Virginiją Lapinskienę pirmą kartą teko sutikti Žemaitijos kaimo ekspozicijoje, kur šurmuliavo „Žolinės dūzgės“. Moteris susirinkusiuosius vaišino pagal senovinį receptą paruošta Žolinės arbata ir dalijosi savo žiniomis apie įvairių augalų teikiamą naudą žmogaus sveikatai.
Justina Lukošienė
Daugiau nei 70 rūšių lietuviškų naudingųjų augalų sudėliota žoliautojos džiovintų žolelių kraitelėje, kurią kasmet stengiamasi papildyti naujais augalais. Praėjusio sezono naujokai — geltonžiedis lipikas, šlamutis, margainis, kraujalakė, anyžinė ožiažolė. Pasak Virginijos, žolelės daugiausia pačios surinktos, bet yra ir dovanotų.
„Dažnai dovanoju augalus, kartais ir visai nepažįstamiems žmonėms, jeigu matau, kad jiems to reikia. Po kiek laiko, žiūrėk, jie grįžta su dovanomis — saujele retesnių žolelių ar nešini kokiu daigu. Tik čia man vertingiausia yra pati emocija, tas neįkainojamas emocinis ryšys, atsirandantis, rodos, tarp visai nesusijusių žmonių“,— teigia žoliautoja, kuri taip pat papasakojo apie žoliavimo paslaptis, ritualus bei davė naudingų patarimų.
— Kokią save prisimenate mokyklos ir studijų laikais?
— Jau pirmoje klasėje mokytojos pastebėti gabumai dainuoti ar mano drąsa išvedė į sceną. Iš pradžių dainavau tik solo, paskui visuose ansambliuose, kurie buvo tiek mokyklos, tiek studijų metais, ir vėliau, dirbant kultūros srityje, net vestuvėse teko dainuoti. Matyt, dideli krūviai pakenkė balso stygoms, tačiau muzikinė klausa, atrodo, dar ir šiandien nešlubuoja. Esu kritiška klausytoja. Paskatinta klasės auklėtojos, stojau į tuometės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, režisūros specialybę. Kai nepraėjau trečio specialybės egzamino turo, tais metais kursą rinkęs profesorius Petras Bielskis pasiūlė rinktis lietuvių kalbos su papildoma režisūra specialybę. Tačiau jaunatviškas maksimalizmas buvo begalinis — režisūra arba nieko. Taip atsidūriau Telšiuose, kur tuometėje Kultūros mokykloje baigiau savo išsvajotus režisūros mokslus pas labai gabią ir reiklią pedagogę Laimą Adomaitienę. Jaunystėje buvau didelė maksimalistė, visada siekiau tik geriausio rezultato. Nors ir dabar, kai imuosi kokio nors darbo, stengiuosi padaryti kiek įmanoma geriau. Man ir šiandien nepriimtina daryti kažką dėl „paukščiuko“ kokioje nors ataskaitoje.
— Dirbate Žemaičių muziejaus „Alka“ Žemaitijos kaimo ekspozicijoje. Kaip atrodo Jūsų darbo kasdienybė tokioje autentiškoje vietoje?
— Žemaitijos kaimo ekspozicijoje nedirbu nuo praėjusių metų lapkričio. Keturi darbo metai tikrai nėra ilgas laikas darbinėje biografijoje, bet esu tikrai laiminga, kad buvo toks laikas šiame sakraliame gamtos kampelyje, kai jaučiausi esanti savo vietoje. Čia įvykusios pažintys su šviesiais žmonėmis yra neįkainojamas lobis. Naudingiausi abipusiai mainai buvo rūpinimasis augalais. Padėdama jiems augti ir stiprėti, labiausiai augau ir stiprėjau aš pati. Norėdama lankytojams parodyti kuo didesnę lietuviškų augalų įvairovę, siekiau jų išdėstymą kiek įmanoma labiau priartinti prie natūraliosios gamtos. Gamta juk yra pati geriausia mokytoja ir nuostabiausia menininkė, tik žmogus, braudamasis į gamtą, demonstruodamas savo viršenybę, daug ką nepataisomai sugadina. Esu labai dėkinga savo buvusiems darbdaviams už pasitikėjimą, jog galėjau panaudoti savo pomėgius ir žinias, gyvai pristatant visuomenei senąsias žolininkystės tradicijas. Žolininkystė — didelė ir svarbi mūsų senosios kultūros dalis, tačiau šiandien ši tradicija sparčiai nyksta ir sulaukia mažiausiai dėmesio. Šiuolaikiniai žolininkai yra daugiau savo produkcijos platintojai, mažai bendro turintys su senųjų žolininkystės tradicijų saugojimu, todėl nieko stebėtino, kad dažnas šiuolaikinis žmogus žolininkystę tapatina su vaistingųjų augalų pažinimu ar gydymu augalais. Iš tiesų ši sritis yra žymiai platesnė.
— Spinduliuojate išmintį, meilę gamtai. Kas Jums įskiepijo šias vertybes?
— Šiandien suprantu, kad turiu būti dėkinga likimui, jog gavau pirmąsias pagarbos gamtai pamokas dar iš senosios kartos žolininkės. Gerai įsiminė, kaip švelniai ir kantriai ji pasakojo po pievas mėgstantiems siausti vaikams, jog be reikalo nereikia skinti nė vieno augalėlio, kad net mažiausia žolelė gali būti labai galinga ir gydyti net baisiausią ligą. Vaikams tai darė įspūdį ir žadino fantaziją. Kiek pamenu, nors buvo išgydžiusi ne vieną žmogų, savo žinių, gautų iš kartos į kartą, niekam neperdavė. Gija nutrūko negrįžtamai. Pagalvoju, kad ir dabartiniam vaikui, vis labiau priklausomam nuo technologijų, būtų naudingos gyvosios gamtos pamokos, kurios ne tik teikia žinių, bet ir skatina kūrybiškumą, pažadina fantaziją, norą domėtis.
— Vadinate save laikote žoliautoja. Iš kur sėmėtės žoliavimo paslapčių?
— Teisingai pastebėjote — paslapčių. Augalų pasaulis tikrai paslaptingas, todėl toks įdomus ir įtraukiantis. Perskaityta daugybė knygų, straipsnių, išklausyta paskaitų, bendrauta su autoritetingais žolininkais ir fitoterapeutais, gydytojais. Tačiau teorija be praktikos mažai ko verta. Didžiosios paslaptys atsiskleidžia, kai išeini į pievą, į mišką susipažinti su augalais. Jei iš pradžių mane labiau domino gydomosios augalų savybės, tai dabar man labai įdomu simbolinės, mistinės augalų reikšmės, augalų magija. Keletą metų jau bandau burti iš augalų puokščių. Matau, kaip tai įdomu ne tik man, bet ir tam, kas nori išgirsti apie save augalų kalba. Simboliai juk ne šiaip sau kažkieno išgalvoti, o išsigryninę, stebint gamtą tūkstančius metų.
— Papasakokite apie savo žoliavimo ritualus. Kokie jie?
— Žoliavimo ritualų šventai laikėsi mūsų protėviai. Tai nebuvo spontaniškas veiksmas, jam atsakingai buvo ruošiamasi iš anksto ir griežtai laikomasi taisyklių, perduodamų iš kartos į kartą. Šiuolaikiniam žmogui, einančiam žoliauti, būtų labai naudinga pasigilinti į šią vertingą informaciją. Laikantis tam tikrų ritualų, pats žoliavimo procesas gali tapti puikiausia meditacija. Kai tu į gamtą eini su pagarba ir meile, kai į ją žvelgi, kaip į savo sąjungininkę, atlygis bus keleriopai didesnis ir vertingesnis nei surinktos žolelės tavo kraitelėje. Jei žolelėms rinkti negali skirti bent pusvalandžio, esi suirzęs, piktas, negali nekalbėti telefonu ar su kaimynu, atidėk šį užsiėmimą. Taisyklės taip pat svarbios, siekiant kokybiško produkto. Renku antžeminę augalų dalį, kai yra sausa, kai saulė pakilusi aukščiausiame dangaus taške. Stengiuosi pasitarti ir su mėnuliu. Daugiausia veikliųjų medžiagų antžeminė augalo dalis sukaupia per priešpilnį ir pilnatį, tada ir stengiuosi skinti.
— Gaminate arbatų mišinius iš savo surinktų vaistažolių. Gal turite savo firminę arbatą?
— Receptų turiu daug — tiek rimtų žolininkų, tiek savo sukurtų. Bet šiandien daugiausia vadovaujuosi savo norais ir skoniu. Pastebėjau, kad mano skonis keičiasi kartu su metų laikais. Nors renkuosi intuityviai, bet panašu, kad būtų galima pagrįsti ir moksliškai. Pavasarį norisi dilgėlių su įvairiais pumpurais, vasarą — šalavijų, šaltmėčių, avižų, bazilikų, rudenį — raudonėlių, čiobrelių, jazminų, žiemą arbatą verdu iš spyglių, paskanindama šeivamedžiais, vingiorykštėmis, liepžiedžiais, jonažolėmis. Visais metų laikais naudoju gaurometį, nuostabiai prie žmogaus poreikių prisitaikantį augalą. Jei esi pailsėjęs, bet aptingęs — tonizuoja, jei realiai trūksta poilsio, gali gana stipriai migdyti. Gauromečio arbatą galima gerti kasdien, tuo tarpu kitas mūsų pamėgtas žoleles, tokias kaip čiobreliai, mėtos, melisos, reikia kaitalioti. Žolelių mišinius išsinešti ruošiu tik savo artimiesiems ir draugams. Gavusi prašymą surinkti žoleles tam tikrai problemai spręsti, būtinai ramioj aplinkoj, neskubant ir galvojant apie konkretų žmogų, pradedu kurti tik jam skirtą mišinį. Man tai yra dar viena nuostabi meditacija, o jei dar ir padeda mano artimajam, tuomet man dvigubas džiaugsmas. Esu įsitikinusi, kad geras arbatos skonis priklauso ne tik nuo žolelių ar jų kokybės, bet turi reikšmės ir vanduo, ir indai, ir aplinka, netgi šeimininkės nuotaika. Vadovaukitės savo nuojauta ir pojūčiais, eksperimentuokit, kurdami žolelių arbatą tiek sau, tiek savo svečiui.
— Kaip galima gauti maksimalią naudą iš augalų?
— Pirmiausia reikia susidraugauti su gyvąja gamta. Augalai moko, kalba ir gydo. Patys augalai turi galią pajusti žmogaus silpnąsias vietas, todėl kartais jie veržiasi į namus nesunaikinamų piktžolių pavidalu. Taip jie neša savo subtilią informaciją ir siūlo pagalbą. Tikrai verta atkreipti į tai dėmesį. Tik kuo dažniau būnant gamtoje, išmoksime skaityti jos siunčiamus ženklus. Gyvoji gamta turi galią stiprinti žmogaus elektromagnetinį lauką ir tai pagerina mūsų savijautą bei sveikatą.
— Kokia Jūsų nuomonė apie fitoterapiją — gydymą augalais?
— Asmeniškai gydymą augalais vertinu puikiai. Aš tuo tikiu, man padėjo ne kartą, bet nedrįsčiau teigti, kad tai panacėja nuo visų ligų. Yra ligų, kurių fitoterapija tikrai neišgydys, bet, kaip papildoma priemonė, gali būti ir labai veiksminga.
— Šiuo pandemijos laikotarpiu labai svarbu stiprinti imunitetą. Kokias vaistažoles rekomenduotumėte, jog išvengtume virusų atakos?
— Ligos aplenkia laimingus žmones. Labai svarbu neprarasti optimizmo, geros nuotaikos. Taip pat ne ką mažiau svarbu fizinis aktyvumas, grūdinimasis. Vien žolelėmis ženkliai padidinti imuniteto turbūt neįmanoma. Bet pajutus pirmuosius peršalimo simptomus, karšta vaistažolių arbata gali pagelbėti. Stipriausios yra šeivamedžio, šermukšnio žiedų, vingiorykštės arbatos. Jei tokios neturite, tuomet tiks ir bet kokia kita. Tai yra labai individualu: kas padeda vienam, kitam gali suveikti priešingai. Reikėtų kiekvienam paieškoti tos savosios arbatos. Žiema yra tinkamiausias laikas pasinaudoti spyglių teikiama nauda. Parsinešus iš miško eglės ar pušies šakelę, galima naudoti ne tik arbatai ar voniai, bet ir žaliesiems kokteiliams, sirupams, net girai gaminti. Spygliuose gausu vitamino C ir kitų mums naudingų medžiagų. Aš spyglius nukerpu nuo šakelės, užpilu šaltu vandeniu ir ant labai lėtos ugnies paverdu keletą minučių, pabaigoj įdedu kokių nors žolelių, tinka visos mėgstamos. Organizmui pastiprinti reikėtų panaudoti dvi-tris savaites. Orą gerai dezinfekuoja pamerkta pušies šaka. Jei norite pasimėgauti vonia su pušų spyglių nuoviru, nevertėtų to daryti prieš miegą, nes gerokai tonizuoja, gali kelti kraujo spaudimą. Iš miško dabar galima parsinešti ir aviečių šakelių, taip pat naudinga žieminė arbata.
— Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis? Kokių dar pomėgių turite?
— Nuostabiausia atgaiva man yra poezija bei teatras. Mėgstu skaityti knygas. Nepaprastai malonu eksperimentuoti virtuvėje, kai kepu pyragus ir tortus.
— Ko palinkėtumėte šiuolaikiniam žmogui, kuris per nuolatinį skubėjimą pamiršta save?
— Tas nuolatinis skubėjimas yra ne kokio nors konkretaus žmogaus, bet didžiosios mūsų visuomenės dalies problema. Mes taip bijome atsilikti nuo kitų, turėti mažiau už kitus, kad net nesusimąstome, ar mums tikrai to reikia, ar tas įnirtingas materialinės gerovės kūrimas neskurdina mūsų dvasios. Ar dažnai susimąstome, kad mažiau yra daugiau? Ar vienas gerai atliktas darbas nėra vertingesnis už daugybę nebaigtų darbų? Anksčiau ar vėliau pats gyvenimas pristabys kiekvieną iš mūsų ligos ar katastrofos pavidalu, tad verta susimąstyti jau šiandien. Gal verta plačiai atmerktomis akimis ir atvira širdimi pažvelgti į dangų ir tiesiog paganyti debesis, paklausyti tylos, prisiglausti prie medžio ir pajusti jo pulsuojančią širdį… Kiek dar daug neatrastų nuostabių dalykų slypi mūsų visų motinoje gamtoje. Linkiu kuo didžiausios sėkmės kiekvienam, kuris pasirenka sulėtinti gyvenimo tempą ir pasiryžta atsiverti amžinosioms, o ne trumpalaikėms vertybėms.
— Dėkoju už pokalbį.
Vaistažolių arbata – ne tik gardi, bet ir sustiprina sveikatą
Dėkui