Žvilgsnis — ir tolybės, ir „Diena ten, diena atgal“,— Vytautas Stulpinas

Regėjimai, linkėjimai, šviesa, kur „Saulę tiesiai iš šiaurės vadina šiaurine./ Aplanko Alberto Einšteino kelionės/ Ir žmogaus išmonė laikas“

Eilutės iš poeto V.Stulpino knygos „Pavėsiai“ — regis, tiks šiai spalio popietei, bet vis dėlto reikėtų pridėti ir kitų jo eilėraščių, kurie, galima sakyti, ką tik parašyti. Tai ir dovana skaitytojui, ir dėmesys tam, kuo poetas dabar gyvena.

Ieva Sigita Naglienė

Dauboje kvapūs medžiai,
nenusakomas jų ošimas,
lyg aidėtų kažkas
per du aukštus:
kai esi pirmame,
jis tvyro virš tavęs,
kai antrame —
jis kaupias žemiau.
Taip pamažu pareina eilės iš poeto Vytauto Stulpino naujausių eilėraščių — kaip lauktas susitikimas baigiantis spaliui, rudeniui gražiai persimainant. Tai atviras žvilgsnis, vedantis „į tolybes“, tai buvimas, kuriam reikia erdvės, laiko, gamtos, žmogaus, savasties — natūralaus stiprumo.
Arba dabar tiesiog svarbu regėti tai, kas tikra. Ypač — prie ko gali būti arti, kas pilnas nuostabiausių atradimų. Kur protinga gyvybė egzistuoja, apimta atminties, kur „Visur vis čia pat,/ Visur visa priešais —/ Sakytum parimsta tyloj/ Tėviškės kalnas.“ Viskas ribojasi, Vytautai,— tegul bus diena ten, diena atgal — tegul bus žodžiai per Tavo gimtadienį, susiejantys erdvę ir laiką vieną su kitu. Šiuo metu — tai mintys, kurios matuoja didelius atstumus, telkia, išbando tavo poetinę išmintį. Ir visa tai — iš esančių, iš linkėjimų, kuriuos būtina perduoti per Tavo šventę. Tegul bus sugrįžimas ir ateitis, tegul ir kas neįmanoma, virsta eilėraščiu, realia galimybe turėti savo pasaulį — iš to, kaip sakoma, didžiojo. Tegul užteks energijos. Beje, apie tą tikrąją energiją labai subtiliai kalba ir šiuo metu tavo akiratyje — šalia kitų skaitymų esantis, itin pamėgtas mokslininkas, Stephenas Hawkingas (1942-2018), žmogus legenda, astronomas, nepaprasta asmenybė. Be didelių — esminių dalykų kalbantis ir apie kelionę, šviesos greitį, mus — stebėtojus ir Visatą reginčius, mus, turinčius energijos ir jos nuolat pasigendančius, bet siekiančius „pralenkti šviesos greitį“, kai tuomet „reikės begalinio kiekio energijos“ (Hawking, 2019)… Stiprybės, Vytautai, tegul ir Tau pačiam, ir mums, skaitytojams, tavo eilėraštis — šviesa, laimė, dalelytė tos jėgos, kuri yra būtina žmogui. Tegul išsilaiko dvasinė bendrystė — „Kol tampa tylu“… Ir tuomet, kai šneki apie rimtus dalykus, ir nuklysti, ir tuomet, kuomet sakai, jog nesi niekuo ypatingas — reikia supratimo, jog „Gyvenimas baigia ne viską,/ ne viską su vėju lauke.“ Stebėtinas tavo įžvalgumas — atviras ir vedantis į susimąstymus, „Kol tampa tylu“ — tai dar vienas tavo eilėraštis, iš naujausiųjų kūrinių, tarsi blyksnis tos galybės, pareinančios iš daubos — jos turinio, jos kvapo, drėgmės, jos šlamesio, netgi medžių — tų blindžių (kurias itin dailiai yra, kaip tu sakai, aprašiusi poetė Karolina Praniauskaitė — buvo jų palei upelį, jos žemėje), kurių pajautimą sunku nusakyti, bet parvedi iš tolybės. Arba, kaip paties pastebėta, ir tai, ką „sunku aprašyti, tarsi paskui prisitrauki“ ir nustembi, „ką išdarinėji“…
O eilėraštis „Ore“ — tvirtas, likiminis, taip ręste suręstas, lyg gyvenimo sekimas iš laimės ir prisiminimų, iš veiksmo ore — kur prasideda visas mūsų egzistavimas. Kiek mes čia turime to oro, sako Vytautas, oro ne daug, visa kita — beorė erdvė. Taigi „Skrisk, bitine, skrisk, ežere vienintelė sala/ po juosvu debesim didelės bangos./ Sala nenori niekur keliaut, dienas leidžia viena,/ o aplink, kužda Stephenas H., o šalia/ tvyro daugel juodųjų ertmių.“ Tokia vidaus akimirka: sykiu ir tai, kas vyksta galvoje, ir tai, kas regimybėje — lyg šimtus kartų seikėta — atverta. Ir žmonijos ateitimi susirūpinusio mokslininko S.Hawkingo įžvalgos, Visata — jos šviesa ir juodosios ertmės, ir gamta, ir žmogus — ir stebėtojo laikas, ir ore!.. Poetas kalba, liudija, skelbia, o tai, „Kas buvo — tegu./ Galiausiai kitaip nebus./ Nebus ir negali būti.“ Sunku parašyti tokius eilėraščius — iki skaidrumo, reginių gyvuonies ir kasdienybės, iki to, kuo tiki. Sykiu tai ir susitaikymas, ir skirtumas, kurį pagaliau turi, išmatavęs gilumą, atsakomybę supynęs, vedantis į laisvę.
Ne vienas rimtas pokalbis yra užsimezgęs ir užsukus profesoriui, matematikui, poetui Giedriui Alkauskiui — iki rimtų pašnekesių ir diskusijų iškalbėta, su poezija ir visuomenės problemomis, nuo fizikos, matematikos mokslo — nuo tyrimų, iki perskaitytų knygų tiesų. Toks, pasak poeto Vytauto Stulpino, galų gale skvarbus žvilgsnis į daugelį dalykų, kuomet įdomu pasikalbėti. Arba — turbūt tuomet, kai pasijusta nepaprastai gerai. „Turėjau fantastinius mokytojus,— taip sako Vytautas,— ir su Giedriumi pasišnekėdavome labai kietai. Aš klausinėju jį, papasakoja apie fizikus — jo brolis stiprus fizikas, o Giedrius — matematikas. Tikri faktai — tikri dalykai.“ Juk ir pats rašymas — ypatingas procesas. Tikri žmonės ir kalba apie tikrus dalykus. Kartais ir iš ilgesio, iš nevilties — ir aiškiai nusakant, kas atminimui, ką „galiausiai išmokai, ką suvokti:/ užgirį, upę, pavienį šešėlį“… Kartais tiek — su minties galia, kas matyti iš karto, arba — natūraliu judesiu prigludus prie pasaulio sunkybių, bet atsitiesiant. Juk kūryba, kaip sako Vytautas, paslaptis, ėjimas į nežinomybę. „Pirma reikia gyventi, eiti, kapstytis, suvokti. Geriausia spanguoles rinkti, grybauti, žvejoti — rašymas — tai, kai rašai kasdien, niekuo kitu neužsiimu“,— tokie poeto patyrimai, tarsi ne sykį visą esmę išnarsčius, apėjus iš visų pusių.
Juk toks įdomus, kad ir šis ruduo: nebuvo šalnų, lapai laikosi tvirtai, „yra vėjas, gaudžia, sūkuriai — aš labai gerai jaučiuosi“,— visa tai ištarta, įstebėta, visa tai dėliojasi į eilėraštį. „Dabar jau galiu rašyti bet ką, reikia darbuotis“,— pastebės poetas Vytautas Stulpinas. Pažinimas — savo gyvenimo rašymas ir troškimas. „Mąsto žmonės ir dar kaip mąsto“,— įsitikinęs poetas, reiklus sau ir kitiems.

„Nuostabu yra stovėti prie tekančio upelio“,— kažkada ištarti poeto Vytauto Stulpino žodžiai
O visai neseniai Vytautas buvo prie Tausalo — žvejojo ir tėvus aplankė. Jo tėvų persikelta prie Tausalo 1965 metais — dabar abu jau per 90-metį perkopę, abu taip gražiai nugyveno ramiai. „Ta ramuma ateina nuo tėvų,— sako Vytautas,— esu ežerinis. Ir „Pavėsiuose“ (2007) apie tai rašau“. Taip, jo „Pavėsiuose“ būtent taip: „Be Tausalo man, ežeriniui, neramu,/ Be saulėtos maudyklos/ Tarp svyrūnių nendrių,/ Kuri siaurėja nuolatos. (…) Ir skleidžias aplinkui ramuma,/ Gaivi ir neaprėpiama nuo seno.“ Ir rašė jis — ir rašo apie upes, upelius, ežerus — apie vandenis, kurie yra labai arti poeto — arba, be kurių poetas nebūtų toks, koks yra.
„Pavėsiai“ — viena iš nuostabiausių jo knygų, skelbianti šviesą, gyvenimą, jo šventumą. Beveik taip ir Liudo Gustainio pasakyta: „Vytautu Stulpinu — tikiu. Žinau, kodėl tikiu — jis jaučia, kad žemė iš tikrųjų gyva ir viskas aplink yra gyva.“ Prie tokių minčių — ir nušlifuoti vaizduotės klodai, ir pasirodymai, nutikimi, patirtys — eilėraščių tiesos su nepakartojamu regimybės pasauliu, kalbiu, atsiradusiu, pagilintu prisiminimų. Ir „Pavėsių“ dailininkas — knygų meno meistras Romas Orantas (1949-2012), originalus, savitos pasaulėjautos ir grafinio stiliaus talentas. Žodžiu, 4-oji poeto Vytauto Stulpino knyga yra dovana skaitytojams, ankstėliau jau išleista, prigimtinio talento poezija — regėjimai, apie kuriuos per gimtadienius reikia kalbėtis… Kaip sako pats poetas, turi tokių gebėjimų arba neturi. Būtina prisiminti — dar kartą perskaityti, ir „Grįši sustiprėjęs“…
Palengva atsiduri realiame ir vaizduotės pasaulyje ir „Gali būti“ — juk „Pasiremdamas lendrių lazda,/ Pasirodo ruduo“. Taip tikroviškai ir pats eilėraščio pavadinimas atrakina ne vieną slaptumą, o po to ramiai ir nepriekaištingai skelbia, kas būtina. Toks gilus buvimas ir toks lengvumas — būsenos, gyvenimo svoriai, pamatuoti ir turintys vertę. Esama jautrių akimirkų „Prie Durbino“ — su upe, su Karusės, Karolinos Praniauskaitės ir Antano Baranausko istorija, su „Kloste gimtinei“, kur dauba, kalvos, viesulas, ežeras ir „Kasdien vis labiau rudenėja./ Be galo tylus/ Turėklų žemyn liūdesys.“ Elegiška melodija — rimties ir harmonijos poreikis, taip ir redaktorės Janinos Riškutės pastebėta. Iš tokios regimybės — ir harmoningas žmogaus buvimas su sodais, medžiais — pažinimas, esatis iš vaikystės prisiminimų, iš patirties, gyvas šių dienų poeto žiūrėjimas. Apie tai ne sykį ir paties Vytauto prasitarta: „ošia ir ošia tas sodas“, atmintys iš augimo metų, „daugybė visokių medžių. Sodo gale augo miškinė obelis, man atrodė, kad ji nori pabėgti nuo visų“. Toks pašnekesys — susitikimas, o „Tu, praeitie, grieži/ Pailgintais styginiais“. Ir tokia tuomet apima būsena — lyg būtų galima iš naujo, vėl ir vėl žvilgtelti ir kaskart giliau kas jau parašyta, turėti.
Daug kas išskuba, išsibarsto — telieka, ką regi, regėjai ar regėsi, ir tegul anie užmatymai bus tavo, Vytautai. Mes, skaitytojai, irgi pritariame tavo „Pavėsių“ (šiuokart — iš jų perskaitytųjų) eilėraščių tiesai: „Kaip paprasta, tikra“ arba — „O ramuma, begal kantri“, „tik atmintis/ Sulaiko judrią bekraštę tuštumą“, „Jei ką lipdau, tai tam,/ Kad nenunykčiau,/ Jei eit, tai tam,/ Kad pasiliktum —/ Nutoldamas per prieblandą vakarę“… Tegul bus paspirtis — į eilėraštį, kuris be jokių priemaišų, kurio laukiame, kuriame „Nuo tyliausios muzikos“ — iki Tavo, poeto galybės, tokios „Bekraštės, Beribės“, kad sulaikytum pasaulį naujose savo knygose, kad skaitančiajam — gyvastį teikdamas, rašytum.