Iš atminimo: prisiminimas, buvimas, likimas, kai „Žmogus jame peržengia įvairias pakopas ir kelius“ — Antanas Baranauskas

Ieva Sigita Naglienė

Ramus stabtelėjimas Telšiuose
Taip jau sutapo, kad šio rudens, regis, tokiu trumpu laiko tarpu teko viešumoje kalbėti trejetą kartų apie Antano Baranausko ir Karolinos Praniauskaitės laiškus — eilėraščius, dviejų kūrėjų dvasines aukštumas. Visi tie susitikimai tiek Telšiuose, tiek Mažeikiuose kažkaip stipriai apjungė žmones: matyt, kaip sako Antanas Baranauskas, tikrai „džiaugsmo diena, susitikimo diena“ — tokia talpi ir išjudinanti. O „atminime išliks, pasak poeto, iki gyvenimo pabaigos.“
Būna taip, kad ir be ypatingų derinimų, be didesnių sutelkčių ar paraginimų susiburiama į pašnekesį, apsijungiama stipresniam išgyvenimui. Turbūt lietuvių kalbos mokytojos Kristinos Ežerskienės pamoka Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje ne tik mums, mokytojoms, bet ir jauniesiems klierikams bus kaip ramus stabtelėjimas prie kažin ko didesnio, gilesnio, taip išsyk realiai gimusio ir iškart nenusakomo jausmo: Antano Baranausko ir Karolinos Praniauskaitės laiškai-eilėraščiai, kažkaip lyg ir per seniai rašyti, lyg ir naiviai, žinios tokių garsių žmonių, susirašinėjimas jaunystės — bet taip ima, taip užsilaiko, kad beveik nenoromis ir giliau įsiprašo, nebegali ir šiandien paleisti. Ir taip jautriai atsiliepia — kad savaime kur šviesiau grįžti ir esi, ir supranti, kad taip buvo, taip ir turėjo būti, taip yra. Tokie tikrieji pajautimai. Toks turbūt yra tikrasis išgyvenimas: geliantis, džiugus ir nebepaleidžiamas? Ir kitiems persiduodantis? Ir iki pojūčių — iki reginių? Matyt, tikrieji dalykai visada taip veikia: prasideda lyg ir staiga, bet nenunyksta — turi ir jauti, supranti, kaip toji šiluma stiprina. Reikia padėkoti mokytojai Kristinai už tokias skaidrias susitikimų akimirkas, už tokią giedrą pažintį su didžiaisiais mūsų žodžio meistrais — juk jaunimas, susibėgęs iš visokių pašalių, menkai pažįstantis mūsų žemės esatį, todėl reikia priartinti, reikia sieti buvusį ir matomą pasaulį. Ir labai džiugu, kad nuo išėjimo į kitokią erdvę, kitą laikmetį — iki vidinės šilumos, iki literatūros teikiamo dvasinio stebuklo, susižinoma.
Šiemet poetui Antanui Baranauskui jubiliejiniai metai: gimęs 1835 metais, o Telšių padangėn jo žinelės siųstos jau nuo 1855 metų, nuo pradžios jo susirašinėjimo su poete Karolina Praniauskaite, gyvenusia Telšiuose — taigi ir tas rašyto žodžio liudijimas jau turi istorinį kontekstą, yra kaip įsimintini aukštesnės susirašinėjimo bendrystės etiudai, toks išgyvenimų stebuklas. Būtina tai minėti, reikia žinoti, svarbu pasikartoti. Tuo metu Antanas Baranauskas jaunystės laikus išgyveno Žemaičiuose, Sedoje, Skuode — kaip sakoma, toje tolymėje nuo Anykščių, nuo pažintų gimtųjų vietų, nuo tėviškės, nuo tėvų pasaulio. O juk ilgesys, liūdesys kamavo, „toks jausmų išsiveržimas“, kaip paties poeto užrašyta dienoraštyje 1855 metais. Daug gražių, nuoširdžių mylinčių žodžių pasiųsta didžiojo mūsų literatūros klasiko Antano Baranausko tuomet jaunystės dienų sužydėjimu į mūsų Telšių padangę — ir tai dėka Karolinos Praniauskaitės, dėka jos įžvalgumo ir paties bus poeto prabilta lietuviškai… Taip jautriai skamba Karolinos Praniauskaitės jam skirti žodžiai: kad „Atmestų niekingas žemės viliones,/ Nuolankiai ištvertų kančios gėlą,/ Dievui paskirtų nuoširdžią giesmę —/ Žadintų jausmus gimtąja kalba,/ Skambančia džiaugsmo ir skausmo dejone“.
Aukšti dviejų kuriančių žmonių, mąstančių, tikinčių, stipriai jaučiančių likimo kelius žodžiai — ir atmintis, ir dvasinė pagava, ir mums pavyzdys, ką gali duoti vienas kitam iš tikrųjų giliai jaučiantys žmonės. Tai įrodymas, kaip jų pastangos keičia likimus, kaip tai atveria ir visas kitas — ir kūrybos aukštumas. 1856 metais į Telšius parašytas Antano Baranausko eilėraštis „Akrostichas“ — „Dvasios giminei“, tokią dedikaciją sudaro eilėraščio pirmosios eilutės — galbūt Praniauskų šeimai. Skamba nuoširdus džiaugsmo linkėjimas, dėkingumas, tikėjimas šviesa: „Gana kančios, gana skausmų! Sielai atvanga, graudus liūdesys, tyliai širdyje sušnarės toli nuo pasaulio triukšmo bangų kažkuriam mielam nuošaly.“ Ir apie poeto ilgesį rašyta, apie svajones, kurios „tavo stebuklinga jėga nesuprantama ugnim užliejo mano krūtinę“, apie jaunystės kerus, „Kai sielos jutimus padirgina atminimai, tu užburi vaizduotę — tada visos mano galios paskęsta tavo migloje. Kažko skauda širdį, kažkas ją palengvėl jaudina“, 1856 m. rugpjūčio 12 d. Telšiai. K.Praniauskaitė, pagilinusi A.Baranausko religines nuotaikas, neabejotinai pastūmėjo jį kunigystėn. Ir iš Varnių poeto rašyta į Telšius, jau iš Varnių kunigų seminarijos, į kurią Antanas Baranauskas įstojo 1856 m. rudenį, būdamas 21 metų. K.Praniauskaitės brolio Otono Praniausko, vieno įtakingiausių Žemaičių vyskupijos dvasininko, padedamas. A.Baranausko viename iš savo laiškų „Giesmė“ rašo apie viso pasaulio esmę, Dievo paveikslą, jo sprendimus, kurie yra „neišmatuojamai gilūs“. Pasak poeto, „kančių ir kovų nuskaidrinta dvasia, malone pražydusi, klesti laime, trykšta šventa giesme, kuri savo tonais įsilieja į amžinosios giesmės srautą.“ Tokie jo dienoraščio įrašai — visa tai galima persiskaityti Antano Baranausko Raštų I tome, išleistame 1970 m. Ir ne tik — bibliotekose esama visokio Jo rašytinio palikimo. Akivaizdi iki mūsų akių išlikusi susirašinėjimo medžiaga, bendravimo kultūra ir dvasinio atvirumo raiška — dviejų sielų grynas pašnekesys, einantis į kūrybos didumą, joje pasiliekantis, nes tai stiprina sielą — visų žmonių jutiminį pasaulį. Iš tos dvasinės tikrumos — ir „Anykščių šilelis“, kaip sako poetas Sigitas Geda, perlas, ir iš tikro pasaulį pradedi matyti kitomis akimis. Sigito Gedos teigimu, čia gamta, tikėjimas, Dievas — Didieji žmogaus išgyvenimai, einantys į „visą platųjį gamtos rūmą — kosmosą“. Juk „Poetas ir žmogus, gamta — kosminio tarpsmo dalis (…). Tai liudija „Anykščio šilelio“ kulminacija.“ „Vidunaktyj taip tyku,— kad girdi, kaip jaunas/ Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;/ Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,/ Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta“ — tokius reginius, tokius girdėjimus, tokią gyvastį mums paliko poetas Antanas Baranauskas…

Iš kelionės Mažeikių viešojoje bibliotekoje
Į Mažeikių rajono savivaldybės viešąją biblioteką pakvietė Dangira Undžienė, tos bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja,— į literatūrinį vakarą „Poeto, vyskupo Antano Baranausko gyvenimo ir kūrybos keliai“. Tai projektinės veiklos renginys, partnerystė su Telšių Karolinos Praniauskaitės viešąja biblioteka, bendrų kūrybos darbų tęstinumas. Į šventę vyko telšiškių grupelė, lydima bibliotekos pavaduotojos Vidos Urnikienės.
Ir buvo kalbama, stebima, įsiklausoma. Genoveita Gricienė kalbėjo apie poeto Antano Baranausko gyvenimą Sedoje, tos atminties įamžinimą. 1855 metais A.Baranauskas, atsisakęs darbo Viešvėnuose, persikėlė į Sedą, čia dirbo raštininko padėjėju. Čia jo sueiliuotas eilėraštis „Pavasario vakaras Varduvos pakrantėje“, 1855 metų balandžio 30 dieną. Varduva — kairysis Ventos intakas, pro Sedą tekanti upė, pasak poeto, „tarp tankių krūmų srovena/ šviesus Varduvos krištolas. (…)/ O kokia palaima užlieja sielą tų pakraščių ir to krašto vaizdai./ Viskas čionai, visko užtenka,/ tik nėra mielų namiškių.“ Sedoje poetas susipažino su Karolinos Praniauskaitės seserimi Borisevičiene, 1855.05.15. ir nusiuntė poetei savo eilėraščių rinkinėlį. Jo pirmas eilėraštis, datuotas K.Praniauskaitei 1855.05.20., pirmajai žemaičių poetei — „Puikaus Žemaičių krašto poetei“, kurio paantraštėje kitu rašalu pažymėta: Atsakymas į jos eilėraštį „Broli Kristuje, nors man ir nepažįstamas“, grąžinant Sirokomlę. Tų pačių metų gegužės 25 d. K.Praniauskaitė jam atsilygino ir nauju eilėraščiu „Už ką man teiki šį garbingą vardą“… Ir vėliau poetas Antanas Baranauskas paskyrė eilėraščių „Žemaičių poetei“, „Seseriai Dievuje“, kreipėsi į ją — „Kilnioji poete“ — ir abu nedelsdami rašė, abu kūrė, abu jautė. Kaip pasakyta poeto A.Baranausko, juk „Dainos ištroškusi mano plunksna“, „pasitikiu Sesers akimis: jos neieškos trūkumų, gerbs jausmą nors ir nedarnioje dainos gaidoje.“ Ir Karolinos Praniauskaitės atsakyta: „Širdis ir dvasia tiek skausmų iškentėjo,/ Pakol po klajojimų tiesą priėjo./ Mane supratai tu — o, kaip man smagu,/ Kaip miela dainuoti dėl savo draugų!/ Taip trokšta širdis — ir ji nuo šiolei,/ Užmiršus save, dainą paskiria broliui.“ Tokie lemtingi didžiųjų žmonių susitikimai. 2000 metais Sedoje šalia bažnyčios pastatytas Antano Baranausko biustas — autorius, skulptorius Osvaldas Neniškis.
Į A.Baranausko erdvę, į jo apmąstymus ir susimąstymus, jo likimo keliais vedė ir tą vakarą į Mažeikių viešąją biblioteką atvykęs Šiaulių dramos teatro aktorius ir trupės vedėjas Vladas Baranauskas — itin raiškus jo monospektaklis „Akių sunka“, prabilęs paties poeto Antano Baranausko žodžiais. Visgi visą regėtą ir išgirstą poetui Antanui Baranauskui skirtą meninio žodžio — pasikalbėjimo popietę, būtų galima užbaigti jo paties žodžiais: „Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų/ Kalnai ir maži kalneliai“… Tiesa, tos eilutės — iš „Dainu dainelės“, vieno iš reikšmingesniųjų poeto eilėraščių, parašytų 1857 metais, pilno troškimo ir ryžto. Ir — likimo pranašysčių — ne sykį jas paminėjo ir aktorius Vladas Baranauskas, skelbdamas kelio — kelionių dvasines pajautas.

Iš Mitkaičių romantinio pašnekesio apie Žemaičių krašto eilių kūrėjus
Be ilgesnių apmąstymų, būtų galima sakyti, kad Mitkaičių bibliotekoje įvyko Mitkaičių bendruomenės susitikimas su A.Baranausko — K.Praniauskaitės ir mūsų Telšių poetų G.Latako bei S.A.Dačkevičiaus eilėraščiais. Tokiu neakivaizdiniu būdu, tiesiog kalbantis, skaitant, klausant ir klausiant, aiškinantis, kas parašyta, buvo „pasibūta“ su autoriais. Juk perskaitytas ar išgirstas eilėraštis — ir žinia, ir padėka kūrėjui. Visi susirinkusieji įdėmiai sekė, kodėl vyko, kodėl tuo metu, kas žmones jungė, kaip keitėsi didelių kūrėjų dvasiniai išgyvenimai, kas juos stiprino, kokia kito žmogaus reikšmė kuriančiojo gyvenime.
Į tokį susibūrimą pakvietė Mitkaičių bibliotekos vyr. bibliotekininkė, mokytoja Janina Glodenienė. Jos tikslas, kaip ji paminėjo, priminti apie Žemaitijos poetus, pakalbėti apie A.Baranauską, sugrįžti į jo ir poetės K.Praniauskaitės „susirašinėjimo laikmetį — įsivertinti, kas žinoma, paklausyti ir šių dienų Telšių kūrėjų eilėraščių. Ir patys mitkaitiškiai noriai bendravo, dalijosi atmintimi, tuo, kas žinoma, perskaityta, džiaugėsi iš naujo arba ką tik sužinoję apie A.Baranausko ir K.Praniauskaitės likimo kalnus — kur „Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų/ Kalnai ir maži kalneliai“…
Toks šių dienų išgyvenimų akivaizdas — reginys, kaip kažkada pasakyta A.Baranausko… Ir — tokie talpūs šių susitikimų pajautimai — tokia dvasinė glauda. Tikrai esama tokios stiprios A.Baranausko ir K.Praniauskaitės bendrystės dvasinės šilumos, jėgos ir supratimo — iki mūsų išlikę, išsilaikę, nėra jokio reikalo tuo abejoti. Tiesiog imkime ir skaitykime — ir „Anykščių šilelis“, ir vėl arba pirmąkart bus surastas. Bus mūsų, bus dovana ir prisipažinimas, jog turime poemą — giesmę, turime turtą, tikros meilės pažadintą dainą, tikėjimo dvasios pilnatvę. O ar bereikia ko didingesnio? Jau pasirodė ir atskira knyga išleistas A.Baranausko eilėraščių ciklas „Kelionė Petarburkan“, visai neseniai užmatyta, esama bibliotekose. Kaip poetas sako, „Ė po kančiai ant šio svieto duok dangaus linksmybę“ — giedro skaitymo ir susimatymų.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.