Tykus Vasario 16-osios reportažas iš Brėvikių dvarelio

Kartais žemė man atrodo kaip tyras/ Ir darnus dievų paveikslas,/ Kur kiekvienas daiktas giria/ Ritmą, kuriantį ir veikslų“ — Vytautas Mačernis

Ieva Sigita Naglienė

Šiuometę Vasario 16-osios rimtį ir tylų jos sutikimo pasakojimą Brėvikių dvarelyje tarsi buvo būtina pradėti poeto žodžiu — itin įtaigiu, harmoningai susiliejančiu su tokia nepakartojama žiema. Poeto Vytauto Mačernio žvilgsnis — visada veda į prisiminimus, į pažintį, priartėjimą ir vaizduotę, ryškina, kas vertinga ir tikra. Šiuo metu esame ir mes kitokie, ir mūsų šventės kitokios — ir Vasario 16-oji buvo sutikta skirtingai nei įpratome per 30-metį. Tiesa, ir anksčiau, regis, niekada į Brėvikių dvarelį niekas, kaip sakoma, su šaukliais nekviesdavo, bet visuomet būdavo būriai žmonių iš įvairiausių vietovių: suskubę su vaikais ir pagyvenusiais giminaičiais, palydėti dainų, patys be jokių raginimų raiti ar važiuoti, pėsti ir smagūs, pasveikinti ir sutikti dvaro šeimininkų, Žemaičių kultūros draugijos narių, vietovės kultūros atstovų ar vadovų — pilni džiaugsmo, laisvės ir išmonės minėjo Valstybės dieną. Šventė vis kaskart buvo su kokia nors nauja pramoga, išsiskiriančia iš kasdienybės, įtaigiu pasakojimu, atmintimi, gyvu žodžiu, su muzika, pajuokavimais, pasivažinėjimais ant ledo, pasijodinėjimu, pasigrožėjimu žirgais, su laužais ir dainomis, pokalbiais ir pasižmonėjimu. Užtekdavo ir kalbų, ir linksmybių. Gera, kad yra ką prisiminti: nuo mažo iki pagyvenusio, su sava istorija ir sava patirtimi.
Tokie tradiciniai susibūrimai, kuomet kiekvienas yra pats dalyvis, pats svečias, pats smagaus laiko, gražios šventės iniciatorius — keičia ir patį žmogų, ir jo santykius su kitais.
Kas tik skambino Žemaičių kultūros draugijos vadovams, kas domėjosi, o kaip bus šiemet — visiems buvo atsakyta, kad turime pasisaugoti, prabūti esamą laiką, turime tykiai iškentėti — jokių susibūrimų. Itin susirūpinęs pats pirmasis apie šventės įvykius teiravosi Brėvikių dvarelio Vasario 16-osios fotografas metraštininkas Marcijonas Širvinskis — kaip bus, kas bus. Ir jam buvo atsakyta, kad bus kitaip — reikia save ir kitus pasaugoti, dėl to jo paprašyta nevažiuoti. Liūdna, bet taip yra. Ir nebuvo jokio susibūrimo — Brėvikiai Vasario 16-ąją sutiko pilni saulės, tylos ir nepakartojamo spindesio, kada „Šviečia aukštas ramybės dangus“. Tą, Brėvikių dvarelio dabartinį gyvenimą, visą įspūdingą tolumų ir aukštumų reginį, ir šios dienos įspūdį taikliausiai apibūdina būtent šie poeto V.Mačernio žodžiai… Viskas kitaip — gaila, bet taip turime išmokti būti ir turėti savo pasaulį, turime suprasti, kas vyksta, turime švęsti, kad išsaugotume savastį.
Pora Žemaičių kultūros draugijos vyrų, kaip sakoma, iš vieno artimo burbulo, nutarė Brėvikių dvarelyje iškelti Lietuvos ir Žemaitijos vėliavas — tradicija to reikalauja. Be to, plotai ten dideli, atstumai saugūs, abu vyrai iš tos pačios Savivaldybės — visi reikalavimai išlaikyti. Ir pakėlė, ir sulaukė — tokių pavienių Brėvikių dvarelio lankytojų buvo, dairėsi ir pasidžiaugė. Tiesa, jau kasmet tradiciškai atvykstančių per Vasario 16-ąją turbūt visada bus, jiems to jau reikia. Visai čia pat gyvenantis — iš tų pačių Brėvikių, su dukra atėjo — reikia, sako žmogus, juk Šventė. Sakė, kad ir namiškiai jį stabdę — juk nieko ten nebūsią, „bet kaip kitaip — bus ar nebus, mes su dukra būsime“. Įsidėjęs vėliavą — nors du žmonės išgelbėsią šventę. Teritorija plati — lengva išlaikyti tinkama plotą. Taip negali būti, kad Brėvikiuose nieko nebūtų per Vasario 16-ąją… Ir dar keletas tokių „paklydusių“ prisijungė — tuomet ir himnas buvo sugiedotas. Irgi stovint per atstumą — ir salvės nuaidėjo už Lietuvą ir Žemaitiją. Regis, trumpai sustota, tik stabtelta, tik iš po kaukių žvelgiant, bet tikrai — ir matant. Tikrai kažkaip kitaip — o juk šventė justa! Ne daug — pavieniai pasidairymai, bet tradicija tęsiama. Pirmą kartą su šeima atvykęs telšiškis sakė, kad iš pažįstamų girdėjęs — Brėvikiuose visuomet per Vasario 16-ąją — tikra šventė, visada būna natūrali šventė. Nieko nesitikėjęs išvysti — sakėsi, kad girdėjęs, jog čia gamta kitokia — pasidairysią. Iš tikrųjų — kitokia. Kitaip ir būti negali — juk iš čia signataras Stanislovas Narutavičius. Čia jo gimtinė, iš čia jis išėjo toks, kokį jį mūsų išsaugota tautos istorija liudija, kalba apie jo dvasios turtą: ištikimas savo kraštui, kalbai, tradicijoms.
Stanislovas Narutavičius — vienas iš 20-ies Lietuvos Tarybos narių, pasirašęs 1918 metų Vasario 16-osios Aktą, kuriuo paskelbta pasauliui apie laisvos, demokratinės Lietuvos Valstybės atgimimą. Apie jo gyvenimą ir veiklą galima pasiskaityti Stasio Vaitekūno knygoje „Stanislovas Narutavičius“ (2012). Vieną kitą faktą norisi prisiminti, pavyzdžiui, apie jo kilmę, požiūrį, siekius — kad būtų tvirčiau. Keletas minčių, bet jos stiprina atmintį, tarsi pritraukia žmogų, priartina jo išgyvenimus, patirtį. „Brėvikių dvaro savininkas nuo Alsėdžių, bajoras Stanislovas Narutavičius, žemaitis, visada pabrėžęs gilias savo ir šeimos lietuvybės tradicijas. Kilęs iš giminės, niekada nesitaikiusios su jokiais užkariautojais“, „augo šeimoje, kurioje vyravo demokratinė atmosfera“. Taip likimas lėmė, kad nuo mažens jis buvo auginamas dvarų kultūros: tiek Brėvikių, tiek Renavo, tiek auklėjamas išmintingos motinos, išsilavinusių aplinkos žmonių, tiek mokomas mokytojų, pavyzdžiui, tokio, kaip visiems gerai žinomo šviesuolio, „labiausiai išsilavinusio to meto Žemaitijos, o gal ir visos Lietuvos“, žmogaus Lauryno Ivinskio, tiek mokslai svetur — ir ten kylančios laisvės idėjos brandino mąstančią, veiklią, atsakingą asmenybę. „Žemaitijos dvarininkai, netgi tie, kurių šaknys kituose kraštuose, buvo ir liko ištikimi senosioms žemaičių ir lietuvių tradicijoms, palaikė tautiškumo, nacionalinės kultūros ir Lietuvos valstybės atkūrimo idėjas“. „Jis baigęs aukštuosius teisės mokslus, įgijęs humanitaro išsilavinimą, darbas Lietuvos Taryboje buvo ypatingai svarbus. Teisę siejo su humanizmu, o žmoniškumas vyravo įstatymų paragrafuose. Puikiai išmanąs teisę ir mokąs keletą kalbų jis dažnai būdavo nepakeičiamas derybose“. Ir gyvendami santuokoje, Stanislovas ir Joana Narutavičiai per keturiasdešimt bendro gyvenimo metų buvo šalia vienas kito: „įgyvendindami kartu ne vieną svarbią kraštui ir jo žmonėms idėją. Mokėjo aukotis vienas kito reikalams.“ Tiesiog tokios mintys sukrito iš Stasio Vaitekūno knygos apie Stanislovą Narutavičių — keletas praeities detalių, pasikartojimo epizodų. Tai — mums į atminties vaizdus, kad matytume žmogų, kad suprastume, kas jį augina, kuo jis gyvas, kaip poetas V.Mačernis sako, „alkdami šviesos“…
Kiekvienas šiuolaik turėjome savo Vasario 16-ąją ir visuotinę šventę šventėme kitaip. Taip reikia. Ir Brėvikių dvaro, Vasario 16-osios minėjimas, nors taip tykiai, taip atsitraukus, vis dėlto išlaikė tradiciją: plazdėjo vėliavos, skambėjo himnas, prisiminta istorija ir saugiai, tam tikru intervalu atsitraukus, gražiais tarpais vienas nuo kito, pagal valdžios parėdimus — susikalbėta. O gamtoje — beprotiškai gražu, žiemos saulei šviečiant — tykuma, jokio šnekesio apie grėsmes, jokių ligų, jokio neigiamo patyrimo. Ir pajuokauta: jeigu į prekybos centrą būtų įleidžiama tiek žmonių, kiek buvo Brėvikiuose per Vasario 16-ąją, ir dar tokiu atsargumu stovint vienam nuo kito, tai visi centrai bankrutuotų! Kaip sakoma, visur reikia susišnekėjimo — turime išmokti, kad ir po mažais žingsneliais turime tikėti, kad einame geru keliu.

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.