Kol valdoviukai titulais dalijosi, raudonosios roželės lovį nugvelbė

Surentę šleivą kreivą valdantįjį gardą, valdoviukai kibo dalintis vietomis prie lovio. „Nusistatykim principus, prioritetus, kam ir po kiek“,— pasiūlė maršalkiukas Lukas. Taip tai taip, o kokie tie principai, prioritetai? Pagal kepures, nosies ilgį, liežuvio minkštumą, o gal žilus plaukus? Pasimetė valdoviukai: tikrai, o pagal ką vietos prie lovio priguli?

Nu, reikia veizėt, kaip ir ką, kam už ką. „Pala, pala, pareigom, titulais pasiskirstykim, o tuomet bus aiškiau“,— susizgribo šiukšlyno tijūnas Adomas Rimantaitis. Anam baisiai spirga kur nors gerai įsitrinti, gi iš šiukšlyno išvaro. Vaje, vaje, kokia nežmoniška tragedija: ten gi buvo vienintelė vieta, kur dvokiančios šiukšlės skambančiais, žvilgančiais auksinais pavirsdavo.
Bet Rimantaičio pasiūlymas visai neprastas. „Aš dvi aukštąsias, dvi stažuotes baigęs, ministru buvau, zadanijas dalijau, man priguli valdančiojo gardo vado vieta“,— išpūtė krūtinę Kęstas Zadanija ir pasileido filosofuoti apie karvių bezdalų įtaką globaliam atšilimui, Mėnulio nutolimą nuo žemės ir agurkų kainų skirtumus Rokiškyje ir Kretingoje.
Maršalkiukas Lukas apėjo visus, demonstruodamas raumenis: „Nu ką? Nu, kaip?“ Išsigando visi, kaip kažkada vaikystėje, kai priėję chuliganai kapeikų ar cigaretės pareikalaudavo. Bet Lukas pasakė, kad būsiąs vyriausiasis strategas ir planuotojas. Niekas nesuprato, ką tai reiškia, bet bala nematė: negi gaila to titulo?

Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 59 (10171)

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.