Vydūno kaštonai: mistika ir realybė

Profesionalios medžių priežiūros „Arbovita ir Ko“ specialistai atsargiai šviesino kaštonų lajas ir lengvino kamienams šakų naštą.

Nežinia, kaip sutampa, bet per Vydūno gimtadienį — kovo 22-ąją — prieš trejetą metų sumanyta Katedros aikštėje nurėžti filosofo su tuometės „Saulės“ gimnazijos auklėtiniais sodintus kaštonus. Šiųmetė žinia džiuginanti — beveik per Vydūno gimtadienį, tik viena diena vėliau — kaštonų atvyko genėti patyrę profesionalios medžių priežiūros specialistai iš „Arbovita ir Ko“. Tiesa, prie šios žinios glaudžiasi ir liūdnesnė — būtent per Vydūno gimtadienį šį pasaulį paliko Vaclovas Bagdonavičius — filosofas, literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas, Vydūno kūrybos tyrinėtojas bei propaguotojas.

Algirdas Dačkevičius

Saujelė telšiškių — prieš pjūklus
2017-ųjų kovo 22-ąją — mirties nuosprendį Vydūno kaštonams ketinta įvykdyti per filosofo gimtadienį, artėjant Seimo paskelbtiems Vydūno metams.
Gal šiandien ir nešlamėtų istoriniai kaštonai, jeigu ne Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Bibliografijos skyriaus vedėjos Julitos Švėgždavičienės telefono skambutis poetui Vytautui Stulpinui. Šis paskambino į „Kalvotosios Žemaitijos“ redakciją, iš kur pranešta tuomečiam mero visuomeniniam patarėjui ir Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto vadovui Andriui Daciui. Netrukus su filmavimo kamera atvyko žurnalistas Augustinas Jonušas.
Tuomet „Kalvotosios Žemaitijos“ korespondentė Lina Dijokienė rašė: „Kam šovė į galvą raudonais kryžiais ant kamienų myriop pasmerktus penkis galiūnus kaštonus imti ir nurėžti per jų sodintojo gimimo dieną? Šios idėjos „genialumas“, matyt, savo gelme pribloškė net pačius autorius, nes niekas taip ir nepanoro tokios „garbės“ prisiimti. O juk — pagal Žemaitijos sostinės tradicijas — būtent jo garbei ant turistų akims prasiveriančių teatro sienų galėtų atsirasti vietos lentelei idėjai įamžinti… Skaitytų jo pavardę turistai ir gėrėtųsi, klausydamiesi iš kitapus pastato sienos sklindančio kariliono tilindžiavimo… Ironija“.
Vis dėlto Vydūno — to mąstytojo, kuris aukščiausia vertybe laikė žmoniškumą, kuris savo įvairiapuse viso gyvenimo veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą,— tokią, kuri būtų iš esmės, o ne paviršiaus dalykuose laisva, kaštonų, virpančių nuo pjūklo ašmenų prisilietimo, ginti stojo vos keliese. Žemaičių kultūros draugijos siela Andrius Dacius, išvydęs krentančias kaštonų šakas, sunkiai tramdė emocijas ir griebėsi telefono. Paskambinęs kaip tik tądien į komandiruotę užsienin išvykusiam tuomečiam merui Petrui Kuizinui, rėžė iš peties — jei šis nestabdąs kaštonų žudynių, tai jis metąs visuomeninio mero patarėjo pažymėjimą jam ant stalo. Drąsiai stojęsis po pjaunamu medžiu, žemaitis pasiekė savo — medkirtys lipo lauk iš medžio.
A.Dacius priminė svarbų Telšių kultūros istorijos faktą — tiems, kas nežino. Mat 1921 m. Telšių „Saulės“ gimnazijoje mokytojavęs Vydūnas išsivedęs būrelį moksleivių sodinti tuo metu Lietuvoje dar gana neįprastų medžių — kaštonų. Nuo pat Respublikos gatvės užsodinę iki pat Kalno gatvės. Yra išlikusi netgi relikvinė nuotrauka, kurioje 1921-1922 m. šalia Katedros užfiksuoti tie, kas kartu su Vydūnu mokėsi mylėti savo kraštą ir jo žmones.
Vydūno kaštonai per savo amžių patyrė ne vieną išbandymą. „Įsivaizduojate, Kotryna Kalinauskienė, tuomet dirbusi Statistikos valdyboje, sovietmečiu sugebėjo Vydūno kaštonus apginti, o mes dabar neapginam… Pradėjo pjauti tada statybininkai ties statomu kultūros centru augusius kaštonus, norėjo visus nurėžti. Motyvas buvęs tas pats, kokiu ir šiandien remiamasi — medžiai labai serga, seni ir supuvę, tačiau ta moteris diplomatiškai sugebėjo medžius apginti. Man tiek širdis neskaudėtų, kad kur nors pamiškėj, kelią tiesiant, kad ir gražų medį reiktų pjauti, bet dabar mieste“,— širdo A.Dacius.
Jo nuomone, pakaktų dešimtadalio tos sumos, kurią valdžia numatė pakloti už kaštonų nupjovimą, medžiams išsaugoti: profesionaliai ir rūpestingai išgenėti, išpjauti senas, gal net papuvusias šakas, tinkamai prižiūrėti.

Medžiai — kaip asmenybės
Prieš trejetą metų jautriai į Vydūno kaštonų pasmerkimą myriop sureagavo kitas žinomas telšiškis, poetas Vytautas Stulpinas. Jo — pirmojo — poezijoje suskambėjo poetinis Vydūno kaštonų įvaizdis. Šis kultūros ženklas tapo ir Telšių literatų kūrybos almanacho „krikštatėviu“, mat knyga taip ir pavadinta „Po Vydūno kaštonais“. Knygos pirmajame eilėraštyje „Kvietimas į Žemaitės teatrą“ kaip tik ir girdimi kultūros aidai: lipdamas teatro laiptais, „išgirsti kaštono dūžį“…
Tačiau kultūros ženklų kalba, ko gero, šiandienos visuomenei esanti per sprangi… Vis dėlto V.Stulpinas ragina įsiklausyti į juos: „Tie medžiai — asmenybės. Juos sodino asmenybės, todėl su tais kaštonais reikia elgtis kaip su asmenybėmis“.
Poetui labai skaudu, kad kaštonai buvo neprižiūrimi, nesaugomi.
Daugiausia aiškumo šioje emocingoje istorijoje tuomet suteikė Telšių rajono savivaldybės administracijos Aplinkos ir civilinės saugos poskyrio vedėjas Raimondas Račkauskas. Jis užtikrino, kad nebuvę jokios piktos valios pasityčioti iš kultūros žmogaus Vydūno ir per jo gimimo dieną pjauti medžius…
„Niekas tos dienos nepasirinko. Čia taip sutapo“,— tikino poskyrio vedėjas. Pasak R.Račkausko, dar prieš pusmetį buvę atlikti dešimties medžių dendrologiniai tyrimai, Savivaldybei atsiėję 242 eurus. Dendrologas, mokslų daktaras, nustatė, kad Vydūno kartu su mokiniais sodinti medžiai visai supuvę“.

Ką pasakė „medžių daktarai“?
Netrukus po tos skandalingos istorijos Telšių rajono savivaldybė užsakė išsamų Katedros aikštėje augančių kaštonų būklės tyrimą. Jį dar 2017-ųjų balandžio viduryje atliko Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktoriaus pavaduotojas Remigijus Bakys ir profesionalios medžių priežiūros „Arbovita ir Ko“ direktorius Renaldas Žilinskas.
Iškart po tyrimo Telšių rajono savivaldybės administracijos Aplinkos ir civilinės saugos poskyrio vedėjas Raimundas Račkauskas paaiškino, jog šio tyrimo metu specialiu prietaisu buvo atlikta garsinė tomografija. „Kol kas preliminariai galiu pasakyti, kad tyrimas parodė, jog 2 kaštonai turi didelius puvinius 1,3-1,8 m aukštyje, kiti 2 (buvo tirti 4) — turi puvinius, bet bent vienas, investavus nemažai lėšų, dar galėtų būti kažkiek saugomas“,— tada sakė rajono ekologas.
Nors pirminės išvados buvo liūdnos, tikėtasi, kad medžių ligų specialistai galės Vydūno kaštonams išrašyti dar ir gyvenimo receptą. Tačiau laukimas labai užsitęsė. Paklaustas, kaip gali taip būti, jog net tris mėnesius negaunamos išvados, ir kiek apskritai kainavo tas tyrimas, R.Račkauskas laikraščiui „Kalvotoji Žemaitija“ 2017-ųjų liepą sakė: „Tie tyrimai buvo pradėti vykdyti privačia A.Daciaus iniciatyva, tačiau po to nuspręsta tų tyrimų rezultatus įsigyti oficialiai. Buvo norima įvairiapusiškiau ištirti medžius, nes jau turėjome dendrologinės ekspertizės duomenis, tuo tarpu dėl kontraversiškos situacijos buvo noras įsigyti ir arboristų rekomendacijas. Tyrimus atliko Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija. Jų kaina su PVM yra 227,48 eurų. Mes perkame medžių sveikatingumo tyrimo paslaugas, t.y. rezultatus ir rekomendacijas“.
Pagaliau tyrimo išvados pasiekė Telšius. Laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“ paprašė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktoriaus pavaduotoją Remigijų Bakį jas pakomentuoti. „Iš karto galiu pasakyti, kad mes sprendimo už Savivaldybę nepriimame, mes tik nustatome puvinio lokalizaciją, vizualinę medžio būklę ir jo keliamą sąlyginį pavojų aplinkai. Tai tas keliamas pavojus nėra menkas. Mes konstatuojame tiek. Visada yra du keliai: galima medį prižiūrėti, investuoti, norint kiek įmanoma prailginti jo amžių, ir yra kitas kelias — galima medį pakeisti. Kadangi šitie medžiai turi didžiulę istorinę vertę, sprendimą turi priimti savininkas“,— tuomet akcentavo pašnekovas.

Pagirtinas sprendimas
Po to trejetą metų viskas tarsi aptilo. Tiesa, pasigirsdavo balsų, kad kaštonus vis tiek reikėsią pjauti. Žmonės svarstė, gal valdžia laukia, kol kada nors gūsingas vėjas nuplėš kokią medžio šaką, tada bus galima imtis pjūklų. Bet kaštonai laikėsi. Ir gana tvirtai. Net neseniai praūžusi audra „Laura“ be pykčio pralėkė pro Katedros aikštę.
Ir štai išaušo balandžio 23-ioji, pirmadienis, o sekmadienį buvo Vydūno gimtoji diena. Į kaštonus lipo vyrai raudonomis darbo uniformomis, bet jų rankose neburzgė motoriniai pjūklai. Rankiniais pjūklelias specialistai iš jau minėtos profesionalios medžių priežiūros „Arbovita ir Ko“ atsargiai šviesino medžių lajas ir lengvino kamienams šakų naštą.
„Arbovita ir Ko“ vadovas Renaldas Žilinskas, kurio vadovaujama įmonė turi didžiulę patirtį tvarkydama parkus ir istorinius medžius, buvo gerai nusiteikęs. Pasak pašnekovo, medžiui padėti — vienas malonumas negu jį pasmerkti myriop. R.Žilinskas pastebėjo, jog istoriniai kaštonai labai apleisti, nemokšiškai nuo kamieno apačios nupjautos šakos, kurių vietoje įsimetė puvinys. „Kaštonas — ne mūsų kraštų medis, jis gana minkštas, todėl reikia jį atsargiai genėti, kad nepadarytum nepataisomos žalos. Tai ne liepa ar ąžuolas, kurie lengvai užsigydo savo žaizdas“,— sakė specialistas.
Pakalbintas Telšių rajono savivaldybės administracijos Aplinkos ir civilinės saugos poskyrio vedėjas Raimondas Račkauskas papasakojo, jog pasirūpinti Vydūnų kaštonų genėjimu nutarė rajono Želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo komisija, o lėšų skyrė Telšių rajono savivaldybės administracija. Jis neslėpė, jog tokiam sprendimui įtakos turėjo ir visuomenės balsas.
„Specialistai profesionalai išgenėjo kaštonus, pritvirtino du specialius vokiškus diržus, kad šie prilaikytų pavojingiau pasvirusias šakas. Tikriausiai po trejeto metų vėl reikės panašios medžių priežiūros“,— sakė R.Račkauskas.
Penkių kaštonų genėjimas kainavo 1588 eurus su PVM. R.Račkauskas užsiminė, jeigu nebūtų sutrukdęs karantinas, Katedros aikštėje jau šį pavasarį buvo ruoštasi pasodinti penkis raudonžiedžius kaštonus. Dabar teks palaukti rudens.
Taigi, mistiškajai filosofo Vydūno gimtajai dienai persipinant su realybe, pastaroji laimėjo. O gal mistika ir realybė šiuo atveju veikė drauge? Nesvarbu. Svarbiausia, kad istoriniai medžiai — išgelbėti! Palinkėkime ir mes Vydūno kaštonams dar ilgai šlamėti bei pavasariais džiuginti savo žiedų žvakėmis, o rudenį priglauskime po aksominį rudašonį šimtamečių senolių palikuonį savo kišenėse. Gal kas panorės pasisodinti ir džiaugtis savuoju medžiu…