Dirbtinis „grožis“ neįprasmina Vėlinių susikaupimo

Gražinos Pagojienės nuotr.

Taip tvirtina laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ pašnekovai — kanauninkas Andriejus Sabaliauskas ir subtilios floristikos meistrė Birutė Lekavičiūtė ir ragina nepasiduoti laikiniems, išoriniams blizgalams, o verčiau susikaupti ties amžinosiomis vertybėmis: malda, atmintimi, bendryste.

Lina Dijokienė

Kataliko pareiga
Kanauninkas Andriejus Sabaliauskas, paklaustas, kokia Visų Šventųjų ir Vėlinių prasmė bei esmė Bažnyčios akimis, priminė, kad Visų Šventųjų diena — privaloma katalikams šventė. „Tikintieji įpareigojami švęsti, o tai reiškia tą dieną dalyvauti šv. Mišiose, išgirsti Dievo Žodį, homiliją — pamokslą. Jei reikalinga ir leidžia galimybės, patariama atlikti išpažintį ir priimti Šventąją Komuniją“,— paaiškino kanauninkas.
Bažnyčia maldų už mirusiuosius ciklą pradeda lapkričio 1-osios vakare ir šis laikas tęsiasi iki lapkričio 8-osios vakaro. Pasak pašnekovo, Vėlinės — visa diena skirta maldoms už mirusius ir kapams lankyti. Jam džiugu, kad ir šią dieną žmonės turės galimybę niekieno netrukdomi melstis už mirusiuosius, lankyti kapines, o gal bus puiki proga susitikti ir su gyvaisiais…

Šventės esmė
„Prasmė ir esmė per šias šventes: malda, sakramentų praktika, užprašytos šv. Mišios už iškeliavusius į amžinybę, o žvakė, kuri turėtų būti uždegta pašventinta, gėlės žiedas — ženklai, liudijantys mūsų meilę ir pagarbą išėjusiems ir laukiantiems mūsų amžinuosiuose Dievo Tėvo namuose. Gėlės ir žvakės — viso labo tik XIX a. atsiradusi tradicija, o melstis už mirusius, užprašyti šv. Mišias už juos — gili, tūkstantmetė tradicija, gyva bei aktuali ir mūsų dienomis. Tikintis žmogus visada žvelgia į esmę, o nesivaiko išorinių, dažnai nieko dvasiai ir sielai neduodančių papročių ir tradicijų. Šių švenčių esmė — būti su tais, kurie išėję, melstis kartu su tais, kurie vis dar keliauja šios žemės takais ir trokšti Dangaus laimės su tais, kurie ten jau yra“,— akcentavo kan. A.Sabaliauskas.

Nepamesti prasmės
Jis prisipažino šiandien pasigendąs sausakimšų bažnyčių, eilių prie klausyklų. Kanauninkas teigė gerai prisimenąs, kokia gausa tikinčiųjų užplūsdavo maldos namus, kiek žmonių norėdavo atlikti išpažintį, priimti Šventąją Komuniją, laimėti atlaidus savo mirusiesiems. „Kapinėse žmonės nebuvo tokie skubūs kaip šiandien, prie kapų susitikdavo giminės, skirtingos kartos, dalindavosi prisiminimais apie išėjusiuosius, daug šviesos, bendrystės, tikėjimo raiškos buvo galima pajusti per tokį švenčių šventimą. Šiandien svarbiau išorė, įvaizdis, regimybė, apčiuopiamumas…“,— pašnekovas apgailestavo, kad šių dienų žmogus, deja, mąsto tik apie praeinančius, dažnai labai greitai nuvertėjančius dalykus.
Geri ženklai
Apie vartotojišką kultūrą, prekybos centruose styrančias didžiules krūvas įvairiausių formų ir dydžių žvakių, plastmasinių gėlių glėbiais nešinus tautiečius, jų įpročius, laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“ pokalbį tęsia su Žemaitijos sostinės patriote, floristikos meistre Birute Lekavičiūte.
Ji sakė, kad Žemaitijos kapinėse pastebinti gerų ženklų: mažėja paminklai, atrandamos istoriškai būdingesnės paminklinės medžiagos — metalas, medis, mažiau sodinama tujų, atsiranda įvairesnių augalų, lyg ir mažiau vagiama, nebedingsta laistytuvai iš kapinių, gerėja jų pačių priežiūra. Net imama daugiau rūšiuoti atliekų kapinių konteineriuose.

Kiniško akmens invazija
Vis tik, pašnekovės nuomone, būtina kuo skubiau atkreipti dėmesį į paminklų kūrimą, kuris vis labiau tampa netikusiais įvežtinio iš Kinijos akmens „kaladėlių“ deriniais. „Ši invazija dar baisesnė už augalinę. Kuo skubiau, kad ir laikraščio formate, pradėti viešą profesionalų (architektų, skulptorių, metalo kūrybos meistrų, medžio drožėjų ir kitų išmanančiųjų) diskusiją, kaip toliau įrenginėsime naujas kapavietes, kokius paminklus statysime, kaip tvarkysimės senosiose kapinėse. Mes esame pasaulio žmonės, nutolstame nuo gimtųjų vietų, prižiūrėti kapus stinga laiko, ieškome būdų, kaip juos įrengti, kad visuomet būti tvarkingi. Masiškai dengiame kapų žemę įvairiausiais užpilais ir „nusigrybaujame“ visiškai: akmens skaldos, sodo mulčai, trinkelės, vidaus apdailos keramika, marmuro plokštės, sintetinės dangos (dirbtinė žolė), įvairūs plastikiniai atitvarai, kad būtų galima išpilti įvairiausių skaldos raštų, ir tai jau darosi nebejuokinga. O dar pasirodė plazminį televizorių primenantys 3D stiklo pluošto uždengimai!“,— baisisi pašnekovė ir ragina visuomenę kuo skubiau tokią situaciją stabdyti.

Kapinės — šiukšlių „gamintojos“
B.Lekavičiūtės nuomone, dėl kapinių priežiūros klausimų būtina susitarti ir priimti, nors ir nelengvus, bet svarbius sprendimus. „Būkime pirmoji savivaldybė, gal pradžiai kokia drąsi seniūnija, ir uždrauskime į kapines nešti plastmasines (dirbtines) gėles, neperdirbamus žvakių dėklus. Greitai neliks maišelių, šiaudelių iš plastiko, tai ar leisime, kad kapinėse ir toliau didėtų kalnai neperdirbamų šiukšlių? Būkime pirmieji, kurių kapinės žalios, neteršiančios gamtos“,— idėja dalijosi floristė ir vylėsi, kad atsiras visuomeninių organizacijų ar politikų, kurie palaikys ir padės įgyvendinti tokią iniciatyvą, kaip mažinti kapinėse sukuriamą taršą aplinkai.

Tikra Vėlinių floristika
Anot B.Lekavičiūtės, šešiais plastikiniais žiedais prismaigstytų eglių šakių kupstukai nėra vėlinių floristika, nėra jos nei pardavėjų susibūrimuose „prie laikrodžio“ ar prie kapinių. „Ten jums parduodamas tik noras uždirbti, lengvai kuriant visiškai niekinį produktą, be atsakomybės ir mokesčių“,— sakė floristikos meistrė.
Patyrusi specialistė negailėjo patarimų, kaip tinkamai, prasmingai papuošti mylimų artimųjų kapus. Ji pabrėžė, kad gyvi augalai, skintos gėlės ar jų kompozicijos yra pats geriausias pasirinkimas, nuoširdžiausia ir jautriausia puošmena kapui. „Jūsų artimųjų kapas yra maža šventovė (mes šventiname kapus), čia meldžiamės. Čia neturi būti nieko netikro“,— akcentavo pašnekovė, priminusi, jog neverta rinktis didelių dirbtinių lapų ir gėlių kompozicijų, nes jos yra tikrų tikriausias teršalas, be prasmės ir estetikos.
Svarbu tartis su artimaisiais, kapą papuošti viena estetiška puokšte. „Atminkime, kad kapas yra labai jautri nedidelė erdvė. Nedidelė, aiškios formos kompozicija (vainikas, širdis, kryžius, pagalvėlė, takelis, juosta, girlianda, pagalvėlė) bus pakankama, iškalbinga ir tikrai sutelks į save dėmesį bei perteiks jūsų jautrumą, ilgesį, gedėjimą“,— patarė pašnekovė.
Ji siūlė pasirinkti vieną spalvinę, geriau prigesintų, vadinamų žemės spalvų, papuošimo gamą, nemaišyti kelių. Puošti natūraliais visžaliais augalais, atkreipti dėmesį į smulkias detales.

Vengti dirbtinumo ir kičo
Prie jaukių floristikos darbų B.Lekavičiūtė patarė rinktis kuo ramesnes, paprastų formų, natūralių spalvų žvakes, skaidraus stiklo ar plastikiniuose įdėkluose. Netinkami visokie apklijavimai, neskoningi papuošimai, ypač taršūs dideli parafinu užpildyti indai. Floristikos meistrė priminė, kad nereikėtų specialiai ruošti papuošimo žiemai. „Juk savo sode nesmaigstome dirbtinių gėlių, kad ir žiemą „žydėtų“. Todėl po Vėlinių, prieš pirmąjį sniegą, dar kartą nuvalykime ir palikime švariai žiemos ramybei savo artimųjų kapus. Aplankę tik uždekime žvakę, leiskime žemei pailsėti po sniegu ir gruodu, tai juk irgi taip simboliška, o ir gražu“,— sakė B.Lekavičiūtė.

Atsigręžti į save
Pritardamas floristės išsakytoms mintims, kan. A.Sabaliauskas vis tik vylėsi, kad žmonės permąstys ir iš naujo atras troškimą sujungti gyvenimo tikrovę su amžinybe.
„Vėlinių oktavos metu stengiuosi aplankyti mirusiųjų kapus, atsigaivina prisiminimai apie išėjusiuosius, jei tik pavyksta, stengiuosi aplankyti ir gyvuosius artimuosius. Viso to išmokau dar vaikystėje ir iki šių dienų tai man suteikia vidinio džiaugsmo, ramybės ir paguodos. Tikėjimas leidžia žmogui visada būti su savais ir savimi. Šios ypatingos dienos ir šventės tepadeda atsiminti, kas mes esame, kur link keliaujame ir kaip turime gyventi, kad būtume kartu su šventaisiais danguje“,— linkėjo kan. A.Sabaliauskas.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.