Regis, nebe taip dažnai dainuojame, kaip mūsų protėviai, bet nei dainų, nei dainininkų mūsų pasaulyje netrūksta. Šios skaitymo paieškos — tai ne liaudies ar kitokių dainų peršokiai į eilėraščius, o eilėraščiuose atsiradusių paties žodžio „daina“ nuojautų, „nutikimų“, emocinių pagardų raiška. Arba — tiesiog iš paraščių, iš įkvėpimo, jausminės situacijos pasigautos eilėraščio žmogaus (gal ir kūrėjo?) natūralios patirčių blykstės, kurios savaip „atlieka“ ir nuotaikos, ir ryšio, ir reginio ar vaizdinio sustiprinimo funkciją.
Ieva Sigita Naglienė
Galima sakyti, jog poetų yra pamėgti žodžiai daina, dainelė, dainavimas, giesmė, aidija, melodija, dainius, poetas, dainininkas. Jie savaime ką nors eilėraštyje įženklina. Suprantama, jog tai ir įkvėpos, atminimo ar tam tikro momento sustiprinimas, prilenkimas prie esamo, buvusio, pažįstamo, paleisto — turimo išgyvenimo. Tai lyg ir „valdymas“, nusakymas, kelissyk pamatuotas dvasinis „svoris“. Juk daina yra pirminis žmonijos meno kūrinys, kartu ir eilėraštis, ir muzikos kūrinys (A.Maceina, 2004). Literatūrinis žodis — augus, nes poetas — netikėčiausių matymų, pastabumų, nugirdimų, patyrimų žmogus, žmogus, daug ką fiksuojantis dienų išvardijimuose ir sumanymuose. Kaip pastebi mąstytojas A.Maceina, „dienos reikalas dažnai yra akstinas kūrybai“ (2004). O filosofas ir poetas Vydūnas teigia, jog „poezis (poezija) — vaizdinių menas. Kiekvienas jos veikalas yra sau gyvata. Apdainuojami daiktai priklauso mūsajai kasdienai. Poezies (poezijos) veikalai kuria naujus pasaulius (…), poetas lyg pakyla iš jo (iš juslių srities) kreipdamosi į žmogaus vaizduotę“. Ir suprantama, jog „su lyrika draugauja dainavimas“, ir tas, kurį „išdainuoja“ eilėraščių žmogus, ir tas, kuris būtinas, nes „mintys taip sutelkiamos, kad reiškiasi ypačiai poeto jausmai“ (Vydūnas, 1990).
Taigi, kaip ir būtina „atverti“ tą jausminę dalį, kuri ir mums glosto širdį. Žodžio „dainos“ keliavimas eilėraščiuose „grąžina“ ir istorines, gamtines pajautas, ir laikančias, perkeičiančias jėgas. Ir vis dėlto pirmasis apmąstymų vėrinys — prozos žiupsnelis. Kodėl? Juk tiek Valančius, tiek Vaižgantas savo personažams negailėjo jausmų, savotiškos „dainos“ žodžių. Pavyzdžiui, M.Valančiaus Palangos Juzė — tikras menininkas ir dainavedys! Vos ne kiekvienas Juzės pasakojimų vakaras („Palangos Juzė“) turi ir po savo „dainę“, kaip sako Valančius: ir šiaip vakarojimo „dainės“, ir „dainė girtuoklio“, „dainė apie pilkąjį cirulėlį“ ir pan. Juk, kaip pastebėjo ir Jūzapo Viskanto motina „Elzbietė“: „amatą mokėdamas, nepritrūks duonos“. O Vaižganto Napalys Šešiavilkis („Pragiedruliai“) žino, kad „daina-širdžių raktas“. Autoriaus teigiama, jog „nedainuojantis Napalys taip pat sunku buvo įsivaizduoti kaip advento metu nestaugiantis alkanas vilkas“. Jis ir „darbo nusitvėręs, niūniavo, o važiuodamas, jodamas ar eidamas ir kaip reikiant staugė“. (…) „Gudžiukas giesmininkas, sakė apie jį miestelėnai žemaičiai“. Va, tokie mūsų rašytojų jausminiai kristaliukai, juk „žodžiais neapsigausi, suk juos nesukęs“, kaip sako Vaižgantas (1989).
Į poezijos „dainas“, pirmiausia nuveda Maironio (1862-1932) dainavimai — „Pavasario balsai“ (pirmasis leidimas pasirodė 1895 m.) — ir rudenį, netgi giliausią, širdį džiugina. Nesumeluoti jausmai — atviras pasaulis, „nėra dainų imitavimo ar stilizacijos — tautosakos dvasia ištirpsta Maironio stiliuje“ (V.Zaborskaitė, 1995): „Tėvynės dainos, jūs malonios,/ Ką širdį žadinat saldžiai, (…)/ Tėvynės dainos, jūs auksinės,/ Be jūsų šąla mums krūtinės!“. O poetas A.Nyka-Niliūnas teigia, jog „Maironis kaip tik buvo tasai žmogus, kuris svajonę realizavo, (…) mūsų dainuotinės liaudies tradicijos stadijoje tebesančiai poezijai suteikdamas rašytinės poezijos įrankius bei normas: literatūrinę kalbą ir prozodiją“ (1995). Ta linkme mintį pratęsia ir poetas T.Venclova: „Maironis formuoja pačią lietuvių kalbos dvasią — poezijos esmę“, be to, „iškėlė lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų“, nes jis „pasižvalgo už Lietuvos ribų, leidžia pajusti, jog Lietuva yra Europos dalis“ (1982). Maironis — tautinio Atgimimo XIX-XX a. pradžios dainius. O juk jis — iš Raseinių apskrities, Bernotų — taip pat Žemaitijos krašto augintas žmogus. Taigi — „Už Raseinių ant Dubysos,/ Teka saulė teka,/ Geltonplaukės meilios visos/ Šneka ten, oi šneka. (…) Kad užgieda, uždainuoja,/ širdį teip graudina“. Tokia ta daugiaspalvė, dramatiška žmogaus dvasia, kaip sako V.Zaborskaitė, ir tokia „dainuojanti ir medituojanti poezija“ (1995). Ir anot poeto T.Venclovos, „poetas, tapdamas pasaulio širdimi — ar šerdimi,— paverčia visą savo egzistenciją mitologema, ženklu būsimajam laikui“ (1982). Tokia ta žodžio galia — galia, kuri paveikia, juk save gali rasti! Juk poezija (kaip ir visi kiti menai), „jeigu tikra, niekad nepasensta. Gali svyruoti tik jos aktualumas, t.y., gali kuriam laikui „išeiti iš mados“ (Nyka-Niliūnas, 1998). Tik „kuriam laikui“,— o juk mes patys tas madas ir kuriame — gal dvasios mados kitokios? Gal „madingiausia“ būtų savasties pasižiūrėti ir atminties lyrikoje — dainų, giesmės ar dainės pavidalu? Gal Dainius — ir yra tikriausiasis mūsų sielų dainininkas? Tai lyg pamąstymai į rytdieną.
O įspūdingiausia „dainos“ tematika, mūsų žemiečio poeto V.Stulpino pastebėjimu, yra eilėraštis A.Nykos-Niliūno „Tyli daina“: švelnus lyrizmas, tikrasis jausmas, skaudi patirtis. Ten ir meilė, ir džiaugsmas — sielvartas, liūdesys ir begalybė savasties, „švelnūs tonai“, ilgesys — pažinus ir deginantis. Nes „Nieko neliko tyloj. Tik tavo balsas/ Vienišas skamba žolėj ir tavo žingsniai/ Tyliai slenka pakrantėm,/ Degančia saulėj žeme“ (Nyka-Niliūnas). Pats poetas A.Nyka-Niliūnas „Dienoraščio fragmentuose“ (1997) sako, jog eilėraščiai yra lyg „dainos apie mane ir daiktus, kurie buvo mano draugai“. Be to, jo manymu, yra „svarbu ne daiktas ar įvykis, bet mano percepcija, ką aš apie jį galvoju, jo atspindys mano sąmonėje“ (1998). Taigi, galima justi, pasigauti, jog „ir džiaugsmas jos dainos, nykus ir nesuprantamas“, ir „Balandis nebemoka/ Tavo dainos“, ir „Saulės salės krisle/ Dainavau giliai laimingas“, ir įsiklausyti, kaip motinos daina — „įsišaknijo širdyje“ (1989). Gilūs jausmai — džiaugsmas ir nežinojimas, mirtis („mirtis yra vienintėlis „svieto lygintojas“, sako Nyka-Niliūnas), užgesinti troškimai ir veržlus gyvybės dainavimas. Juk poeziją, kaip primena poetas Nyka-Niliūnas, „galima vadinti atgautu laiku. (…) Žodžiai esame mes — aš ir mano pasaulis“ (2003). Įdomus ir sudėtingas poetinis žodis, dainingas, talpus, aktualus, tylėjimo ir orios laikysenos pavyzdys. „Aš myliu žmones, sako poetas Nyka-Niliūnas. Bet kadangi meilė reikalauja distancijos, stengiuosi nuo jų laikytis kuo toliausiai“. Taigi taigi — situacija, regis, ir mums pažini? Juk ne vieną esame išlydėję ir į Svetimas padanges, ir Amžinatvėn — o kaip jausmai? Taip pat, kaip paminėta poeto? Tai va, tokia ta poetinė tikrovė, regis, būtų kalbama ir apie mus, ir mums…
O apie žemaitį — Žemaitį Kukutį, juk taip „dainingai“ dainas kuriantį, ir poetas M.Martinaitis kalba — pamenate? Aišku, ir nepamiršite! Taigi — „Kukutis uždainavo: — Kokia laimė/ gyvent ir būt gyvam savaime!/ (…) Ant vartų pasirėmusi daina Kukučio klausės/ apie jo laimę būti laimingiausiam./ Priėjusi daina per petį jam paplojo:/ — Teisingai ir gražiai, žalty, dainuoji!../ Žemė jam pritarė prisiglaudus —/ savaime pūtė vėjas, draikė šiaudus./ Kukutis arklius suplakė ir nuvažiavo,/ O daina toliau viena pati dainavo“. (1977). Ir dainavo Kukutis — ir apie Nieką — taip pat pamenate? Žinoma. Toks tas poeto Martinaičio Kukutis — toks tas žmogus, ir mūsų dvasinio pasaulio „dainininkas“… O filosofo A.Maceinos juk pastebėta, kad „daina yra žodžio pratęsimas ir praplėtimas. Žodžiai, kaip turinys, dainai yra atsitiktinis dalykas. Daina, kaip ir žodis, darosi tautinio pasaulėvaizdžio išraiška. Dainoje glūdi įvystytas tautos požiūris ir tautos filosofija“ (2002). Taigi — ar visada mūsų XXI amžiaus žmogus apie tai susimąsto dainuodamas savo ar kito dainas, eiliuodamas ar perdainuodamas iš „ano“ pašalio? Visko būna. O juk daina atskleidžia pasaulio ir sielos vienybę (Maceina).
Poezija yra poezija, kaip sako poetas A.Nyka-Niliūnas. Iš įvairiausių šaltinių poetai „pareina“ ir į jos akivarus ar į jos aukštumas, o žodis — iki mūsų širdžių. Žodis „daina“ — virtęs eilėraščio „šaukliu“, lyriniu monologu, skausmo pranašu, ilgesiu, kūnu ir savastimi, absoliučia daina, hieroglifu — ženklu… Kuo tik nori — rasime, jeigu tik paslankūs, jeigu tik susidomėsime, ko ta mūsų „dūšelė“ tokia nerami, rasite. Poetai sukaupė ir dalijasi savo dainų pasauliu — dykai, imkime (kaip toje Mažvydo pradžios knygoje…), skaitykime ir žiūrėkime — ogi diena ir kitokia. Per eiles nueisime ten, kur taip kartais reikia. Turbūt įsitikinta, jog mūsų žemiečiai — mąstytojai, poetai, dainų, žodžio pasaulio „dainininkai“ — ir mūsų esmės, žemaitiško ilgesio, būties pilnaties augintojai. Ir jų pačių augimo pagrindas, atrodo, ta pati Žemaitijos žemė, jos žmonės, jų dainos?..