Iš čia pat, tik truputį atsigręžus

„Kas, kad žinai,/ veikiausiai norėtum žinot,/ kas niekad, dievaž/ neišnyks“ — Vytautas Stulpinas

Ieva Sigita Naglienė

Kažkaip savaime į vieną reginį susidėlioja visai atsitiktinai bręstančios mintys — ir supranti, kad nereikia ilgai delsti. Kiekviena jausminė įžvalga susipina, susikerta, pamatai, jog praeityje yra daugybė bendrų dalykų, vedančių į ateitį. Sykiais čia pat buvę žmonės, jų išgyventos situacijos niekur nedingsta. Ir tai vienaip ar kitaip gali veikti, stebinti, raminti ir šių dienų kasdienybę. Kuomet prisimeni — ir primiršta tiesa daug ką pasako, pamoko, kaip nuo painiavos ar keistų reiškinių atsigauti, kaip pritapti. O juk visko būta ir bus — ateitimi tikėta, ir mes trokštame ją turėti. „Juo labiau apglėbi praeitį/ lyg vakarinę valtį, pastebėta poeto Vytauto Stulpino, tuo/ ji labiau tolsta/ nuo medžių trapiom šakom.“ Tikrai nepakenks truputį atsigręžti — ir imti tai, kas „atrodo, skraidina ratu“.
Nauji metai taip pat vers suklusti, atminti, įsivertinti, juk esame nuolatiniame judesyje, apmąstymų būsenoje. Daug kas išeina, tarpais ilgesingai tyku, norisi kažin kokios glaudesnės bendrumos, aiškesnės ateities. Gal tuomet ir praėję laikmečiai gelbėtų?

Į XIX amžiaus vidurio poetinės minties kelio įspaudus, maždaug iš 1831-1860 metų šaltinių, paskatino žvilgtelti ir unikalus Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Miesto filialo vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio sudarytas rankraštynas: „Telšių žemėje“, bibliografinis sąrašas, 2020 m., jungiantis beveik keturių šimtų puslapių visumą. Tiesa, ši medžiaga kol kas nėra išleista atskira knyga, bet tai didelis ir rimtas darbas, vienijantis Telšių ir artimiausių Žemaitijos vietovių žmones, kurie paliko savos kūrybos ženklų. Kaip Gediminas sako, leidinys vis dar „gyvas“, nuolat pataisomas ir papildomas. Taigi iš šio rinkinio puslapių — ir XIX amžiaus vidurio kūryba aiškesnė, ir istorinė, ir kultūrinė situacija tapo savesne. Juk iš tų pačių vietų sukaupta, po truputį atrinka medžiaga — suglaustas ir įtvirtintas pasaulis, kuriame žmonės, jų tiesos ir mintys, vertinimai, keliamos problemos, ateities siekiai. Šį sykį — žvilgsnis į XIX a. vidurio Žemaitijos poetų minties kelią, išlikimo galimybes, tvirtybę ir naujų idėjų sklaidą.
Kažin kaip nori to ar ne, visi laikmečio įvykiai tiesiogiai veikia kiekvieną. Ir 1831 metų sukilimas — aišku, kad buvo vienas iš svarbiausių to laiko įvykių, nulėmusių ne vieną likimą. Šis, mūsų gyvenamas metas — liudijimas, jog jau 190 metų praėjo nuo lemtingųjų pasipriešinimų galingai carinei priespaudai, atminčiai, kuri laiko tiesą apie žmonių ryžtą, meilę savo kraštui. Žemaitijoje prasidėję audringi įvykiai peraugo į sukilimą. Nuo Raseinių pavieto — per visą Lietuvą greitai išplito pasipriešinimo kova. Itin dideli susirėmimai vykę Švėkšnoje — Emilijos Pliaterytės žygdarbis gyvas atmintyje (F.Sliesoriūno studija, 1974), gerbiama žmonių drąsa už laisvę. Nors 1831 metų sukilimas pralaimėtas, tai nepalaužė tikėjimo, kad kada nors pavyks išsivaduoti ir atkurti valstybingumą. Veikla ir tikėjimas, kūrybinė mintis, žmonių gebėjimas išlikti savimi — visa tai visada svarbu, be jokių abejonių, be svarstymų. Ir poetų būta sukilėlių gretose, pavyzdžiui, mums gerai žinomas Silvestras Valiūnas, kuris buvo vyriausiojo žemaičių sukilėlių vado Zenono Stanevičiaus pėsčiųjų šaulių pulko karininkas, žuvęs 1831 metų sukilime Aušbikavio apylinkėse. Taip po truputį atsigręžus, galima ir arčiau prie kūrybinės esmės prieiti — juk poetas Valiūnas laikomas mūsų ankstyvojo romantizmo pradininku. Kaip sakoma, ir atmintas žmogus, ir jo veikla susieta su istorine teisybe, jo darbai likę dėl tėvynės. Ir turime savąjį dainių su legendine „Birute“, su satyriniu eilėraščiu „Telšių miestas yr ant kalno“, ir randame satyrinių jomarko temų — su poeto S.Valiūno išmintimi iš XIX amžiaus pradžios, kuri ir vėlesnių autorių bus plėtojama. Ir kažin kaip lengviau ant „dūšios“, nes turime kuo pasidžiaugti, juk įspūdis, eiliavimas, pradžia, į kurią kiti kabinsis, yra tvirtai suręsta ir kurs ateitį. Ne tuščioje vietoje — pareiškimas yra, pranešimas, naujienos, ir kaskart kaita kitokia. Taip buvo — visa tai persmelkiama rytojaus šviesa. Taip ir į žmones išeinama? Taip, ir įdomesni kitiems pasidarome — juk išlaikėme savastį.
Kiekvienas savo laikmečio autorius — tai ir naujas požiūris, ir tautos literatūrinio-kultūrinio gyvenimo originali raiška. Minėsime Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, kunigo, botaniko, poeto, pedagogo, žemaičių raštijos veikėjo, bibliofilo jubiliejų: jis gimė 1771 metų sausio 15 dieną Večių kaime, Lenkimų parapijoje, dabar Skuodo rajonas — 250 metų sukaktį. Pakrikštytas Jurgio vardu, Ambraziejaus vardą gavo stodamas į vienuolyną. Ir sukasi jo gyvenimo vietos: Kretinga, Vilnius, Varniai, Plungė, Kartena ir kitos — ir vėl Kretinga. Kretingoje ir mirė, ten ir palaidotas. Itin džiaugtasi kuklaus ir paprasto, sąžiningo ir doro gyvenimo teikiama laime. Įsimintini poeto eilėraščiai „Esu sau žmogelis“, „Apie pypkininką“, kurie yra virtę dainomis. Skamba gyvenimo džiaugsmas, suprantama, jog žemiški rūpesčiai ir žemiškos gėrybės yra laikini dalykai: „čion gyvendamas,/ Turiu veizėti ką rasiu mirdamas.“
Iš XIX a. vidurio mažai yra kam žinomas poetas, kunigas, vertėjas Antanas Savickis, greičiausiai gimęs Kretingos apylinkėse, baigęs medicinos mokslus, o vėliau — ir Varnių dvasinę seminariją. Jo gyventos vietos — taip pat Žemaitijoje: Tirkšliuose, Gargžduose, Stulgiuose, Židikuose, Žemalėje — ten ir palaidotas. Vertingiausias jo yra eilėraščių ciklas apie keturis metų laikus — žiema parodyta kaip visko ardytoja: „Ką čieli metai davė ir palaimino,/ Vis žiema išplėšė ir nuvargino./ Kad tavęs, žiemele, ant svieto nebūtų,/ Nė koks sutvėrimas ant žemės nežūtų.“ Dėl to reikia darbuotis vasarą: „Tai nuo žiemos priespaudžių išsisaugosit, (…) Taip buvo, taip yra, taip bus, kaip yra palikta,/ Vasara meilinga, žiema kožnam pikta.“ Antano Savickio eilėraščiai susiję su šviečiamojo klasicizmo literatūrine tradicija.
Kiprijonas Zabitis-Nezabitauskis gimė Baidotuose, Salantų parapijoje, dabar Skuodo rajonas — kunigas, poetas. Jo gyventa, mokytasi, dirbta: Kražiuose, Varniuose, Veliuonoje. Veliuonoje jį užtiko 1831 metų sukilimas. Nors laikėsi pasyviai, tačiau sukilimą numalšinus, buvo perskiojamas, teismas jį už akių nuteisė mirti. K.Zabitis-Nezabitauskis slapstėsi, negalėjo grįžti į Lietuvą, gyveno užsienyje, emigracijoje ir mirė. Yra jo eilėraštyje nurodoma, jog autorius sukilimo metu klebonavo Veliuonoje, laiminęs sukilėlius: „Katras žuvo tenai, gindamas savo teisybę,/ Ten aš subruzdime laiminčiu buvau (…)/ Ten aš buvau piemuo toje avinyčioj,/ Kur lakštingals smagus tarp krantų kavojas,/ Tenai aš gyvenau, giesmių sudėtojas.“ 1835 metais, gyvendamas Prancūzijoje, jis sudarė rinkinį „Eiliavimas liežuvyje lietuviškai žemaitiškame“ — tai 19 ilgų eilėraščių kūrinys, skirtas žemaičių ir lietuvninkų ūkininkams, ugdantis istorinę savimonę. Poeto tikslas „ieškoti teisybės,/ Ieškoti lygybės, ir su ja liuosybės…“ Iškeliama švietimo, mokslo nauda: „Skaitymas knygų atneša mokslumą,/ Mokytas mato darbus neteisybės!/ Mokytas išminty žadina jautrumą.“ Galima teigti, jog Zabičio poezijoje aiškiausiai atsiskleidžia 1831 metų sukilimo nuotaikos. Jo eilėraščiai elegiški, nostalgiški išgyvenimai, ilgesys dėl tėvynės, juntamas skausmas, pinasi protestuojančio, filosofuojančio žmogaus mintys. Pasak J.Girdzijausko, „jis yra politinės ir egzodinės lietuvių lyrikos pradininkas.“ (2001). Zabitis pavaizdavo savosios valstybės ir tautos istorinio likimo panoramą: nuo žmonių bendrijos, darnios šeimos, laisvų žmonių gyvenimo iki nelygybės atsiradimo. Jis buvo prigimtinių teisių šalininkas. Poetui svarbu buvo atgaivinti žmoniškumą, pasiekti socialinį teisingumą, išlaisvinti tėvynę. Poetas ragina tėvynainius burtis: „Nustojęs tėviškės, visur esi vienas.“ Vienatvės tema yra plėtojama, akcentuojamas prarastos tėviškės ilgesys: „Ir taip nuliūdime ašaras liedams,/ Ištariau į save tais žodžiais kalbėdams:/ Apvaikščiojau svietą skersai ir aplinkui,—/ Nustojęs tėviškės, kitos nesutinku!“ Poetas tiki tėvynės išvadavimu.
Su XIX a. vidurio poezijos pokyčiais yra susijusi ir Juozapo Želvio-Želvavičiaus poezija, kurioje meilė gimtinei, ilgesys dėl jos, gėrio ir teisybės siekimas. Autorius gimė Telšių parapijoje, Malkarstuose, mokėsi Plateliuose, Telšių bernardinų mokykloje, Varnių dvasinėje seminarijoje, buvo paskirtas Žvingių vikaru, o vėliau gyveno Maskvoje, buvo Saratovo dvasinės seminarijos rektoriumi. Jo „Giesmės, arba Poezija“ — tai „lietu — žemaičiams“ dedikuotos giesmės apie tėviškę, „Kur ežers, miestas, ir bernardinai,/ Praėjo mokslas ir mažos dienos,/ Užtat ir kūliai brangūs man tenai,/ Kaip būtų esąs tas kraštas vienas!“ Be to, poetas išvertė I.Krylovo pasakėčių, perteikdamas originalo tekstą laisvu eiliavimu. J.Želvio-Želvavičiaus kūryba padeda geriau suprasti XIX a. vidurio lietuvių eilėdaros tradicijas.
Žodžiu, kiek atidžiau pasekus Žemaitijos poetų gyvenimą, jų veiklą ir kūrybą, aiškėja visa XIX a. vidurio dramatiška situacija, literatūros pokyčių esmė, žmogaus išgyvenimų skausmas ir atkakli kova už tėvynės laisvę. Poetai ne tik buvo aktyvūs, išsilavinę žmonės, tikintys, drąsiai skelbiantys savo žodį, bet ir tiesiogiai dalyvavę visuomeniniame gyvenime, įsitraukę į lemtingus šaliai įvykius. Iš praeities — ir ateities pamokos, rodančios, kokie galimi pokyčiai darniai veikiant, susitelkus, pasinėrus į darbus, prisiimant atsakomybę, trokštant savo šaliai geresnio gyvenimo. Ir tokiame sudėtingame laikmetyje kilo kūrybos mintis, skambėjo poezijos žodis, atsirado naujų raiškos priemonių. Vadinasi, reikia apmąstymų, reikia atsigręžti — tai primena, kad kiekviena karta susiduria su savo laikmečio sunkumais. Laikas bėga, daug kas tiesiog pasimiršta — tam reikia pastangų, kad atmintume, kad išsilaikytume. Sudėtingi dalykai — daug ko tiesiog nesuprantame. O gal, kaip sako poetas Vytautas Stulpinas, tiesiog „Kaipmat apniunki:/ niekas išties nejunta/ visatos klastos,/ o jei pajustų,—/ nepatikėtų.“
Tai tik dalis apžvalgos iš praėjusio amžiaus literatūrinės tėkmės — su vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio sukaupta medžiaga, drąsiai galima žvelgti į ateitį, turint atmintį, nes yra kuo gėrėtis, galima tvirtai jaustis ant gimtosios žemės kūrybinio palikimo. Visas žmoguje esantis žmogiškumas likęs poetų posmuose, jų asmenine kančia pagrįstas kiekvienas naujas gyvenimo poslinkis — ir vidinė galia, ėjimas, žinant kelią, supratus esamą situaciją.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.