Oi, sunkūs, sunkūs Vilmutės melo bateliai…

Liūdna ir graudi ši pasakaitė. Apie tai, kaip šiukštu negalima gerti iš bet kokių pėdų, norėti užvaldyti svietą, nusitvėrus kokį stebuklingą kočėlą ar kitą daiktą. Bet, broliukai ir sesikės, visos pasakaitės pamoko, paauklėja, perspėja. Tad ir ši pasakaitė apie liūdnus Vilmos Valstietės nuotykius tebūnie priminimas, ko gyvenime nereikia nei pirštų galiukais paliesti, nei akies krašteliu nužiūrėti.
Taigi gyveno tokia mergaičiukė Vilmutė: kaip ir visos kitos. Namie padėjo avis kirpti, gal todėl išrūko kirpėjos amato mokytis. Pabodo jai garbanos, žirklės, įsisvajojo, kaip sakoma, apie šviesią ateitį. O ką daryt, jei nieko kito, kaip žirklėmis ir šukomis garbanas dailinti, nemoki? Nu, susitiko kartą Vilmutė tokią senučiukę: apdriskusią, alkaną, ištroškusią. Geros širdies anuomet Vilmutė dar buvo: pamaitino viešnią, švaresnių skudurų davė. O senučiukė ir sako: „Sakyk vieną norą, išpildysiu“. Nu, mąsto Vilmutė, ir kad pabėrė tų norų it žirnių. Purto galvą senučiukė: „Ne, tik vieną norą“. „Nu, duok man bagotą, drūtą vyrą, kad nieko nestokočiau, ponia būčiau“,— išpoškino mergaičiukė. Ir ką manot?

Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 4 (10216)

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.