„paukščius girdėti,
balsus dėtis į širdį,
iki soties ją pagirdyti“,—
V.Daujotytė
Ieva Sigita Naglienė
„O, ilgėjimos mano…/ Lyg jūrė — bekraštis,/ Lyg jūrė — beribis!“,— Šatrijos Ragana
Į kiekvieną pavasario-saulės derinį jau sklinda itin paslaptinga šviesa — muzikos, bundančios gamtos: skylančio, susitelkusio, iš gimtosios-prigimtosios žemės džiaugsmo. Regis, šokinėja širdis. Kad tik spėtum — taip natūraliai diena po dienos ir užgniauždamas kvapą, kad galėtum sutelkti dėmesį, kurio taip reikalauja šis metas, kad nepraleistum gražiausių reginių, tykiausio balso, kad nepakenktum pats sau. Ir visai nesvarbu, kad dabartinė situacija pristabdo jausmus — jie išsisako, nieko negali padaryti.
Pavasaris — ne tik poetų eilės — eilėraščiai ir nuo slenksčio, ties kuriuo dar gali savuosius susirinkti. Tokia atsiveria žvilgsniui ir ausiai laisvė, kad ir be didelio nusiteikimo — ir visas grožio meistrystes neapsakoma jėga suvoki. Ir ilgesį — kažin kokį iš tos, nubundančios saulės, imte pasiimi, galbūt išsilaikyti? Tikrovė — ir savi jausmai, užuominos ir nutylėjimai — gyvenimas įgauna visai kitokią kalbinę raišką. Sykiais ir visai nesvarbu, kad skiriasi matomi pasauliai, svarbiausia, kad tiki tuo, kas aukštyn kelia paskui ilgesį ar žadina naujai dienai.
„Žemė ir dangus — jau viena“, „Nuostabi mįslė yra žmogaus siela“,— tokios mintys iš Šatrijos Raganos-Marijos Pečkauskaitės apysakos „Sename dvare“, iš XIX a. devintojo dešimtmečio — o taip taikliai įtaikyta, taip aiškiai tinkanti ir mūsų būsenai, kuomet kažin kas viduje pavasariais persiverčia, ir — „ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavimi“. Juk ne kartą iš socialinio ar buitinio kasdienybės kevalo taip norisi išsiveržti, baigti dieną, ar ją pradėti visai kitokia nuotaika. Lyg kažin koks didesnis ilgesys, pasak rašytojos, taip tylomis prasidėtų. Ir „Žingsniais tyliais, sopulingais/ eina lėtai ilgesys“ — ir negali paleisti, taip yra įstebėta Šatrijos Raganos,— „Ilgesys skverbiasi į visus sielos užkampius. Ilgu viso ko“. „Svaiginuosi poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską…“ Ir taip pamažu, regis, dar stipriau rašytojos ta pačia tema pasakoma: „Eina ten, į grožio tėvynę, kurio didžiausieji genijai menką šešėlį ir silpną aidą tėra sugavę.“
Tai akimirkos iš buvimo vienumoje, iš vienaties klodų, sykiais tokių aiškių pajautimų, kokių niekas kitas ir niekuomet nesukeltų. Va, šitokių turtų — ir mūsų sielai, regimų ar įsivaizduojamų, suteikia pavasaris — arba išmintingai sudėlioti rašiusiojo išgyvenimai.
Suprantama, jog literatūra, proza ar poezija, savo simboline kalba surenka nematomą-išgyvenamą pasaulį — juk tokių užuominų, tokio nutylėjimo laukiama ir mūsų gryniausiuose dvasios reginiuose. Retkarčiais ir patys turbūt netikėtu grožiu stebimės — iš kur visa tai? Bevartant Šatrijos Raganos gyvenimo ir kūrybos puslapius, galima įsitikinti, kad yra datų, yra atminties ženklų, kuriuos ir šiais metais svarbu paminėti. Tegul bus sugrįžimas į Marijos Pečkauskaitės gyvenimo akimirkas, kurios iš čia pat, kuriose daug prasmingų dalykų ir mūsų akiai.
Nors kiek — iki sielovaizdžio, kaip sako V.Daujotytė
Šios dienos tikrai yra sulaikančios dėmesį: be informacijos srautų, be perspėjimų, susijusių su aktualiausia laikmečio situacija, įvairiausiais kanalais teka į mus (to norim ar ne) ir gamtinės žinios. Tarp to ir ano — visas mūsų gyvenimas, ir jo sluoksniuose — nutikimai, patirtys ir atmintis, kartais ir toji, jausminė, savąja kalba kalbanti, iš visos būties paslapties. Sako, itin aiškiausiai tyloje?
Taikliai laiko sąvoka parašyta poeto Donaldo Kajoko 2011 metų „Nemune“: „Iš esmės laikas mūsų nekeičia, tik atveria, išskleidžia. Todėl lyrika visados yra aš ir apie mane. Aš ir apie mane netgi tada, kai skaitome kūrinius, parašytus prieš šimtus ar tūkstančius metų. O tie, kurie bus talentingai parašyti po šimtmečio, irgi bus apie aš ir apie mane.“ Pavasaris — ir skaitymai-perskaitymai stipriai kelia iki ilgesio — tokio įsipareigojančio sau ir kitiems, kad to, aukštesnio lygmens, švytėjimus regėtume. Nors kiek, nors retkarčiais, spinduliuodami gėrį, išlaisvintume sielą. Juk kiekvienas esame, net tuo patys netikėdami, kažin kaip iš vidaus žibinti tų švaresnių galių, kad savu balsu į balsą atsilieptume. Galbūt ir ne daug kas nuo mūsų priklauso, bet realiai visada atsiras galimybė nustebinti artimą ar pažįstamą. O labiausiai — save. Tegul toje, jau mūsų pamėgtoje gyvenimo jungtyje — čia ir dabar, tarsi savaime įstebėję nors mažytį aiškumo dėmenį, geriau pasijustume.
Pasak Viktorijos Daujotytės, „Šatrijos Ragana yra poetinio žemaitiškojo sielovaizdžio pradininkė. Ji nubrėžė pirmąsias poetinės sielos tapatybės linijas, iškylančias iš gamtos, iš žemės, dangaus, debesų, spalvų, alėjų, tėvų ir prosenių mums pasodintų sodnų, iš lieptų, mums nutiestų per mūsų upes. Ir per mūsų debesis“ (2012). Visada jautru ir šilta stabtelti prie labai senų spaudinių — ir šįkart teko prisiliesti prie rašytojos turtų: 1928 m. išleistos apysakos, kaip sakoma, prie „smetoninių“ laikų. Šis Šatrijos Raganos „Sename dvare“ spaudinys — su atmintimi, knyga, išsaugojusi savo istoriją: tokia įrudusi, vartyte pervartyta, išlaikiusi antspaudą „Telšių Katalikų organizacijų namų knygynas-skaitykla“, nenuklydusi svetur. Galima teigti, kaip rašytojos pasakyta — išlikusi „prie žiburio“… Šiuo metu ji saugoma telšiškio kolekcininko Gedimino Petrulio fonduose — sykiu su dar šešiomis rašytojos knygomis, iš paminėtųjų laikų. Taigi — knyga — ir jos istorija, iš Raštų, prikaupusi atminties ženklų, visai kitokio skambesio… Turbūt visa tai ir paskatino giliau pažiūrėti?
Apie Šatrijos Raganos žmoniškumą, krikščionišką meilę, patriotiškumą, grožio šviesą reikia kalbėtis — tai taurina žmogų. J.Jasaičio žodžiai, jog rašytoja, „viena pirmųjų palietė slaptuosius žmogaus dvasios rūpesčius, kurie nepraeina su laiku, su epochomis, o yra amžini“, liudija kūrėjos akistatas su realiu gyvenimu — išgyvenimų giluma. Toji akistata su aukščiausia vertybe — džiaugsmo laimė ir sykiu — trapumas, būtiniai rūpesčiai, vieni svarbiausiųjų žmogaus gyvenime. Taigi, pasak V.Daujotytės, „pamatų gali nesimatyti,/ bet tai nereiškia, kad jų nėra“.
Kovas nutols, „kovo žolė ruda, rudimentinė,/ bet žalsvėja žemė, ir dangus/ vėju kitu persirengia“, „paaukštėja pasaulis paukščiais,/ paerdvėja, ir vėju per žemę/ pereina jaunas dievas“, „pavasario misterija — nieko atskirai,/ lyg dygtų tik dabar ant akmens/ prieš amžius išberti grūdai“, „leiskis, siela, leiskis,/ šilti ramybės vandenys giliai,/ ką įgijai, iš rankų savo neišleisk“,— visa tai iš V.Daujotytės posmų. Ir tokia netikėta pavasario dovana, savotiškas ryšys su Šatrijos Raganos kūrinių mintimis, atminties įprasminimu (2014).
Kovas — Šatrijos Raganos-Marijos Pečkauskaitės gimtasis mėnuo: gimtieji Medingėnai, Žemaitijos dvarų aplinka, kelionės svetur, gyvenimas Lietuvoje — ir vėl Žemaitija — Židikai, žmonės ir matymai, rašymas ir pasišventimas. Tokia gyva praeitis ir modernūs žiūrėjimai, išsilavinusios moters žvilgsniai į pasaulį su visu sielos grožiu. Itin tinka pavasario nuotaikoms ir Šatrijos Raganos „Viktutė“, šaltiniuose užfiksuota, jog apysaka parašyta 1901 metais (išleista 1903), autorei tuomet buvo 24 metai.
1901 metų pradžioje apie „Viktutę“ užsimenama ir laiškuose P.Višinskiui. Tai jau atmintis, o šiemet visa ši graži istorija — jau 120 metų sukakties. Apysaka išpažinties-dienoraščio forma, tarsi raštu sau skelbiama išgyvenimų-įvykių visuma. Visa vidinė šneka — ir pasauliui, negali nejaudinti. Ir būtina stabtelti ties vienu kitu įrašu-citata iš to meto kovo, pavyzdžiui, Velykų, jų laukimo nuotaikų, darbų laiko, kuomet jaučiamas rūpestis ir meilė bei jaunystės patirtys, verčiančios pasaulį matyti kitokį. Sykiu tai primena ir mūsų dienų skubesį-lėtumą, kai laukiama ir tikimasi — ir Velykų artėjimu esame džiuginami. Tokie gražūs sutapimai — ir šimtmečio skirtumu. Šatrijos Raganos kūryboje išlikęs ryškus pėdsakas iš jos šeimos religinės tradicijos — viename iš savo laiškų, rašytų 1901 metų, sakoma: „Aš esu giliai tikinti“. Kiek vėliau jos laiškuose ta pati mintis bus kartojama: „Visados buvau giliai tikinti“ — anksti budo būsimos rašytojos vienas iš gyvenimo tikslų, kaip pastebėta kritikų,— prasmės rūpestis.
Taigi — susimąstymai iš Šatrijos Raganos apysakos „Viktutė“, kurioje išlikęs dvasios gražumas, užrašytas prieš šimtmetį — jaudina iki šiol: „Žmogus, kol giliai jaučia, tol moka kilniai mąstyti. Dirbti didelius darbus, aukotis. Juo mažiau žmogus jaučia, juo mažesnis jis yra žmogus“. „Numetus ledus, nusidžiugus Venta. Banguoja, bučiuoja krantus; Ją sveikina paukščių linksminga byla. Ir arti išėjęs žmogus…“ Velykos — „ateina pavasaris, gražesnės pamaldos bažnyčioje, didesnis rengimasis namie — vis tai daro gilesnio įspūdžio ir linksmina žmogų“. „Koks gražus šis pasaulis, ir kaip aš jį myliu!“, yra meilė — ir „Gyvenimas dabar, toks geras ir gražus!“— tokie ano kovo pabaigos įrašai.
Pavandenė ir dvasinės pagavos
Nuo 1901 metų rudens Šatrijos Ragana gavo namų mokytojos vietą Pavandenėje, Sakelių dvare. Pasak Janinos Žėkaitės, „Čia ji pasijuto kur kas jaukiau negu Mūruose“, prie Kuršėnų. Pavandenėje rašytoja sukūrė apie dešimtį apsakymų, kelias impresijas, istorinių pasakojimų ir apysaką „Viktutė“. Netgi 1901 metais buvo išspausdintas pirmą kartą apsakymas „Iš mūsų karionės“. Kaip pastebėta kritikės J.Žėkaitės, „išryškėja rašytojos asmenybė, jautriai reaguojanti į socialines gyvenimo žaizdas ir ypač susitelkusi į egzistencines problemas. Akimirkos dovanojamas džiaugsmas ir tos pačios akimirkos nulemtas skaidrus liūdesys — gražiausia, kas Šatrijos Raganos įgyvendinta“ (1984).
1901 metais ji įsitraukė ir į lietuviškos spaudos platinimą, apie tai liudija laiškai, rašyti P.Višinskiui, pavyzdžiui: „Žandaras klausinėjo apie mane Varniuose, bet pats nebuvo, buvo tik uriadnikas“. Tiesa, jau 1891 metais ir pats P.Višinskis, pakviestas padėti Marijos broliui ruoštis į gimnaziją, skatino ją įsitraukti į judėjimą už tautinį atgimimą.
Apie 1901-1902 m. Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana lankėsi Micaičiuose, prie Kuršėnų, kur tuo metu kunigavo Vaižgantas. Juodu buvo jau pažįstami ir anksčiau, todėl, manoma, kad ir jis įtraukė Mariją į nelegalią nacionalinio judėjimo veiklą. Taigi 1901 metai buvo labai aktyvūs, pilni įvairiausios Šatrijos Raganos veiklos.
Pavandenėje rašytoja išbuvo iki 1905 m., o paskui — studijos užsienyje, 1911 metais Šatrijos Ragana mokytojavo Marijampolės progimnazijoje, laisvai vertė F.V.Fersterį, jo pedagogiką „Jaunuomenės auklėjimas“ — tai užfiksuota jos laiškuose (1986). Nuo 1915 m. — rašytoja apsigyvena Židikuose, ten ji — iki mirties. „Tiesa, 1918 m. projektavo važiuoti į Telšius“,— paminėta J.Žėkaitės. — „Tačiau projektai ir liko projektais“.
Galima sakyti, jog visada atmintyje išliks dienos, sulaikiusios dėmesį. „Koks gražus šis pasaulis, ir kaip aš jį myliu!“ — nelieka tik šiaip sau ištartas šis Šatrijos Raganos apysakos sakinys. Pasak V.Daujotytės, „iš čia mylinti siela kyla iki aukščiausio taško“…
Tegul — juk pavasaris. „Ak laimių tai laimė/ taip su brangiausia siela susilieti,/ kaip dvi upi, drauge tekančios jūrėn“,— ir Šatrijos Raganos eilės, galbūt jos bus tik pirmąkart perskaitytos iš gerai žinomos prozininkės kūrybos, kurioje poezija prozoje — tegul paliks prisiminimuose. Pavasaris — ir dvasios pagavos, ir kitokia apraiška, kitoks šių dienų žvilgsnis.