Darbo santykiuose darbuotojai yra ekonomiškai silpnesnė šalis, tad siekiant garantuoti visapusišką jų gerovę rinkos ekonomikos sąlygomis, valstybė privalo kontroliuoti šią teisinių santykių sritį, nustatydama tam tikrus principus ir metodus privalomus tiek valstybinėje, tiek privačioje darbo santykių srityje.
Pagrindinės darbuotojų socialinės konstitucinės ir prigimtinės teisės įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Daug dėmesio joms skirta ir Darbo kodekse. Jame tiesiogiai reglamentuojami tokie galimi darbuotojams palankūs susitarimai, vystant socialinį dialogą tarp profesinių sąjungų ir darbdavių, kurie gali būti priimti pasirašius kolektyvines sutartis:
*Kolektyvinės sutartys gali nustatyti ilgesnės trukmės atostogas.
*Nemokamų atostogų suteikimo tvarka ir trukmė.
*Kolektyvine sutartimi nustatoma darbo apmokėjimo sistema darbovietėje ar darbdavio įmonėje, įstaigoje, organizacijoje. Kai nėra tai nustatančios kolektyvinės sutarties, darbovietėse, kuriose vidutinis darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau, darbo apmokėjimo sistemas privalo patvirtinti darbdavys ir tai padaryti prieinama susipažinti visiems darbuotojams. Prieš tvirtinant ar keičiant darbo apmokėjimo sistemą, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros.
*Kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatyti didesni minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžiai.
*Kolektyvinių sutarčių ar darbdavio ir darbuotojų atstovavimą įgyvendinančių asmenų susitarimų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti sudaryta galimybė darbuotojų atstovams stebėtojo ar patariamojo balso teise dalyvauti darbdavio susitikimuose, kai juose sprendžiami su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų darbo sąlygomis susiję klausimai. Šių susitikimų metu darbuotojų atstovams turi būti suteikta teisė pareikšti nuomonę svarstomais darbuotojų darbo sąlygų klausimais.
Išsamiau apie darbuotojų interesų atstovavimą kviečiame konsultuotis su Valstybine darbo inspekcija arba įsilieti į socialinį dialogą internete adresu www.socdialogas.lt
