Meilė krepšiniui telšiškį nuvedė į Kiniją

Gyvenime svarbu atrasti savo kelią, kuris nuvestų į dvasinę pilnatvę. Ieškant savojo pašaukimo, atsižvelgiama į pomėgius, užslėptus talentus ar pasikliaujama tėvų patarimais. Ko gero, kiekvienas sutiktų, jog, atradus tinkamą savirealizacijos išraišką, žmogus ne tik pats tampa laimingu, bet nori pasidalinti ta laime ir su kitais. Telšiškis Gintautas Kybartas yra to pavyzdys.

Justina Lukošienė

Jaunas vyrukas nuo vaikystės atrado savo pašaukimą žaisdamas krepšinį. Visgi tam tikros gyvenimo aplinkybės gerokai pakoregavo perspektyvaus krepšininko planus, todėl Gintautas Kybartas tapo krepšinio treneriu Kinijoje. Kalbuosi su straipsnio herojumi apie meilę krepšiniui bei neramią situaciją Azijos šalyje.
— Nuo ko prasidėjo Jūsų kaip krepšininko karjera?
— Buvau aštuonerių metų, kai tėvai nusprendė, jog turėčiau lankyti kokį nors būrelį. Labai norėjau išmėginti rankinį, bet tuo metu Telšiuose nebuvo kultivuojama ši sporto šaka, todėl nusprendžiau žaisti krepšinį. Pradėjau lankyti treniruotes pas trenerį Rimvydą Šiaudkulį, kuris įskiepijo meilę šiai sporto šakai.
— Šiuo metu nežaidžiate krepšinio, bet esate krepšinio treneris. Dėl ko įvyko toks posūkis Jūsų gyvenime?
— 2018 metų rudenį patyriau sunkią kelio traumą, kuri lėmė mano, kaip profesionalaus krepšininko, karjeros pabaigą. Šios traumos padarinius jaučiu iki šiol, tačiau meilė krepšiniui neišblėso, nes norisi būti kuo arčiau šios sporto šakos. Tiesą sakant, kol dar nebuvau sulaukęs pasiūlymo dirbti Kinijoje, tol treneriu dirbti neplanavau, nors yra tekę ir anksčiau vesti pavienes treniruotes. Jaučiau, kad sukaupiau šiokią tokią patirtį, kurią, manau, galiu perduoti jaunesniems žaidėjams.
— Treniruojate vaikus Kinijoje. Kodėl būtent šioje Azijos šalyje, o ne Lietuvoje?
— Pasiūlymas dirbti Kinijoje buvo patrauklus tiek finansine, tiek darbo krūvio prasme. Be to, nebuvo reikalaujama trenerio licencijos, kuri yra privaloma Lietuvoje, todėl ilgai nesvarstęs sutikau. Priėmiau tai kaip galimybę išmėginti save profesionalaus trenerio pozicijoje. Jeigu viskas gerai susiklostys, tuomet pabaigsiu kursus tam, jog gaučiau krepšinio trenerio licenciją, kuri atvertų daug naujų galimybių, tarp jų ir treniravimą Lietuvoje.
— Šiuo metu Kinija atsidūrusi koronaviruso epicentre. Ar Jūsų nebaugina ten susiklosčiusi ekstremali padėtis?
— Stengiuosi kuo rečiau eiti į lauką ir apie koronavirusą negalvoti, todėl baimės nejaučiu. Tiesa, toks sėdėjimas namuose ir realaus bendravimo su žmonėmis trūkumas veikia psichologiškai.
— Gal galėtumėte papasakoti apie dabartinę situaciją Kinijos mieste, kuriame šiuo metu gyvenate?
— Kai prasidėjo koronaviruso epidemija, atostogavau Malaizijoje. Iš pradžių nemaniau, kad tai yra kažkas rimto, bet kai draugai ėmė prašyti, jog parvežčiau medicininių kaukių, nes jų jau nebebuvo įmanoma nusipirkti Kinijoje, supratau, kad situacija sudėtinga. Grįžęs į Hangzhou, kuriame gyvenu, jaučiausi taip, lyg būdamas vaiduoklių mieste, nes gatvėse nesimatė nė vieno žmogaus, tik keli automobiliai. Mano rajonas buvo užtvertas ir paliktas tik vienas išėjimas, prie kurio stovi sargybinis, kuris kaskart įeinant reikalauja dokumento bei išmatuoja temperatūrą. Imta uždarinėti kelius, viešąjį transportą, įvesta taisyklė, jog leidžiama tik vienam šeimos nariui išeiti iš rajono apsipirkti ne dažniau kaip kas dvi dienas. Šiuo metu situacija šiek tiek gerėja — atidaromos įstaigos, viešasis transporto kursuoja įprastu grafiku, o žmonės savo telefonuose turi aplikaciją, kuri informuoja kiekvieną, priklausomai nuo gyvenamosios vietos, apie grėsmę užsikrėsti virusu. Rodant šią aplikaciją sargybiniams, galima išeiti iš rajono kada tik panorėjus. Tiesa, žmonių kūno temperatūra vis dar matuojama visur.
— Ar šiuo metu užsiimate darbine veikla, kai dėl koronaviruso grėsmės baiminamasi vaikus išleisti į mokyklas?
— Šiuo metu negaliu dirbti. Turiu informacijos, kad darbai prasidės nuo kovo 1 dienos, tačiau nelabai tikiu tuo, nes, manau, kad tėvai dar ilgai nenorės leisti savo vaikų į treniruotes, bijodami, kad jie gali užsikrėsti.
— Ar ilgam įleidote šaknis svečioje šalyje? Galbūt planuojate greitu metu sugrįžti į Lietuvą?
— Atvykdamas į Kiniją, žvelgiau į tai, kaip į metų projektą, kurio metu užsidirbčiau pinigų butui, automobiliui Lietuvoje, tačiau per pusę metų, kuriuos praleidau, pamilau šią šalį ir mąsčiau čia praleisti ilgesnį laiką. Visgi visa ši situacija, susidariusi Kinijoje, privertė pasvarstyti apie galimybę grįžti namo. Šeima nerimauja dėl manęs, tačiau šiuo metu nesu gavęs atlyginimo už porą mėnesių. Susidarė nemaža suma, todėl baiminuosi, jog išvykus nebus išmokėta.
— Kas kiek laiko sugrįžtate į gimtuosius Telšius? Ar ateities planuose esate numatęs save realizuoti Žemaitijos sostinėje?
— Kai gyvenau Lietuvoje, į Telšius grįždavau vos ne kiekvieną savaitgalį, bet rugsėjo mėnesį išvykus į Kiniją, nepasitaikė progos sugrįžti ir į Lietuvą. Iki šiol ateities Telšiuose nemačiau, nes prieš tai save realizavau ortopedijos srityje. Dabar, jeigu gaučiau gerą trenerio pasiūlymą dirbti Telšiuose, jį apsvarstyčiau.
— Dėkoju už pokalbį.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.