„Bet… ką parašiau, parašiau, savo sielą palengvinau“

Stanislava Kochanauskaitė su jos atsiminimų knygos redaktore Elena Borusevičiūte-Šidlauskiene.

Rašinio pavadinimas lotyniškai reiškia: „Sed… quod, scripsi, scripsi animam meam levavi“. Tokia mintimi baigiama ilgaamžės Telšių eruditės Stanislavos Kochanauskaitės, neseniai atšventusios savo 99-ąjį gimtadienį, atsiminimų knyga „Laiko Tėkmėje“.

Lotyniškų, vokiškų, prancūziškų, rusiškų ir kitų užsienio šalių žodžių ar posakių, sustiprinančių autorės mintį, atsiminimuose — daugybė, o paskutinis knygos sakinys — geriausias atsakas tiems, kurie leidinyje ieškos ir neras detalesnio pasakojimo apie prieškario ir pokario Telšius, atsiminimų apie bendraklasį poetą Vytautą Mačernį, kitas to meto garsias asmenybes. Šios atsiminimų knygos misija — visai kitokia, kaip sako autorė, jos sielai palengvinti.

Algirdas Dačkevičius

Stiprybės simbolis — ąžuolo šakelė su gilėmis
Šimtuoju gyvenimo keliu pradėjusią žengti Stanislavą Kochanauskaitę aplankiau jos namuose. Jau iš ankstesnių pokalbių su knygos redaktore Elena Borusevičiūte-Šidlauskiene žinojau, jog išvysiu garbaus amžiaus eruditę, su kuria kalbėtis buitine kalba neteks.
Iškalbi buvo ir Elenos socialiniuose tinkluose pasidalinta nuostaba: „Liepos 11-ąją, per savo 99-ąjį Gimtadienį, garbi telšiškė Mokytoja Stanislava Kochanauskaitė paėmė į rankas savo ką tik išleistą unikalią atsiminimų knygą „Laiko Tėkmėje. Iš Stanislavos K. dienoraščių, apie kurios gimimą galima būtų parašyti aukštyn keliančią dvasią atskirą knygą… Ši knyga — tai stebuklas. Kaip ir pati jos autorė, poeto Vytauto Mačernio bendrakalasė…“
„Tai ne biografinė knyga. Kai kas laukė daugiau atsiminimų apie Vytautą Mačernį, bet nereikėtų pamiršti, kad jis tuomet, kai mokėsi gimnazijoje, buvo ne tas Mačernis, apie kurio poeziją sužinojome vėliau“,— pokalbį pradėjo pašnekovė.
S.Kochanauskaitė ir dabar prenumeruoja lietuvišką bei užsienietišką kultūrinę ir kitokią spaudą, o apie ten publikuojamą autorių kūrybą turi savo nuomonę. Pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“ labiausiai atkreipia žvilgsnį į pirmąjį puslapį, nes paprastai jame spausdinami patys stipriausi eilėraščiai. Šiaip šiuolaikinėje autorių kūryboje — per daug nereikalingo „išradinėjimo“, o trūksta pagavaus savitumo. Pasak Gerbiamos Stanislavos, ir dabartinėje užsienio poezijoje dvasios patiekos nedaug tesurasi.
Kalbai pasisukus apie laikraštį „Kalvotoji Žemaitija“, Garbi telšiškė užsiminė, kad į kritinius straipsnius nepastebi nei valdžios atsako, nei negerovėmis pasipiktinusių skaitytojų reakcijos. Apie tokį žmonių abejingumą ji ne kartą yra diskutavusi su savo bičiuliu šveicaru Gregor Fischer. Ar tokius žmones galima vadinti piliečiais?— klausė ji. Paradiškas mojavimas trispalvėmis vėliavomis, atsitolinimas nuo kasdienio žmonių gyvenimo, nesirūpinimas istorine atmintimi neša nepataisomą žalą ir jauniems, ir seniems.
Valandėlę nuoširdžiai bendraujant, kai kurios mintys tarsi persipynė ir sunkoka atskirti — kur mano, o kur Garbios pašnekovės.
Ypač įstrigo viena detalė, nušvietusi jos taurų veidą — gėrėjimasis ąžuolo šakele su gilėmis.
„Tai dovana man. Koks ankstyvas ruduo, jau visai už lango,— žvelgdama į galiūno ąžuolo saulės nurudintus „palikuonis“, mąsliai ištarė Garbioji telšiškė. Atsisveikinant jai prižadėjau aplankyti per 100-ąjį gimtadienį.
Žingsniuojant Birutės gatve, nepaleido Garbios Mokytojos mintys apie gyvenimą, kūrybą. Kalbėte kalbėjo prabėgusio laiko nugelsvintas jos pamėgtas eilėraštis, ne vieną dešimtmetį radęs sau vietą po stiklu ant eruditės darbo stalo:
Kiek buvo
Gražumo tame laike,
Kai manęs dar nebuvo!
Tegu…
Kiek bus dar
Gražumo tame laike,
Kai manęs nebebus…
O gaila.

Profesorė Viktorija Daujotytė apie atsiminimų knygą „Laiko Tėkmėje. Iš Stanislavos K. dienoraščių“

Netikėta ši Stanislavos K. knyga, atsiųsta iš Telšių, — vieno ilgo, turiningo ir permainingo gyvenimo istorija, papasakota sąžiningai ir įtaigiai. Pasiremta autentišku jaunystės dienoraščiu, prarastu ir atsiradusiu. Pasinaudota permąstant, atsirenkant betarpiškus įspūdžius, kaip galima įsivaizduoti, perkeičiant objektyvesniu pasakojimu. Rašymas įtraukė, lengvino sielą, paliko norą tęsti: „Rašyčiau iš naujo tą mažytę, laikų begalybėj pasimesiančią istoriją…“ (p. 209). Taip, mažytės yra atskirosios žmogaus istorijos, bet neatskiriamos nuo didžiųjų ar Didžiosios. Kaip vingurgurklis upelytis jos įteka, suteka į vieną begalinę Laiko upę. Įdomu (ir prasminga) jausti, kaip Stanislavos K. pasakojimas nors krašteliu susiliečia su M.Prousto atminties įprasminimo linija — prarasto laiko beieškant,— kaip pasiguodžia amžinąja formule: „quod scripsi, scripsi animam meam levavi“… Rašymas apie save (o, niekad žmogus negali parašyti tik apie save) yra išsikalbėjimas, išsisakymas.
Stanislava K. — taip pažymėta knygos autorės, 1920-ųjų gimimo. Žemininkų kartos, jei galvosime apie literatūrą, Vytauto Mačernio, Alfonso Nykos-Niliūno, Kazio Bradūno, šimtmetininkų. Kalnėnų kaimas, tėvo, Telšių notaro, įsigyta ir išpuoselėta sodyba — Stanislavos tėviškė. Namų jausmas — išskirtinis šios kartos bruožas. Pažinusi Kauną ir Vilnių, savo ir ne savo valia — Europą, ypač Vokietiją, Stanislava liko Kalnėnų ir Telšių augintinė. Patyrė sodybos idilę, artimų žmonių globą, bet ir Antrojo pasaulinio karo sukeltą beglobystę. Niekad neatsiskyrė nuo knygos, kino filmo, muzikos. Turėjo prigimtinį gyvenimo sudėtingumo, komplikuotumo pajautimą. Vengė žmones teisti, ieškojo vienokio ar kitokio elgesio priežasčių. Jei yra problema, rasis ir metodas jai išspręsti,— maždaug tokia Stanislavos psichologinė nuostata. Kaip tik ši nuostata ją vedė į mokyklą, pas mokinius. Ir liko jų atmintyje kaip mokytoja, tą „metodą“ ir sunkiausiose situacijose surandanti.
Iš dviejų kartų pradėjo germanistikos studijas Vilniaus universitete. Iš Vokietijos, karui pasibaigus, sovietų prievarta grąžintą repatrijantę rėmė buvusi bendrakursė Ina M. (manau, kad teisingai atspėjau talentingą žydų tautybės germanistę, kurią dar spėjau universitete pažinti, norėčiau paminėti jos pavardę, bet turiu laikytis autorės pasirinkto principo, tik inicialai). Bet Vytautą M. (Mačernį) prisieina iššifruoti, juk ir nuotraukoje jis atpažįstamas. Juolab, kad abu jie mini mokytoją Kudirką; Mačernis šiam mokytojui yra paskyręs ir eilėraštį. Žaidimas savo pačios inicialais taikomas tik pašaliečiams, savieji, ypač mokiniai, savo mokytoją juk irgi atpažins iš nuotraukų.
Galima suprasti, kad pasiryžti knygai nebuvo lengva. „Nejaugi ryžčiausi?“— toks pradžios klausimas, persmelkiantis knygą. Bet kai pasiryžta, dirbta nedvejojant. Puiki atmintis, išlaikiusi patirtų situacijų autentiškumą, sutiktų žmonių veidus, vardus. Patirtis tikrinama, svarstoma, abejojama, patikimai atsiremiama į žmoniškumo kriterijus; ką bedarytum, svarbiausia kitam nepakenkti. Intravertė, labiau savyje nei kituose, į žmones ji linko iš savo geros valios, iš dėmesingumo, užuojautos. Stipriai jaučiamas Kitas; gyventi Kito akivaizdoje, stengiantis suprasti, siekti dialogo. Daug tiesos (ir kritiškos) apie mus pačius, apie santykius su savo kitataučiais, nesuradome (ir gal dar vis nesurandame) su jais gyvo kontakto. Svarbūs liudijimai iš savo ir artimųjų bendravimo su žydais, tragiškų likimų vaizdiniai. Pasaulėžiūros laukas: kairiau, kur širdis. Tad ir paabejojimas, ar laudatio LDK neužgožia dirbančiųjų, vargstančiųjų istorijos. Paraginimas: „Istoriją rašykim be saviapgaulės, be falšo“ (p. 204) Negailestingi prasitarimai: nuolaidų, paklusimo stipresnei valiai, prisitaikymo, kompromiso. Mokytojiškas pasidalinimas patirtimi: svarstykite, mokykitės, stenkitės suprasti. Ir intymusis gyvenimas (laimė, kad ir kokia griežta sau, Stanislava K. jo neapeina, pripažįsta likimo galią: fatoregimur), ne tik gamtos, prigimties trauka, bet ir moraliniai principai, kurie svarbesni už teisines reglamentacijas.
Erudicija, tas vis rečiau sutinkamas aukštasis kultūros lygmuo, jo natūralumas: natūralu nuolat grįžti prie japonų haiku klasiko M.Basho, jį cituoti, natūralu M.Proustas, R.M.Rilke, B.Pasternakas, F.Tiutčevas… Natūralu ir išsiversti — juk lingvistė (tokia profesija), mokytoja lingvistė. Natūralu pažemaičiuoti. „Leidau sau pažemaičiuoti truputėlį, nors beišnykstančiomis gramatinėmis formomis, kurių užvis labiau gedauju širdžiai atgauti“ (p. 21). Štai kas yra lingvistai — jų širdys gedauja retų, nykstančių gramatinių formų…
Ne, neturiu nei kritikos, nei pageidavimų. Ačiū Stanislavai K. už tai, ką davė, kuo pasidalino.
Dar sykį buvau patikinta, kad mokytojai yra išskirtiniai žmonės. Ir kad Žemaitijoje, gal ir labiausiai iš Žemaitės gimnazijos centro, bet aprėpiant ir pakraščius (Luokę, Varnius…) gyvai tebepulsuoja aukštoji mokytojystės kultūra. Stanislavos K. knygos apie žmogų laiko tėkmėje leidimas gali būti suvoktas ir kaip dvasios kultūros faktas — kukli, bet iškalbi frazė paskutiniame puslapyje: „Knyga išleista mokytojos Stanislavos K. buvusių mokinių lėšomis“.
Gražiai suredaguota Elenos Borusevičiūtės-Šidlauskienės, mokytojos, kuri neabejotinai turėjo savo mokytoją.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.