„Žmogus neturi gyventi be rūpesčio ir be, nors ir mažų, siekimų. Bet koks uždavinys, atsistojęs žmogui prieš akis, reikalauja jį nugalėti, reikalauja šiokio tokio jėgų įtempimo, vilties kliūtį nugalėti, baimės, nerimavimo, susikoncentravimo“,— Vytautas Mačernis
Ieva Sigita Naglienė
Artėjimas į gyvenimo istoriją
Itin smalsu atsiversti, skaityti didžiųjų pasaulius, aprėpti jų gyvenimo apmąstymus, vienaip ar kitaip priartėti prie kito — iki savųjų apsisprendimų, pasitraukimų. Arba tiesiog įeiti į kitokią kasdienišką aplinką, kad tam tikrose vietose šį bei tą įskaitytum ir apie žmogaus gyvybingumą, išlikimą net sudėtingiausiose jo gyvenimo situacijose — įdomu.
Juk visada žmogų veikė vienokie ar kitokie prieštaravimai, o gyventi reikėjo. Arba, kaip sako poetas Vytautas Mačernis, turime patekti į tą „nuostabų pasaulį, pasaulį, kurio daugelis nepažįsta. Į jį įeiti galima tik per ilgesnį laiką“. Tas kitoks pasaulis, kitokios gyvasties — gamtos, vienumos — ir savasties pasaulis, kuomet ima „Amžinas nerimas“… Kiek mes dar iki jo galime prieiti? Ar mums iki jo dar įmanoma? Šiek tiek — jei leisimės į gyvenimo istoriją, į kito — ieškančio, kuriančio, mąstančio žmogaus patirtį, kad apsidairytume gyvendami savo gyvenimą.
1944 metų vasario mėnesį „Žiemos sonetų“ cikle Vytautas Mačernis parašė 16 eilėraščių — tai poezija apie gyvenimą, apie žmogų, išgyvenimų sunkumus ir džiaugsmą. Apie pasaulį — jo kalbas ir aistras, „rimtis ir pavargimus“, troškimą, „aukščiausias gaidas“, laisvę, dalią, žemę ir dangų — apie mąstytoją, Dievą, prisipažinimą ir meilę. Arba — tiesiog apie gyvenimą ir mirtį. Regis, visi tie, Jo „Žiemos sonetų“ eilėraščiai, kvieste kviečia dar sykį, kaip poetas sako, pažiūrėti į „nesutikimus idealo ir tikrovės“. Ir kokių tų priešpriešų esama, nes jie „kelia mumyse aštrių konfliktų, bet vis dėlto mūsų svajonės dėl to neturi užgesti arba sumažėti.“ Pasak poeto, „Poezija turi būti kelianti“, „žmogaus žingsnius palengvinanti.“ Vytauto Mačernio mintys apie gyvenimą — „tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje“… Taip Jo paties sakyta — tokie Jo siekiai ir „dūžtančiose formose“… Galingas žodis — jauno žmogaus, stiprus — iki mūsų, ir tiki tuo, kad yra kažkas didesnio, prasmingesnio, kad turi esatį priimti, kaip akistatą su pasauliu. O pasaulis — „Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina.“
Poeto „Žiemos sonetų“ tikrumas — iki vidaus: artėjimas, savo laikmečio, savo gyvenimo istorijos raštas. Kad ir kiek esame pasikeitę, tikri žmogaus išgyvenimai, proto ir valios, tikrųjų vertybių pripažinimai — esantys kažkaip panašūs… Vis dar — galvojame — negalvojame, vienas kitam priklausome — galų gale apie išnykimą, apie skausmą ir praradimus kasdien susimąstome. Tai regime ir jaučiame. Juk gyvenimas — juk kiekvienam. Vytauto Mačernio „Žiemos sonetų“ pasaulyje, nuo 23 iki 39 soneto, yra fiksuojami žmogaus išgyvenimai vasario mėnesį — gyvenimo, kuris sukrečia: nuo nustebimo iki kančios motyvų. Yra skelbiama, nurodoma, kas pasiekiama, o dėl ko vis dar nėra ramybės. Koks poeto — jo žmogaus, esminių gyvenimo klausimų pateikimas, kas gyvenimo istorijoje? Visko daug — ir iš mokyklos laikų dar ne vieną mintį, idėją, tiesą atmintyje laikomės: skaityta, interpretuota, įsivertinta ir vertinta.
Gyvenimo istorija — ieškojimai ir gelmės — viskas viename. O pats gyvenimas — ir pasikalbėjimas su Pegasu, ir pačiu gyvenimu, ir žmogaus ėjimo — troškimų užminimas, klaidų ir laikinumo, amžinumo, paslapties, tikėjimo siekis.
Tiesiog — žiupsnis poeto Vytauto Mačernio išminties, tiesa iš lemtingųjų Jo gyvenimo metų: „Būk, gyvenime, man neteisingas,/ Būk versmė patyrimų karčių/ Ir sunkių pralaimėjimų ringas,/ Iš kurio grįžčiau pilnas žaizdų,—/ Bet būk didelis ir vienkartinis“; „Norėčiau jums kaip knygą nuo pradžios atskleisti/ Save ir visą perskaityti ištisai (…) Ji nuobodi kaip visos knygos,/ Gyvenimo rašytos žmogiškon širdin“. Ir vis tik — „Trokštu — nes esu gyvenimo besotis —/ Gyvent, gyvent, visus kaskart mylėt labiau,/ Galbūt ir dar ko nors… Argi aš pats žinau…“; „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,/ Noriu pats surasti tavo kelią./ Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,/ Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia“; „O buvo metai, gyvenau kaip neregys,/ Gyvenimui sakiau palenkęs galvą: Taip!/ Buvau bevardis, savo veido neturįs,/ Nei vieno žodžio nemokąs ištart savaip.“ „O sieloj keistas noras išsiaiškint,/ Kodėl gyvenimui aš trokštu tarti: Taip!/ Ir visada tik šitaip, ne kitaip?“; „vaizduotė įkarštėjus/ Kas kartą ryškesnius vaizdus ekranan meta,/ Ir aš regiu: gyvenimo plačia alėja/ Per saulėtas šalis keliauja mano metai.“ Galų gale — „Gyvenimas — tai geidžiamas apsvaigimas!/ O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį/ Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas,/ Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!“; „Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda./ Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.“
Ir — toks realus įžiūris: „O saulė eina dangumi/ Ir savo spindulių galais/ Palaiko ryšį su visais“… Ir pakeliauta — ir tikrojo pažinimo keliais. Šįkart — buvo V.Mačernio gyvenimo patyrimai, kaip paskata, apskritai pažvelgti į įspūdingą Jo „Žiemos sonetų“ pasaulį, kitokį, aiškėjantį, beieškant jėgos ir šviesos, dvasinės stiprybės šiai — mūsų įbalusiai žiemai, tai vidinei sumaiščiai pristabdyti, tam keistam nerimui užsibaigti. Juk gyvenimas — „Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda“, „Ir negali atsigėrėt, Dieve mano!“
Nuo nėrimo gelmėn esame ir šiandien nepaleidžiami
Ir šiandien turime išsilaikyti — ir mūsų patirtys kaupia kitokio gyvenimo vaizdus. Esame atgręžti į save, savo pasaulį. Kasdien laikas varto ribinių situacijų, egzistencinių pinklių puslapius. Vis dažniau reikia susimąstyti, kas svarbiausia — kaip gyventi ir kodėl taip būtina.
Atmintin įstrigę Vydūno pamąstymai — vienas iš jų: „Žmonės skirtingi, ir taip jau yra, nuo senų laikų“, o vis dėlto — kankina gyvenimo pilnatvės ilgesys. Ir tai turbūt — iš tikrųjų visiems juntama? Be to, labai taikliai skamba mąstytojo mintis, jog „Žmogui, praradusiam tai, kas jam įprasta, atrodo, kad prarasta viskas.“
Taigi tos mintys paskatina žvelgti į gyvenimą — jo esmę, išsipildymus ir netektis. Galų gale smalsu, kaip išminties žmonių kalbama apie gyvenimą, kokios sueina tiesos iš jų lūpų. Vydūnas teigia, jog „mąstytojai sako, kad gyvenimo tikslas esąs pats gyvenimas ir iš esmės klaidinga klausti, kokia jo prasmė.“ Vertė — pats gyvenimas? Lyg ir aišku. Bet — XXI amžiaus žmogui, pilnam prieštaravimų, ko gero, tai jau skamba šiek tiek „romantiškai“, naiviai — per daug akimirkų, per daug laiko skirta bėgimui nuo savęs. Taip — jeigu, jeigu — ne, tai kodėl ištisai transliuojama, kad dabar tokios svarbios savasties paieškos, kad vis dar esame savęs neradę? Išsibarstę — ar persotinti pertekliaus, visuotinės gausos ir sumaišties? Ir taip — ir ne.
Negalima visu garsu ir vienodu ritmu kalbėti apie visus ir už visus. Tik, kad mes kažkaip vis tik apie save „čiupinėjamės“ — arčiau. Ir išminties mums reikia — ir Vydūno įstabos mums būtinos. Niekada nėra per daug tikrojo gyvenimo tiesų, realių išgyvenimų. Juk žmogui duota „galimybė ugdyti savo gyvenimą“ — pažįstamas žodis ugdyti? Taip, mes šiuo metu daug ką ugdome — o Vydūno ištarta apie viso gyvenimo ugdymą… Vadinasi, ne daug mes į tas naujoves pasikėlėme, ne daug nuo savasties pabėgome — ir tai jau turėjome, juk Vydūno užrašyta, belieka į tai atsigręžti, perskaityti, kas mūsų ir visai šalimais — mums.
„Proto ir jausmų gyvenimas nepriklauso nuo kūno gyvenimo, šie gyvenimai įprasminami skirtingai“,— taip Vydūno apibendrinta. O žmogaus „Gyvenimas turi prasmę, kai žmogus gali patirti ką nors nauja, kai jis ko nors laukia, viliasi, gali kurti. Jei gyvenimas žada jausmo pilnatvę, lūkesčių išsipildymą, aistrų ir pomėgių patenkinimą, jis atrodo prasmingas, vertas gyventi“, „Žmogus tik laikinai pamiršta gyvenimo beprasmybę“.
Tokios mintys susirinko, perskaičius Vydūno Raštų (1994) puslapius apie gyvenimą. Ir dar visokių įdomybių ten esama — tik reikia skaityti. Kaip sako mąstytojas, „Žmogus turi išmokti atsigręžti į savo kilmę. Jis turi atspėti, kad ji randasi anapus jo vidinio gyvumo kaip numanomas slėpinys, kurs glūdo pačiame Didžiajame Slėpinyje“, „Didysis Slėpinys yra Amžina Išmintis, Malonė, Galia, iš kurios paeina žmogaus esmė ir kuri laukia, kad žmogus jai atsiduotų. Tada ji jį gyvinanti, gajinanti ir galinanti, nušviečianti ir tobulinanti. Būdamas sąmonybė, vadinas, atskiras sąmoningumo reiškinys, kurs save pažymi žodžiu „aš“, žmogus yra visai kita ypatingo kūrimo išeiga, nauja jo pradžia, kuri siekia pilnesnio esmiškumo“.
O gal — gal teisingai, kad šiandien taip kaskart mums vis kalama, jog mes — ne savy? Įdomi mintis — tokie maži — ir taip rimtai galime taikyti į didžiąsias paslaptis? Hm… Galime, jeigu į tas didžiąsias gyvastis skverbsimės iš prigimtinių pašaknų — iš esmės į gyvenimą savo.
Tose, šio laiko skaitymo paieškose,— ir eilėraščiai, ir mintys apie gyvenimą — kažkaip šįsyk galvon sukritusios ir poetės Janinos Degutytės eilėmis. Juk ir jos vaikščiota Telšių pasaulyje, patirta ir atrasta — apmąstytas ir čia gyvenimas. Ir mūsų atmintyje dar yra išlaikyta, ir ne viena žinoma poetės parašyta eilutė — juk susipažinta su jos kūryba. Belieka pripažinti, jog poetė teisi: „Tu gyveni tik vieną kartą./ Gyvenimas tik vienas duotas!/ Išgerk jį visą — saldų, kartų,/ Nes jis tik vieną kartą duotas./ Tebūna jis ugnis ir plienas,/ Neiškeistas į blizgučius,/ Tebūna jis daina ir plienas,/ Apgobęs nerimu pečius.“ Arba — „Paklausyk, žinai, koks tu esi?/ Daug tvirtesnis už tvirčiausią uolą./ Nes tavęs nei skausmas nesutrupina,/ Nei nusivylimas./ Nes tu mirtį atlaikai./ Nes atlaikai — gyvenimą“ (1988).
Pamažiukais susilipdė viena mintis su kita — ir susijungė marga gyvenimo mozaika. Tokia grynai emocinė, stipri toje nubalusio karštovaizdžio tykumoje. Ir visai šviežiai perskaitytas straipsnis apie šiauliškį fotografą, baigusį filosofijos mokslus, šiuo metu gyvenantį Amerikoje Rolandą Andrijauską, buvo, kaip sakoma, pačiu laiku — juk svarbu, kas padeda žmogui išlikti žmogumi, nepaisant sudėtingų aplinkybių? Į tai jo atsakyta: „Nuolatinis darbas su savimi, stengiantis būti geresniam“; „mano tikslas kuklus — norėčiau gyvenimą baigti, būdamas žmogumi. Svarbu ne tik juo tapti, bet ir būti. Tas tapsmas yra daugialypis procesas, susijęs ir su kalba, ir su kultūra, ir su religija, ir su kūnu. O gebėjimas išlikti žmogumi — asmeninių egzistencinių pastangų rezultatas…“ (2020). Tokie žodžiai turi būti, kaip dabar madinga sakyti, bendrinami ar pažymėti — patinka… Ir tikrai patinka. Juk tai unikalūs žmogaus ir jo gyvenimo apmąstymai — išmanančių apie gyvenimą žmonių įkalbėjimai. Turbūt taip tiesiogiai ir paliudijamas tikrasis mūsų gyvenimas?..