Leonas Mileikis: „Vertybė — meilė Tėvynei, o Tėvynė prasideda nuo šeimos, artimųjų, nuo mano kiemo“

Leonas Mileikis su žmona Aiste.

Lietuvos šaulių sąjunga įkurta 1919 m. kaip Nepriklausomybės kovų įtvirtinimas prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Jos idėjiniai vadai — Vladas Putvinskis ir Matas Šalčius. Organizacijos veikloje taip pat dalyvavo daug žymių žmonių: Antanas Vienuolis, Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, Faustas Kirša, Antanas Žmuidzinavičius ir daugelis kitų. Nors iš pradžių jos nariai buvo vien civiliai, tačiau su laiku į Lietuvos šaulių sąjungos gretas įstojo daug karių ir karininkų. Tai atspindi pagrindinį sukarintos organizacijos tikslą — stiprinti valstybės gynybinę galią, ugdant pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtoti valstybės gynybos švietėjišką veiklą bei teikti pagalbą civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos institucijoms.

Justina Lukošienė

Lietuvoje veikia 10 šaulių rinktinių, veikiančių teritoriniu principu. Telšių apskrityje veikia Žemaitijos šaulių 8-oji rinktinė, kurios metodininkas LEONAS MILEIKIS interviu metu papasakojo ne tik apie kario profesiją, šaulių veiklą, bet ir atskleidė kitą savo asmenybės pusę — kuriančią ir neabejingą menui.
— Kada ir kaip nusprendėte tapti šauliu? Ar tai buvo Jūsų siekiamybė nuo mokyklos laikų?
— Tarnavau Krašto apsaugos savanorių pajėgų Telšių rinktinės batalione, kai susipažinau su Telšių šaulių rinktinės vadu Jonu Žvirbliu. Padėdavau jauniesiems šauliams vesti užsiėmimus, organizuoti žygius, pratybas. 2004 metais vadas pasiūlė tapti Šaulių sąjungos nariu, o vėliau buvau paskirtas jaunųjų šaulių kuopos vadu. Tarnaujant Lietuvos kariuomenėje, teko tarnauti įvairiuose daliniuose ne tik Telšiuose, bet ir Plungėje bei Klaipėdoje, todėl nebuvo galimybių daug laiko skirti šaulių sąjungai.
Taigi ne visada buvau aktyvus šaulys. 2013 metais išėjau į atsargą ir taip likimas viską sudėliojo, kad vėl grįžau į aktyvią šaulišką veiklą, o tokio likimo „kaltininkas“ — Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės vadas Julius Svirušis. Padėjau jaunųjų šaulių stovyklose, šaulių mokyme, renginiuose. Vėliau Julius Svirušis pasiūlė darbą rinktinės štabe — karinio rengimo specialisto pareigas. Jau ketvirti metai esu Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės metodininkas.
— Kaip atrodo Jūsų darbo kasdienybė?
— Kasdienybe savo darbo negalėčiau pavadinti. Tai — įdomi veikla, susijusi su kariniu rengimu ir ne tik. Esu atsakingas už šaulių rengimą ir mokymų organizavimą. Rinktinėje šauliams organizuojame kursus, pratybas, seminarus. Aš taip pat mokausi ir tobulėju, įgyju patirties, bendraudamas su vyresniais šauliais. Taip pat yra ko pasimokyti iš jaunimo, su kuriuo tenka dažnai susitikti jaunųjų šaulių stovyklose ir kituose renginiuose.
— Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate šaulio tarnyboje?
— Su dideliais iššūkiais dar susidurti neteko. Tiesa, nemenkas iššūkis buvo pandemija. Gal daugiau pandemijos pradžia, kai reikėjo organizuoti ir vykdyti pagalbą institucijoms. Bet džiaugiuosi, kad mums tai pavyko. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi rinktinės šauliais, kurie neatlygintinai, aukodami savo laiką, rizikuodami savo sveikata, vykdė užduotis.
— Ugdote jaunąją kartą. Papasakokite apie jaunųjų šaulių būrelio veiklą.
— Kaip ir minėjau, tenka dažnai bendrauti su jaunimu, o ypač su Plungės „Saulės“ būrelio jaunaisiais šauliais, kuriems kartą per savaitę vedu pamokas. Mokomės įvairių dalykų: pilietiškumo, išgyvenimo, topografijos, rikiuotės ir kitų įdomių, gal kartais ir neįdomių, bet reikalingų dalykų. Dalyvaujame įvairiuose renginiuose, stovyklose. Tiesa, dėl karantino šiuo metu veiklos nevykdome. Pasiilgome vieni kitų ir labai tikiuosi, kad greitu laiku situacija pasikeis ir vėl viskas grįš į senas vėžes.
— Nusifilmavote meninėje inscenizacijoje „Dievo Krėslas“. Kaip sulaukėte pasiūlymo suvaidinti šioje edukacinėje dokumentikoje?
— Su šio projekto sumanytoja Donata Kazlauskiene esame bičiuliai jau keletą metų. Susipažinome, kai Donata glaudžiai bendradarbiaudavo su mūsų rinktine, todėl, pastebėjęs Facebook’e nuotraukas iš meninės inscenizacijos „Dievo Krėslas“ bandymų, galėjau drąsiai parašyti Donatai keletą pastebėjimų. Gal dėl to buvau pakviestas nusifilmuoti… Nuostabus projektas. Tai yra tikra istorija. Prisiliesti prie jos buvo nuostabus įvykis. Džiaugiuosi, kad mūsų Žemaitijos partizanų kovos už Lietuvos nepriklausomybę bus žinomos ir liks kitoms kartoms kaip įkvėpimo, meilės Tėvynei pavyzdys.
— Kokį vaidmenį atlikote šiame filme? Ar jis Jums tapo artimas?
— Mano vaidmuo nebuvo „geriečio“ — teko įkūnyti stribą. Vaidmuo tikrai nėra artimas, bet labai gerai suprantamas ir žinomas.
— Ar pirmą kartą teko paragauti aktoriaus duonos? Kas buvo sunkiausia?
— Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, domėjausi įvairiais būreliais ir vienas iš jų buvo dramos, kurį lankiau ilgiausiai — 6 metus. Teko atlikti ir pagrindinius vaidmenis. Surengdavome daug spektaklių ne tik savo rajone, bet taip pat vykdavome į kitus miestus, nes turėjome nuostabią dramos būrelio vadovę Aldoną Petrukienę, kuri daug prisidėjo prie to, kad menas lydi visą gyvenimą. Man nesvetima tapyba, fotografija, modelizmas, tik laiko tam lieka mažai, nes pasirinkau kario profesiją. Kai tarnavau Klaipėdoje, buvau Klaipėdos karybos istorijos klubo narys. Per istorinių karų įvykių rekonstrukcijas taip pat tekdavo pavaidinti. Su klubu teko pabuvoti Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ir Rusijoje.
— Kokios mintys aplankė, kai išvydote galutinį filmo variantą? Kas Jums labiausiai įsiminė?
— Po filmo peržiūros aplankė įvairūs jausmai: ir išgyvenimas, ir pasididžiavimas tų žmonių istorijomis, ir džiaugsmas, kad „gimė“ filmas, ir kad neliks viskas pamiršta.
— Ką Jums asmeniškai reiškia partizaninis judėjimas?
— Skaudus, bet prasmingas Lietuvos partizanų istorijos laikotarpis. Lietuvos partizanai parodė mūsų tautos stiprybę, nepalaužiamą dvasią. Šiandien mes mokomės iš šios istorijos ir turime į ką lygiuotis, kuo didžiuotis.
— Kokiomis vertybėmis vadovaujatės savo gyvenime ir profesiniame kelyje?
— Vertybė — meilė Tėvynei, o Tėvynė prasideda nuo šeimos, nuo artimųjų, nuo mano kiemo… Taip pat pilietiškumas, o tai turbūt ir yra meilė.
— Ar turite kokių išskirtinių pomėgių, kurie Jums padeda atsipalaiduoti po darbo dienos?
— Pomėgių daug, galimybių mažiau, bet didžiąją dalį pomėgių suteikia darbas. Taip išeina, kad darbas ir yra vienas išskirtinių pomėgių.
— Dėkoju už pokalbį.

2 Komentarai

Komentarai nepriimami.