Iš žiemos repertuaro: suklusimai, būtieji sąskambiai, apžiūrėjimas, kas minėta

Ieva Sigita Naglienė

Pirmi vaizdiniai — Kristijono Donelaičio žiema
Ir vis dėlto sutikime, kad aplink neišpasakytas grožis: ir snyguriuota, ir šalta, ir metai leidžiasi tikrosios žiemos ženklais. Turime kur akis paganyti ir maloniai nustebti — o, kaip balta balta!
Visa kita — yra, kaip yra. Ir be atskirų žvilgčiojimų kiekvienas susigaudome kokia nūdiena. Tiesiog tai patyrimai, o žiema — metų laikas, „Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandyt,/ Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,/ Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą“. Tai rašytojo Kristijono Donelaičio „Žiemos vaizdų aprašymas“ skelbia, taip jo „Žiemos rūpesčių“ reginiuose apmąstyta, taip toji „Metų“ poemos dalis pradėta — kur žinios ir moralinis įvertinimas.
Tokia atpažintoji tiesa — mūsų gyvenimo sąsaja, girdėti nuo mokyklos laikų — žodžiai ir savin imti žmogaus, gamtos — kultūros ir vertybių pasakojimai. Simonas Daukantas žavėjosi kalbos „gražumu ir dailumu“. Susipažinęs su K.Donelaičio „Metais“, pareiškė: „kas turi proto ir aukso plunksną Homero ar Vergilijaus, tas, sakau, ką norėdamas, tą gali gudriai rašyti toj kalboj. Tą teisybę pagirtas dainius Donelaitis darodė savo garbingoj dainoj „Metų laikai“.
Sausis — ir Kristijono Donelaičio gimtadienis minėtas: jis gimė 1714 metų sausio 1 dieną Lazdynėlių kaime, mirė — 1780 metų vasario 18 dieną Tolminkiemyje — taigi žiema, Mažoji Lietuva su savo vaizdiniais, stebuklais, kur būrų patirtis — ir žiemos rūpesčiai, kurie skamba „Metų“ poemoje. „Metai“ — giesmės, sudėtingas, daugiaplanis kūrinys apie žmones, paprastus valstiečius, apie keturis metų laikus, santykius, gyvenimą su kitataučiais, apie gamtą ir gyvenimo vertinimą, ir kitoks žvilgsnis — siekiantis ir mūsų laikus.
„K. Donelaitis — pirmasis lietuvių rašytojas, taip plačiai pasinaudojęs kasdienės žmonių kalbos turtais“ (S.Žukas). Gyva poeto mintis — ir mūsų laikmečiui gyva, ir modernaus kūrėjo įkvėpimo šaltinis. Ir dar kaip žyra žiemos unikalūs sąskambiai: „Ant žiemos narsai jau vėl rūstaudami grįžta“, „Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judyt,/ Ir besijodams nei su sietais dulkina sniegą“, „pusnynai su baltais kalnais pasidarė,/ Ir žiema sau žiemiškas kvietkas nusipynė“, „Ant visų baisių klampynių kelią padarė“, „žiema jau pradeda rūstaut/ Ir visi daiktai, baisybių tų nusigandę,/ slepias ir pasislėpę graužia savo zopostą“ (atsargas) — žiema laikosi savo repertuaro.
K.Donelaičio nuomone, gamtos pasaulis yra tobulai sutvarkytas ir žmogui svarbu nenutolti nuo tos tvarkos — tokia klasiko išmintis. Žmogaus, kuris buvo „vienas savičiausių XVIII a. Europos poetų“ (D.Kuolys), Mažosios Lietuvos grožinės literatūros pradininkas, lietuvių literatūros klasikas. Be galo talentingas, darbštus, pats sau prisiėmęs moralinių nuostatų, pavyzdžiui: „Kiekvienam daryti gera/ savo darbu ir žodžiu“. Jo kūrybos „vaizdą ir matome, ir girdime (…), meistriška miniatiūra — mažas paveikslėlis“. „Garsinio grožio K.Donelaitis siekė sąmoningai, bet galbūt kartais atsirasdavo ir savaime, nes poetas tiesiog jautė žodį burnoje. Todėl garsinis skambumas slypi ne tik priebalsių (aliteracija) ar balsių (asonansas) žaismėje.
Daug yra ir kitokių garsinių atspalvių, kuriuos sunku įvardyti“ (A.Jovaišas). Taip ir visas žiemos tykesys išsilaisvina! „Žiemos rūpesčiuose“ — tikros, daugiaveiksmės šaltojo meto scenos, kuriose ir „žiemos nasrai“, ir žiemos barnių sulaukta, ir „laukus žiemys“ „nugandino bardams“, ir „tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai“ baidė… Veiksmas po veiksmo — gyvas žiemos peizažas. Ramuma, kurioje gamta karaliauja su visais šalčio palydovais. Tokie ryškūs ir žmogaus suklusimai — ir garsinio, muzikinio žodžio grožis, „garsinis darnumas ir skoningumas“, pasak A.Jovaišos, nes „K.Donelaitis turėjo retą kalbėjimo dovaną“. K.Donelaičio „Metai“ įrašyti į Europos literatūros geriausių kūrinių sąrašą.
Taigi — rašai, mąstai, kažin ką praskleidi, turi kitokį pasaulį. Poetas M.Martinaitis eilėraštyje „Dėkojimas už Donelaičio „Metus“ daug ką pamini, dėkoja — primindamas ir stiprindamas mūsų gyvenimą. Juk „keldama saulelė“, „atkopdama,/ dejuodama,—/ ant saulelė“, „saulelė pilnoji“ — taip poetas simboliškai apsuka visą saulės ratą — Metus. Su visa regėtąja, leistina ir jaučiama riba tarp to, kas žinoma, kas skiriama, kas tradiciška, gražu — kas iš Donelaičio, už ką būtina padėkoti.

Kiti vaizdiniai — žiema ir jos žemiškas natūralumas
Sąmoningai dar kartą būtina minėti K.Donelaitį ir jo darbštumą — apskritai kalbėti apie darbą, kaip išlikimą, augimą, gyvenimo gyvastį. Gamta yra nuolatiniame veiksme — ir žmogus niekaip to negali pamiršti. Įsimintini poeto M.Martinaičio žodžiai: „Dirbk, kaip dirbo Donelaitis,/ kaip tie būrai žemę arė,/ kol druska išeis iš kūno,/ kojos šaltį kol pajus…“
Būtieji poetiniai sąskambiai M.Martinaičio tęsiami ir kituose eilėraščiuose, atskleidžiant darbo — ir viso gyvenimo pamatines vertybes, išgyvenimų visumą per šalčio simboliką: „Prie užmiršto šulinio — lyg prie duobės/ stoviu dabar tarsi kaltas./ Nuo padų — iki širdies/ nueina jau molio šaltis“; „Tokia šalna tyli,/— o kaip girdėt toli“; „Ir tu, žmogau, sudėk prie slenksčio darbą,/ kad vėl jį peržengtum su nežinia nauja. —/ Priims pasaulis šiandien tavo laisvą vargą/ sunkių sudirbtų rankų šviesoje“; „Kokia tyla gyvybėn smelkias/ kasdienio židinio ugnim!“; „Reikia dviese susėsti,/ reikia ko nors nedaug:/ turėti ką nors sėslų,/ ką nors kas galėtų augt.“
Į žiemos vaizdinius reikia įtraukti ir poeto Vytauto Mačernio išmonę — jo „Žiemos sonetų“ muzikavimą. Juk, pasak poeto, „Jums rimų — sąskambių simfoninis orkestras gros/ Aiškaus ir lengvo ritmo melodingą maršą“, ir itin įdomu darosi, ką taip arti skelbia vėjas. Ir jis — tiesioginis žiemos dalyvis: „Man, senam bendrakeleiviui, vėjas pasakoja,/ Naktimis parimęs lange, žodžiais subtiliais/ (…) Aš klausau, pavargusias akis pridengęs rankomis,/ Man patinka jo balse žema minorinė gaida.“ Iš viso „Žiemos sonetuose“ yra 38 sonetai, skirtingi suklusimai — žiemos reginių vėriniai, kuriuose subtilus poeto pasaulis. Ir iš jų 14 yra parašyta 1944 metų sausio mėnesį Šarnelėje.
Tegul šių metų sausio erdvėje apsigyvena Vytauto Mačernio žiema — jauno žmogaus išgyvenimų minėjimai ir jautrus atvirumas: „Vakaropi mėlynu dangaus ledu/ Saulė rieda kaip varinė moneta“; „Žemė vėl tarytum nuotaka balta/ Papuošta saulėleidžio žiedais, žėruos“; „Kaip atšalusio paviršiaus planeta,/ Grožio Saulės traukiamas, sukuos/ Lenkiančio aplink judėjimo keliuos“; „Išgyvenimai pabunda,/ Tavo sielon mano Ašen/ Savo ilgesį įrašo“; „Tos svajonės, blizgančios kaip sniegas/ Manyje kaskart skaičiau pražysta,/ O pro šalį metų metai bėga“.
Tiesa, negalima pamiršti ir poeto Alfonso Nykos-Niliūno žiemiškų tonacijų — jo poetiniame žiūrėjime yra ir „Žiemos teologija“, ir „Žiemos psalmės“, „Žiemos mūšiai“, „Žiemos fantazija Tanitai“ ir „Žiemos melancholija“ — visa, kaip sakoma, vidinė būsena, dramatiška patirtis, kai atsiveria nauja tikrovė. Nuo ilgesio — ir kitokio pasaulio pažinimas, ir ieškojimų pradžia, ir pasitraukimas, ir sudėtinga kūrėjo situacija. Žiema — vyksmas ir judesys, laikysena ir vaizduotės laisvė. Juk žiema, pasak poeto, „Žiema/ Logiška (…)/ Išraižo medį baltame fone“; „Gotiškas ežero ledas./ Atlekia juodas vežimas./ Fosforiniai žirgai./ Širmi pūgos žirgai“; „Tu man sakai: žiema yra pelynų ir tylos/ Skonis gomury (…), kad vienatvė/ Bus mums abiem sunki.“ Žiema — ir vaikystė, ir „Žiema tada turėjo/ Teisingojo akis“; „Vaikystėje aš nuolat sekdavau/ Nuožmias žiemos kovas ir sniego/ Antpuolius ir neatverto kuosų skausmo/ Persmelktus akiračius.“ Tokia gamta ir atmintis poeto A.Nykos-Niliūno asmeninėje patirtyje. Eilėraštyje „Žiemos mūšiai“ — ir prarastojo pasaulio apibendrinimas: „Kovoms prasidedant, kai tamsūs/ Pulkai įeidavo į kaimą ir stogais/ Aidėdavo žiemos kareivių žingsniai, mano knygų/ Istorija staiga nublankdavo prieš gamtą…“
Ta pačia žiemos repertuaro tematika reikėtų apžiūrėti nors vieno ir šiųmečio Poezijos penketuko rinkimų autoriaus eilėraštį — nors trupinį išprašyti iš kurios nors susimąstymų eilutės reginį, kad būtų šio sausio tykesiui. Gal pamažu vis dėlto rastume, kas įdomiausia mums iš to, kas siūloma, kas slypi naujausiuose posmuose apie gyvenimą, kas laukia mūsų žvilgsnio? Ir itin tiko poetės Erikos Striogaitės „Žmonės“ — knyga, kurioje žmonės — tiesiog žmonės, ir žiemą gyvenantys, ir savaip, pavyzdžiui: „kad būtume arčiau vienas kito/ vis pasningam“; „tyloj dangus aukštai nurimęs vėjas/ nei debesėlio/ sustojęs laikas visas jau praėjęs —/ vien mėlis“. Šiam kartui tiek — tik pradžia, tik vienos poetės iš penketo poetų žiūrėjimas į pasaulį. Juk turime laiko, juk tykiai susigyvensime su tuo, kas populiariausia. Gal ir virtualiai ar pasiėmę iš bibliotekų, rasime eilėraščių sau, grynai iš 2020 metų Penketuko rinkimų, gal labai artimą mintį — gal dėl savęs. Juk penki autoriai, eilėraščių daug — bus ir grožio, ir gilių pajautimų, ir savos saulės žiemai.
Ir visai ramiai stabtelėjus, apžiūrėjus žiemos platybes, verta tykiai ar garsiai tiesiog deklamuoti tai, kas išmokta, kas širdy — iškart pasidarytų šilčiau. Žiema — ir mūsų tylusis metas, mūsų išbandymų, kasdienių darbų, pokyčių, jausmų pasitikrinimas. Daug galima matyti ir girdėti — tiesiog tikėti, kad žiema yra kitokia — su tykesiu ir skambi, kad gyvenimas nėra vien juoda ar balta. Šiam kartui — ir iš Donelaičio, ir iš kitų atminties žiema dinamiška ir itin reikli — sykiu su mūsų poetais, su žmonėmis, kurie veda į vidinę būseną. Kad nors kiek pajustume, jog visi teiginiai apie žiemą yra svarbūs — ratas sukasi ir saulė grįš. Nepajusime, kaip saulelė, „Ant saulelė vėl“…, pasak Donelaičio, vėl į mus, kad išgyventume.