Ieva Sigita Naglienė
Paieškos
Kasdien vis naujesnį pavidalą įgauna gamta. Visokiais deriniais persimaino — ir ieškai žvilgsniui prieglobsčio, ir situacija yra tokia, kokia šiuo metu būtiniausia — keičianti pasaulį, vidinį. Ir priimi ar individualiai įvardiji, kas ir kaip. Netgi dosniai dar vis krentantis sniegas ar blizgus ledas, šaltesnis vėjas, nebeatrodo taip tikroviškai kaip žiemą — toks stebimas ir regimas be paaiškinimo. Ir gera, kad gali palyginti, kad turi realias žiemos figūras, kad esi pavasarį jaučiantis ir visu, anų mistinių gyvasties jėgų, pasireiškimu.
O sako, kad šių dienų pasaulis reikalauja atotrūkio nuo to, kas stabilu, kas mūsų, kas tvaresnis. Lyg judėtų kažin kur kitur, lyg išblokštas iš lūkesčių, iš perdavimų, iš neįtikėtinos gyvybės, itin stipriai apčiuopiamos pavasariais. Galbūt — ir turbūt niekur nuo to neužsidarysime. Bet, kas yra saugantis ir veikiantis mus, kas veda į sustojimą ir apmąstymus, iki gyvenimo aplink mus, intensyvėja. O suvokus, kas tikra, neuždarant jausmų ir neįspraudus savo pasaulio nerimo gniaužtuose, lyg ir linksmiau.
Tas pasilenkimas „prie dangaus ir žemės“,— kaip sako poetas Algirdas Dačkevičius, yra išvaduojantis. Juk taip atkakliai išmokus „paribių raidyno“ — anie raštai — ir pasaulio ženklai, ir visuma. Įstebėjus galingas gamtos jėgas ar pajutus grožio antplūdžius, sumišus dėl savo tokios trapios esaties, nori nenori kiekvieną akimirką pasikeičiame. Grožis visada suaktyvina.
Tą pabrėžia ir šiuolaikiniai mokslininkai, tiriantys žmogaus smegenis, analizuojantys mūsų subjektyvias mintis. Ir pastebėta, kad grožis yra objektyvi Visatos dalis, pavyzdžiui, kaip fizikos ar matematikos dėsniai (pasak, fiziko D.Deutscho iš Anglijos Oksfordo universiteto, 2021). Todėl iš esmės žmonės sutaria dėl to, kas yra gražu. Gražus veidas, graži aplinka, gražūs pavasario vaizdai — tai jau ir mūsų smegenyse sukelia malonius pojūčius. O bjaurumas kelia priešingus jausmus. Yra teigiama, kad šalinimasis nuo to, kas nemalonu, kas iššaukia blogas emocijas, yra tarsi apsisaugojimas nuo ligų.
Priešingybės mūsų smegenų žievei kelia iššūkius. Besišypsantys veidai, geri poelgiai kompensuoja ir negrožį — o meilė, kaip sakoma, apakina smegenis. Ir tikrai mes esame stipriausi, kai gebame net grėsmingą situaciją atremti juoku, šypsena, nuoširdžiu tikėjimu, jog viskas pasikeis. Yra ne vieno pastebėta, jog ir dirbtinė šypsena didina organizmo laimės hormonų kiekį, nes tai galiausiai virsta tikra. Turbūt laimė ir sėkmė užkrečiama?
Meilė ir rūpestis, paveikia žmogų. Pasak poeto Maironio, „Viskas šiame pasaulyje praeina kaip dūmas. Mainosi rūbai šio pasaulio kas dieną. (…) Bet negalime tikrai išmintingai mylėti savo žemės, nepažindami jos praeities.“ Maironis — ir jo „Pavasario balsai“, ir išskirtinė poeto vieta literatūroje, ir „apskritai mūsų tautos dvasios istorijoje“,— kaip pastebi J.Girdzijauskas. Maironis „savo poezijos galia sutelkė lietuvius į vieną šeimą ir išmokė mylėti Tėvynę“. „Maironio lyrikoje — tik trys pavasariai: pavasaris gamtoje, pavasaris žmogaus širdyje ir pavasaris tautos gyvenime. Pavasarį atgyja snūduriavusios jėgos, kyla noras gyventi, mylėti, veikti. Maironis pavasariškai nuteikė žmogų“. Pavasario balsai — kas „gali būti gražiau ir kilniau už tą pavasarišką kvietimą — Maironio: „Apimti pasaulį, priglaust prie širdies,/ Su meile saldžiai pabučiuoti!“ (2006).
Apie Maironį daug rašyta, kalbėta — itin įsimintini poeto M.Martinaičio žodžiai: „Kaip stipriai Maironis įsipareigojo saviesiems. Iš jo ir istorijų jaučiame kaip asmeninius įsipareigojimus — ką aš galiu padaryti savo tautai“ (2013). Galima sakyti, jog istorija ir kraštovaizdis Maironio poezijoje yra kartu, susilieja — toks aiškus mūsų tautos dvasinis gyvenimas. Taigi tokie radiniai skatina į viską, kas dabar vyksta, žiūrėti kitaip. Pažintis — ir tikrosios vertybės. Tokie tikri pavasario balsai — ir gyvybės budimas.
Vien paukščių balsai — jau ir stiprybė, jokie aparatai to, kaip senieji sakydavo, savasties balso tankumo, neatkartoja. Daug visko vyksta. Iš poetų kūrybos, iš jų pavasario posmų — labai daug saulės, tikėjimo, meilės ir minties, išbandymų, kuomet, kas įprasta tampa neįprastu, arba — atvirkščiai. Ir tuomet keičiasi savijauta, galbūt aktyvėja gyvenimas — iki jausmų raiškos?
Atviri akimirksniai. „Mes būkime linksmi, kaip vytutėliai!“ — L.Andriekus
Savaip žiūrint į tai, kas nuolat juda, galima įvardyti ir vidinius pokyčius: lyg ir metas, kai daug kas pildosi, kuo patiki — vėliau ar anksčiau bus regima ir pajusta. Gal dėl to šis metas atima žadą — taip kerinčiai daugėja saulės, ir po truputį aplink išgražėja, šviesėja, ir kažin kodėl esi daug kam atlaidesnis.
Pavasaris — ir kokia svarbi pasidaro prigimtinė ramybė, stiprybė iš namų, ir kaip erdvu ir talpu toje šviesybėje. Poetai tai sugeba rodyti — tarsi stambiu planu vertųsi galingesnis pojūčių pasaulis, o gamta šiuo metu — ir daug žadanti, ir stiprinanti.
Norisi žvelgti į aplinką viliantis, kad matome ir tikrai paveikiami gamtos gaivalo. Kaip sako Marija Gimbutienė, dar daug ką esame natūraliai išlaikę — iš protėvių saugantys. Juk jos gyvenimo, mokslininkės gyvenimo, tikslas ir buvo — pusiausvyros tarp gamtinio ir dvasinio žmogaus pradų, jų gyvybiškumas. „Mums svarbu suprasti,— pasak mokslininkės,— kiek mes turto turim“. Jos paminėta etninė kultūra — kaip viena iš svarbiausių vertybių. Ir mes dar ją turime, „mes turime iš jos pasisemti išminties ir grožio. Jei mes jo, to turto, atsisakysime, tai mes atsisakysime savęs. Dabar visas pasaulis ieško kelių sugrįžti į savo šaknis, į savo žemę. Juk priėjom prie bedugnės krašto — žemė, galima sakyti, nuniokota iki tokio laipsnio, kad sunku būtų grįžti į pusiausvyrą… Viso pasaulio globalinė problema — grąžinti žmogui Žemės šventumo jausmą, o Žemės šventumas Lietuvoje dar ir dabar jaučiamas, aš manau, jo nesam praradę. Mes ta prasme esame privilegijuoti — mes galim daug greičiau suprasti tą ryšį su praeitimi ir jausti jos tęstinumą savyje negu anglai ar prancūzai, ką jau kalbėti apie amerikiečius, kurie jau yra praradę savo šaknis“,— tokie Marijos Gimbutienės atviri pamąstymai. Pasak jos, „mums lengviau puoselėti savo liaudies turtus, savo praeitį negu kitoms tautoms, (…) ir tai mūsų išsilaikymo galimybė. Kaip mes kitaip galim išsilaikyti, jeigu ne iš tų mūsų versmių. Aš sakyčiau,— mūsų laimė, kad mes turim tą liaudies kultūrą. Nesekim labai moderniais dalykais ir nepamirškim savo šaknų. Mano supratimu, civilizacija reiškiasi vertybių kūrimu, o ne naikinimu“ (2002).
Apskritai kūryba padeda žmogui ištrūkti iš laikinumo stichijos. Poetė Meilė Kudarauskaitė yra pasakiusi, kad „Kūryba — švytėjimo laikas“, o „Eilėraščiai, gyduoliai bintai, mažoms ir didelėms žaizdoms“ (2019). Daug atvirų akimirksnių Leonardo Kazimiero Andriekaus (1914-2003), poeto kunigo, išeivio, pranciškono, teologijos daktaro, ilgamečio „Aidų“ redaktoriaus posmuose.
Jis gimė Žemaitijoje, Barstyčiuose, Skuodo rajone. Mokėsi Sedos mokykloje, Kretingos Pranciškonų gimnazijoje — aukšti mokslai užsienyje ir gyvenimas Amerikoje. Visur, kur tik buvo, ką veikė — atmintis gyva su praeities Žemaitija: „Esu laimingas, kad regėjau senovinę Žemaitiją“,— yra poeto pasakyta,— „Mano nuošalioje tėviškėje Barstyčiuose ir jos apylinkėse toji senovė yra gyva ir jaučiama. Žengdamas vargų takais, bet žinojai, kad gyveni šventoje žemėje“.
Lietuvoje L.Andriekaus eilėraščių knyga pasirodė 1992 metais „Pasilikau tik dangų mėlyną“. Kritiko, rašytojo A.Vaičiulaičio pastebėta, kad kunigo-poeto, pranciškono vienuolio L.Andriekaus „asmenybė kaip magnetas traukė žmones.“ 2014 m. išleista „100 eilėraščių“ knyga — tai poeto L.Andriekaus eilėraščių knyga, jo 100-ųjų metinių proga, sudaryta D.Sobeckio ir „Saulė kryžiuose“ — pakartotas leidimas iš 1960 metų poezijos knygos, išleistos JAV. Jo eilėraščiuose — gyva aplinka, gamta ir suasmeninti, intymūs išgyvenimai, tikėjimo ir ištvermės skelbimas. Vienas kitas posmas — ir atviras išgyvenimų pasaulis. Juk „Žemaitijos gamta — tikra poezijos šventovė, kurioje teko vargus ir džiaugsmus išgyventi jaunystėje“,— kaip sako poetas L.Andriekus. — „Kai žvelgi atgal, matai, jog viskas buvo poetiška ir šventa. Tokioje paslaptingoje tikrovėje siela palengva pradėjo atsiverti poezijai…“ (1985).
Taigi – „Mes būkime linksmi, kaip vyturėliai!/ Pavasarį iškilę virš arimų./ Giedokim Viešpačiui, žmonėms ir lauko gėlei (…)/ Antai danguj miela seselė saulė juokias,/ gaivieji šaltinėliai slėniuose atako“. Arba — „Žinau, pavasaris, ištiesęs dosnią ranką,/ Auksinių spindulių ir man nepašykštės./ Bus miela jausti, kaip šilima vėl kūnu slenka,/ Tiek laiko šalus be mažiausios kibirkšties“. Tiesa, kūryboje daug liūdesio, lyriškų gaidų, pasak A.Vaičiulaičio, „mat žvilgsnis nuslydo į gimtąją žemaičių žemę“. Ir esama tokių eilėraščių — ir jų vaizdai iš poeto gimtinės, iš Barstyčių, iš Žemaitijos vietovių. Ir kalbama apie artimuosius, palikimą, patirtus jausmus: „Nuo Raganos kalnelio/ Aš visą Geldėnų apylinkę matau.“ „Mano tėvas prie Apuolės gimė,/ Su piliakalny gyvenančiom vėlėm užaugo (…)/ Mano tėvas prie Apuolės arė,/ Vieversėliai jį pavasario giesmėm lydėjo —/ Po karšinčium ąžuolu ilsėjos vėjas“. „Aš tuojau tuojau ateisiu/ Nuo Sedos ir Salantų./ Žinau, kaip išsiilgau baisiai/ Tų naktų, tų naktų.“ „Pirmuoju vieversiu/ Atverki širdį džiaugsmui/ Lūpas dainai.“
Ir gyvendamas Amerikoje L.Andriekus stengėsi išsaugoti lietuvybę. Gyventi ir išgyventi, atminti ir išsaugoti — tiesiog būti ir tikėti tuo, ką darai: „Laikykite, laikykite, tvirti klevai,/ Kaip broliai seserį, pasvirusią varpinę./ Tegul jos šauksmas, eidamas erdvėn laisvai,/ Pasiekia sostus angelų ir serafinų!“
Taigi su pavasariu, su atgimstančiu grožiu, su saule ir ilgėjančia šviesos diena — tegul kaskart vis aiškiau ir vienas kitam pasakytume tai, kas svarbiausia. Sykiu — „prie dangaus ir žemės“,— pasak poeto A.Dačkevičiaus,— „paribių raidyno/ išmokti rašto“… Ir tikėti — ir su Maironio „Pavasario balsais“, ir su tuo gėriu, kuris širdyje — iki giedresnio, gražesnio rytojaus. Išsilaikysime — svarbu kalbėtis, išsikalbėti — ir su savimi, ir su kitu. Ir ieškoti, kas širdį ramina, kuomet džiaugsmo daugiausia — sykiu su pavasario ritmu.