose KANDIDA’TŲ dygsta. Iš pradžių labai atsargiai kur ne kur kyštelėjo galveles, sušmėžavo feisbukuose ar vienam kitam laikraščio kamputy. Kilo net toks jausmas, kad šiemet trąšos mažai, samanų paklotė išdraskyta ar miškas išretėjęs būtų. Ką ten, paprastas žmogus, žinosi, kaip yra. Bet norisi pamatyti, kas po tų ketverių metų sudygo, kokie KANDIDA’TAI išaugo. Gal į vietos savivaldos krepšelį (su)(iš)rinksim visoje Lietuvoje vienų populiariausių grybų, dažniausiai būriais priaugusių, tik pakirmyti linkusių, raudonikių, kurie neretai dėl pakitusios spalvos tampa sunkiai identifikuojami? Kaži kiek šiemet po šalnų rasime krūvomis prie kokio kelmo prisiglaudusių oranžinių voveraičių? Sako, dabar labai populiarios maistingosios žaliuokės, tik galbūt rinkėjams baisu į pintines dėti, nes būta įvairiausių persivalgymų ir dažnai pastarieji supainiojami su nuodingais grybais. Visi kaip visada žavisi grybų karaliumi — baravyku, kuris tvirtai atsilaiko nuo audrų, dailus sau auga su šeimyna ir pastebimas net tankiausiuose miškuose, bet dažnam šis skonis jau pabodęs, norisi paragauti kitokio miško grybo. Itin madinga rinkti visokius nematytus, atskirai augančius grybus, kaip antai — voveraičių genčiai priskiriamą Raukšlėtąjį Trimitėlį (Pseudocraterellus sinusus) (šį rinkti pavojinga, nes įrašytas į Raudonąją knygą), Valgomąjį Briedžiuką (Morchella esculenta), Geltonąjį Kiškiaausį (Otidea onotica) ir kitus, neaiškios kilmės miško gyventojus.
Svarbiausia rinkti atidžiai, kad netektų apsinuodyti. Atkreiptinas dėmesys, kad yra dar viena rūšis grybų, dažniausiai atvežtinių iš šiltų kraštų — Trumais vadinamų. Jie brangūs, pas mus neauga, reklamuoja ypač gerą skonį. Tačiau gendant ir pūvant — smarvė ta pati. Kadangi jį tau pardavė, o gal net padovanojo vardan skanaus gyvenimo, ragauti privaloma net jei baisiausiai nepatinka.
Teko girdėti, kad kai kurie šiemet grybų net eketėse ieško. Gal atsirado kokių plaukiojančių vandens grybų? Kol galvosim, žvalgysimės, atskris kregždutės ir išles visus grybus, jei jų iš po šaltos žiemos išalkęs eiklusis erelis ore nepagaus. Todėl rinkim tuos KANDIDA’TUS atsakingai, kad nesukirmiję ir nesupuvę būtų, kad tos KANDIDA infekcijos žmogui neturėtų, skonis neapkarstų ar visai nenusinuodytume.
Ir nepamirškime teisingai KANDIDA’TŲ apdoroti. Išrinkus juos, būtina pirmiausia nulupti (kad aiškiai matytųsi vidus), reikia atskirti vienus nuo kitų, pakabinti sausai toliau nuo tiesioginių saulės spindulių ir palikti džiūti. Taip išsisaugos visos naudingosios savybės, atsiskleis tikrasis skonis, neįlys joks kirminas, jis nesuges ir sunkiu metu gal net išmaitins visą šeimą.

Pilkasis Provincijos Pilietis

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.