Skautų vasaros stovykla — tai vietinė reprezentacinė Lietuvos skautijos Telšių tunto stovykla, kuri vyksta kiekvieną vasarą.
Emilija Barsytė
Telšių tunto Šatrijos draugovės patyrusi skautė sesė
Stovyklos metu skautai mokomi atsakomybės, pagarbos sau ir aplinkiniams, taip pat ugdomas vaiko charakteris, pasitikėjimas, gebėjimas bendradarbiauti bendraamžių komandoje. Siekiant glaudesnio tarpusavio bendravimo ir gebėjimo dirbti bendraamžių komandoje, stovyklavietėje dalyviai įsirengė pastovykles skiltimis, t. y. gyveno ir visose veiklose dalyvavo su savo skiltimi.
Skilčių sistema yra skautiškojo ugdymo sėkmės raktas. Tai bičiulių grupė, kur gyvenant kartu, ruošiant maistą ant laužo bei dalyvaujant veiklose, atliekant įvairias užduotis, kiekvienas turi progą pasireikšti, pasirodyti, ką nors padaryti, būti pastebėtas, pagirtas.
Liepos 28-osios rytą Saloto ežero, esančio Žarėnų seniūnijoje, pakrantėje įsikūrė palapinių miestelis. Nuo pat ryto daug dėmesio buvo skiriama skautų turizmo įgūdžiams lavinti — naudojantis įvairiais įrankiais, prietaisais ir savo išradingumu, savarankiškai įsirengti stovyklavietę, improvizuotus lauko baldus, lauko virtuvę, bendrą laužavietę ir maldos vietą. Besileidžiant saulei, kai stovyklavietė pagaliau buvo įrengta, skautai žygiavo į rikiuočių aikštę, kur, atidavus raportus ir sugiedojus Lietuvos valstybės himną, pakelta Lietuvos trispalvė simbolizavo stovyklos „Medžiai“ atidarymą.
Remiantis skautų šūkiu: „Dievui, Tėvynei, Artimui“, po atviru dangumi vyko šv. Mišios, kurias aukojo Telšių vyskupo generalvikaras skautas vytis kun. Vilius Viktoravičius ir Žarėnų parapijos klebonas kun. Vaidas Buivydas. Mišių pabaigoje kunigai priminė, jog stovyklos metu dalyvaujant veiklose, iššūkiuose ar tiesiog bendraujant, svarbu nepamiršti trijų „auksinių“ žodžių: ačiū, prašau, atsiprašau.
Kitą dieną pasitikome rytine mankšta ir su šypsenomis veiduose — stovykla prasidėjusi, programa — taip pat! Visą dieną ežero pakrantėje netilo vaikų klegesys ir emocingi šūksniai. Vykusiose linksmosiose estafetėse, sportinėse rungtyse ir pastabumą lavinančiose daiktų surinkimo varžybose, kurias ruošė Sofijos Kymantaitės– Čiurlionienės vyr. skaučių būrelio sesė Milda Šlepavičiūtė, skautai išbandė save ir patyrė puikių emocijų.
Kiekvienoje skautų stovykloje viena diena visada būna skiriama žygiams ir geriesiems darbeliams. Šiais metais skautai ir patyrę skautai keliavo į Kegų miestelį, kur, susipažinę su gražiomis apylinkėmis, vienos sodybos šeimininkams padėjo sukrauti didžiulę krūvą malkų.
Jaunesnieji skautai susipažino su ežero pakrante ir, prisirinkę įvairių gamtinių medžiagų: akmenukų, medžių šakų, lapų, kankorėžių, smėlio ir kt., stovyklavietėje įrengė patyriminį taką, kurį tiek skautai, tiek vadovai būtinai turėjo išbandyti basomis kojomis. Vakarop grįžusių žygeivių laukė skani staigmena — vadovės virtuvės šeimininkės sesės Editos dviese iškepė spurgų ant laužo!
Taikų stovyklos gyvenimą „sudrumstė“ strateginiai žaidimai ir skautų vyčių organizuoti karai, turint aiškų tikslą — paimti priešo vėliavą. Tai labai laukiami ir mėgstami skautų žaidimai, kurių metu galima išbandyti savo fizines jėgas, ištvermę ir sumanumą komandinėje veikloje.
Skautų įvairiapusė veikla atsiskleidė ir amatų dienoje. Po rytinės rikiuotės skautai, pasirinkę norimą grupę, mokėsi gaminti magnetukus, apyrankes, kaklaraiščio movus ir lieti žvakes. Vyresnieji skautai ir vadovai ne tik išmokė šių amatų, bet ir atskleidė netradicinio maisto gaminimo ant laužo paslapčių: kas gali būti skaniau už pyragą skardinėje, picą ir kiaušinį su daržovėmis apelsine keptus ant laužo? Kiekvieną dieną keletą valandų popietinės programos buvo skirtos ir pritaikytos amžiaus grupėms. Jaunesnieji skautai (6-10 metų), skautai (10-14 metų) ir patyrę skautai (14-18 metų) skirtingomis dienomis, padedami tuntininkės Editos Barsienės, ieškojo savęs dvasinėje programoje. Lydimi menininkės Astos Šimkevičienės, dalyvavo meno terapijoje bei tikrino savo žinias besivaržydami žaidime „Tūkstantmečio skautai“, kurio užduotis, remdamasi LRT žaidimu „Tūkstantmečio vaikai“, sudarė vyr. skautė skautininkė Julija Barsienė. Dvasinės programos metu jaunesnieji skautai mokėsi prašyti, atsiprašyti, dėkoti ir Dievui, ir artimui, žaisdami įvairius žaidimus, darydami „Gerųjų rankų“ plakatą. Skautai ir patyrę skautai mąstė apie „šviesą“ savo gyvenimuose, pašaukimus, autoritetus ir Dievo būvimą šalia. Meno terapijos metu reikėjo traukti lapelį su brolio ar sesės vardu ir nupiešti jį kaip medį, atsižvelgiant į jo charakterio savybes. Džiaugiamės, kad „Tūkstantmečio skautai“ parodė, jog skautas ne tik puikus gamtos draugas, bet ir daug žinantis pilietis.
Sveikiname nugalėtojus: jaunesniųjų skautų grupėje „Akelos“ gaujos narį Matą Nevardauską skautų grupėje , o patyrusių skautų grupėje — net dvi laimėtojas Šatrijos draugovės seses Emiliją Barsytę ir Ugnę Ubartaitę.
Vakarais vyko teminiai laužai, kurių metu skautai rodė pasirodymus, žaidė žaidimus, dainavo dainas, šoko šokius — turėjo galimybę atskleisti savo kūrybinius gebėjimus ir išradingumą. Pirmojo vakaro laužo metu — po „Skautiškų oskarų“ įteikimo ceremonijos — apie savo vietą šiam pasaulyje susimąstyti kvietė svečias Telšių vyskupijos Jaunimo centro darbuotojas Jokūbas Juškevičius.
Stovyklautojų gyvenimu, pastovyklių įrengimu ir veikla visada domisi Telšių Mažosios parapijos klebonas prel. kun. Juozas Šiurys. Į stovyklą kartu su juo atvyko vikaras Egidijus Kumža bei skauto Mato tėveliai: bažnytėlės zakristijonas Valdas ir vargonininkė Ernesta Dargužiai. Šv. Mišių metu meldėmės vieni už kitus, linkėdami patirti prasmingų nuotykių, nepamirštant Dievo būvimo šalia. Dėkojame svečiams ir už skaniausią dovaną stovyklautojams — arbūzus.
Skautas — skautas visur ir visada. Todėl jis turi orientuotis ir budėti ne tik šviesiu paros metu. Tai pasiekti padeda budėjimai nakties metu stovyklavietėje, saugant draugus ir Lietuvos valstybės vėliavą. Išugdyti valią, pastabumą, drąsą padeda ir naktiniai žaidimai, apie kuriuos skautai iš anksto įspėjami nebūna. Vienas iš tokių žaidimų „Naktinis Ralis“ vyko ir šioje stovykloje.
Nors uždarymo rikiuotė reiškią stovyklos pabaigą, ji taip pat primena skauto augimą. Vyksta įžodžiai — įvykdžius reikiamus Lietuvos skautijos „Jaunimo programos“ reikalavimus, skautui užrišamas aukštesnės pakopos kaklaraištis. O su nauju kaklaraiščiu ateina ir nauji iššūkiai bei įsipareigojimai. Džiaugiamės, jog skautų amžiaus grupės gretas papildė trys nauji skautai: Benas, Matas ir Ugnė. Stovyklautojus nustebino uždarymo rikiuotėje stovintis patyrusių skautų būrys su keturiais naujais patyrusiais skautais, juk dar vakar jie rišėjo tik geltoną kaklaraištį… „Hip valio“ sesei Mažvydei ir broliams Matui, Martynui ir Dominykui pradėjusiems pilną skautiškų paslapčių kelionę!
Už taip gerai paruoštą stovyklos programą, kad skautai buvo užimti beveik kiekvieną stovyklos minutę, o poilsio metu ilsėjosi tiek fiziškai, tiek dvasiškai — be mobiliųjų telefonų „pagalbos“, skautiškas padėkos šūkis keliauja Telšių krašto seniūnei vyr. skautei sesei Gabrielei Jogminaitei, stovyklos komendantui skautui vyčiui broliui Donatui Barsiui, Juozo Šarausko skautų vyčių būrelio broliams Antanui Klumbiui, Eitvydui Dargužiui, Ugniui Buržinskui, virtuvės „šefei“ sesei Editai Andrijauskienei bei visiems tėveliams ir savanoriams.
Skautų stovykla — tai puiki savarankiško gyvenimo, disciplinos ir pilietiškumo mokykla kiekvienam bei pats geriausias būdas pažinti save ir gamtą nuo mažens. Čia stovyklautojai įgyja naujų įgūdžių, padėsiančių neprapulti tiek gamtoje, tiek gyvenime, nes skautai stovykloje vadovaujasi stovyklos komendanto brolio Donato pasakytais žodžiais: „Mamos čia nėra, susitvarkyk pats!“.