Gruodžio 13-16 dienomis Telšiuose įvyko ypatingos iškilmės — tomis dienomis čia lankėsi vienuoliai pranciškonai konventualai — Daniel Fecheta ir Egidio Canil OFM Conv iš Paduvos Italijoje, kurie atvežė ypatingą dovaną tikintiesiems — Šventojo Antano Paduviečio didžiąsias relikvijas. Kartu atgabenti du relikvijoriai su to paties Šventojo ir Šventojo Pranciškaus Asyžiečio relikvijomis. Gruodžio 13 dienos vakarą relikvijos atgabentos į Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos koplyčią, kur aukotos šv. Mišios.
Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas
Gruodžio 14 dieną relikvijos iškilmingai, procesijos būdu, dalyvaujant dideliam būriui maldininkų, perneštos iš Telšių kunigų seminarijos koplyčios į Telšių vyskupijos Šventojo Antano Paduviečio katedrą.
12 val. Katedroje buvo aukojamos iškilmingos šventosios Mišios, prieš tai relikvijas patalpinus antrajame Katedros aukšte ir prie jų pasimeldus specialiomis Šventajam Antanui skirtomis maldomis. Prieš šventąsias Mišias svečias vienuolis katechezėje kalbėjo apie Šv. Antaną, jo gyvenimą ir jau beveik keturiasdešimt metų vykstančias jo relikvijų keliones po visą pasaulį.
Šventosioms Mišioms vadovavo Telšių vyskupijos Katedros administratorius kan. Vygintas Gudeliūnas, koncelebravo keletas kunigų. Po šv. Mišių leidinius apie Šv. Antaną lietuvių kalba pristatė jų išleidimo iniciatorius, svečias iš Panevėžio vyskupijos kun. Simas Maskvytis. Tą pačią dieną Telšių vyskupijos katedroje svečiai vienuoliai vedė dvasines konferencijas, vyko susitaikinimo pamaldos.
Sekmadienį pagrindinei 12 val. šventųjų Mišių liturgijai vadovavo garbus svečias iš Vilniaus — apaštalinis nuncijus Baltijos šalims arkivyskupas dr. Petar Antun Rajič. Kartu su juo koncelebravo Telšių vyskupijos vyskupas ordinaras Kęstutis Kėvalas, Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Algirdas Jurevičius, Vilkaviškio vyskupijos vyskupas ordinaras Rimantas Norvila, Panevėžio vyskupijos vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, nemažas būrys kunigų.
Šventųjų Mišių pradžioje Telšių vyskupijos ganytojas pasidžiaugė atvykusiais svečiais, gausiai susirinkusiais maldininkais ir ypatinga iškilmės proga — po restauracijos į Telšių vyskupijos katedros antrojo aukšto centrinį altorių sugrįžusiu stebuklinguoju Šv. Antano Paduviečio paveikslu, restauruota Katedra, pradėjusiais gausti vargonais, kurių restauracija dar tęsis ir toliau, atvežtomis didžiosiomis Šv. Antano Paduviečio, mažosiomis to paties Šventojo ir Šventojo Pranciškaus Asyžiečio relikvijomis. Vyskupas visus pasveikino, vadovavo pamaldoms prie Didžiųjų relikvijų ir paprašė šv. Mišioms vadovauti apaštalinį nuncijų, kuris pasakė ir pamokslą.
Arkivyskupas kalbėjo: „Brangūs broliai ir seserys Kristuje, pagal seną lotynų Bažnyčios tradiciją šis sekmadienis vadinamas „Gaudete“ — „Džiaugsmo sekmadieniu“ dėl šių Mišių įžangos himno iš Šventojo Apaštalo Pauliaus laiško filipiečiams (4, 4-5). Šis sekmadienis tai — džiaugsmo oazė mūsų pasiruošime Viešpaties atėjimui, Kalėdoms, kurios yra didžiausias mūsų gyvenimo džiaugsmas. Pradžios maldoje meldėme Dievą, jog Jo tauta galėtų „su gaiviu džiaugsmu“ atšvęsti „Išganytojo Gimimo Iškilmę“. Džiaugiuosi šiandien būdamas čia, Telšių vyskupijos katedroje Trečiąjį advento sekmadienį ir aukoti šventąsias Mišias su Jumis. Širdingai sveikinu Jo Ekscelenciją Kęstutį Kėvalą, jūsų vyskupą. Išreiškiu savo nuoširdžią padėką už jo kvietimą vadovauti šventosioms Mišioms, kai džiaugiamės atnaujinta Katedra ir taip pat Šventojo Antano Paduviečio relikvijų atvykimu. Sveikinu visus dalyvaujančius vyskupus, koncelebruojančius kunigus, diecezinius ir vienuolius, ypatingai — brolius pranciškonus, atvykusius iš Italijos; taip pat vienuoles, pašvęstuosius pasauliečius; seminaristus, būsimus vyskupijos kunigus, ir visus mylimos Bažnyčios tikinčiuosius Žemaičių žemėje, švenčiančiai aštuonių šimtų metų paminėjimo jubiliejų. Evangelijoje, kurią ką tik girdėjome, Jonas Krikštytojas siuntė savo mokinius užduoti svarbų tikėjimo klausimą apie Jėzų: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“. Iš pirmo žvilgsnio mums gali pasirodyti, jog Jonas Krikštytojas abejoja, kad Jėzus yra Mesijas ir tiesiog norėjo įsitikinti, kad Jėzus yra tas pažadėtasis ir lauktasis Išgelbėtojas. Kartais ir mūsų gyvenimas gali būti pilnas svarbių klausimų, be to, daugelis žmonių yra susirūpinę gyvenimo prasme ir ieško teisingų atsakymų į klausimus, kurie kyla iš širdies gilumos. Todėl Jono Krikštytojo klausimas advento laiku yra labai tikslus, nes mums padeda atpažinti tikrąjį Jėzų ir Jo gelbstintį buvimą tarp mūsų. Gali padėti rasti atsakymus į klausimus, kuriuos užduodame Dievui, laukdami Viešpaties atėjimo į mūsų gyvenimą. Galbūt kai kurie tikintieji norėtų, jog Dievas būtų griežtesnis nusidėjėliams ir nusikaltėliams, kaip policininkas ar teisėjas, baudžiantis žmogų už kiekvieną Jo įsakymų nesilaikymą. Kiti norėtų, jog Dievas ateitų į pasaulį atitaisyti neteisybių, pašalinti skurdą, ir padaryti tvarką pagal mūsų kriterijus. Dar kiti norėtų Mesijo panašaus į „superherojų“ iš animacinių filmų, kuris ateitų išgelbėti pasaulio iš visų žmogiškų negandų. Tie, kurie tikisi kerštingo ir griežto Mesijo sensacijos, bus nuvilti, nes Viešpats nėra toks, ir Jis nėra šio pasaulio pareigūnas. Todėl daugelis žmonių galėtų ir šiandien užduoti tą patį Jono Krikštytojo klausimą: „Ar mums laukti kito?“. Jėzus atsako Jonui Krikštytojui ir visiems, kurie turi šį klausimą savo širdyse, gilintis į Jo gyvenimą, klausyti Jo žodžių ir matyti Jo darbų vaisius. Jėzus sako: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“. Tikintiesiems toks Jėzaus darbų sąrašas yra pakankamas, kad įsitikintų, jog Jėzus iš tiesų yra įsikūnijusi Dievo meilė, pažadėtasis Mesijas ir pasaulio Išganytojas. Jėzus dar prideda: „Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“. Tie, kurie nepasipiktina Juo ir nenusivilia, kad Jis geras ir gailestingas visiems, ir tie, kurie Jį priima tokį, koks Jis yra, randa Jame atsakymus į visus širdies klausimus.
Jėzus prieš daug metų padarytus dalykus Galilėjoje gali padaryti ir šiandien — jei tik turėsime tikėjimą. Tie, kurie buvo akli tiesai apie save, kitus ir Dievą, praregės Jame. Kojos, kurios niekada nebuvo pakankamai stiprios išlikti tikėjime, sustiprėja Jame. Tie, kurie buvo susitepę nuodėme, nuplaunami Jame. Tie, kurie buvo kurti sąžinės ir Dievo balsui, pradeda girdėti tiesą Jame. Tie, kurie buvo mirę ar nustekenti nuodėmės ir bjaurių įpročių, prikeliami naujam gyvenimo grožiui Jame. Jame net ir pats neturtingiausias gali paveldėti Dievo meilės turtą ir Jo Karalystės ramybę.
Dviejų tūkstančių metų Bažnyčios istorijoje Dievas davė pasauliui daug asmenybių, kurie buvo Jam pasiaukoję ir kurie tapo švento gyvenimo pavyzdžiais. Vienas iš jų buvo Šventasis Antanas Paduvietis. Jis — vienas iš labiausiai žinomų Bažnyčios šventųjų, tikra „žvaigždė“ tarp Dievo šventųjų dėl savo gyvenimo pavyzdžio ir užtarimo tikinčiųjų reikaluose visame pasaulyje. Jis žinomas kaip stebukladarys dėl savo gausių stebuklų, patirtų dėl jo užtarimo. Šiandien džiaugiamės turėdami savo tarpe Šventojo Antano relikvijas, atvežtas iš nuostabiosios Paduvos Bazilikos, vietos, kur Šventasis Antanas palaidotas, ir vietos, kuri tapo piligrimų kelionių tikslu per daugelį amžių. Mūsų mylimo Šventojo relikvijos patraukia mūsų dėmesį, įkvepia maldai ir sužadina šventumo troškimą. Todėl melskime šį Šventąjį, šios Katedros globėją, kad užtartų mus ir mūsų šeimas visuose Bažnyčios reikaluose ir ypatingai prašykime naujų pašaukimų į kunigystę ir vienuolystę.
Ši šventa vieta tūkstantis devyni šimtai dvidešimt šeštais metais tapusi vyskupijos Katedra išlieka šventa pirmiausia dėl to, kad tabernakulyje yra Viešpats Jėzus, šventa, nes Katedros pastatas buvo pašventintas Dievo kultui ir Jo Dvasia čia buvoja, šventa, kadangi čia Švenčiausiosios Trejybės vardu aplink savo vyskupą ir vyskupijos kunigus renkasi pakrikštytieji tikintieji, kurie kartu su savo ganytojais sudaro Vietinę Bažnyčią. Gražu Katedros atnaujinimo proga prisiminti vyskupus ir prelatus, tarnavusius šiai vyskupijai: pirmąjį vyskupą Justiną Staugaitį, vyskupą Vincentą Borisevičių, Vyskupijos administratorių prelatą Justiną Juodaitį, Vyskupą Petrą Maželį, Apaštalinį Administratorių vyskupą Juozapą Pletkų ir Antaną Vaičių, paskiausiai palaidotą prie šios Katedros. Visi jie atsiliepė į Viešpaties kvietimą sekti Juo ir Jam tarnauti gyvenime, todėl šioje Eucharistijoje meldžiamės ir už jų sielas. Jie buvo Jūsų ganytojai, kurie skelbė Dievo Žodį, liudijo tikėjimą ir ištikimybę Dievui labai sudėtingais laikais, pareikalavusiais daugybės išbandymų. Kiekvienas iš jų įdėjo savo įnašą į Telšių vyskupijos kūrimą. Taip pat ir jūsų Emeritas vyskupas Jonas Boruta atidavė šiai vyskupijai penkiolika savo gyvenimo metų ir tikrai jus lydi savo malda. Mes irgi nepaliaukime melstis už jį.
Brangieji broliai ir seserys, liko tik septyneri metai iki Telšių vyskupijos įkūrimo šimtmečio. Atėjo metas kiekvienam iš jūsų įdėti savo indėlį palaikant vietos Bažnyčią. O tai galime daryti kiekvieną gyvenimo dieną — maldomis ir meilės darbais, aukojant savo gyvenimus Dievui ir tarnaujant broliams ir seserims, čia ir dabar, ten, kur gyvenate ir dirbate, su džiaugsmu pasitikėdami Dievo pažadu, kaip tai darė Šventasis Jonas Krikštytojas, Šventasis Antanas Paduvietis ir mūsų buvę ganytojai bei tikintieji.
Tebūna Dievas mums visiems gailestingas! Teduoda Jis mums malonę būti nuolankiais ir naudingais Jo tarnais šiame pasaulyje, kad „su gaiviu džiaugsmu“ švęstume „Išganytojo Gimimo Iškilmę“ Kalėdose ir kiekvieną mūsų gyvenimo dieną bei galėtume dalyvauti amžinajame gyvenime! Amen“.
Po šventųjų Mišių, kuriose dalyvavo ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos viceministrė Ingrida Veliutė, Seimo narių, Telšių vyskupijoje esančių miestų ir rajonų savivaldybių merų, įvairių įstaigų vadovų ir kitų garbių svečių bei gausus būrys tikinčiųjų, į visus kreipėsi Telšių vyskupijos ganytojas Kęstutis Kėvalas ir visiems išsakė nuoširdžius padėkos žodžius, o prisidėjusiems prie Telšių vyskupijos Katedros restauracijos darbų bei šios ypatingos iškilmės vyskupas įteikė padėkos raštus bei atminimo dovanėles.
Puiku
Suyinku
Taip