Viešvėnų seniūnijos Mediškių kaime gyvenančią Vilmą Blažienę pažįsta nemažas būrys rajono žemdirbių, mat ji — Telšių rajono ūkininkų sąjungos valdybos narė. Tačiau apie tai, jog moteris augina… sraiges, žino retas. Trejus metus jos ūkyje apsigyvendavo ne šimtas ar tūkstantis, o net 200 tūkst. Helix aspersa muller (kitaip dar vadinamų afrikinėmis) sraigių. Tiesa, šiemet dėl COVID-19 pandemijos ir valstybių sienų uždarymo, sraigių teko atsisakyti. Moteris nenori rizikuoti, nes pernykštį derlių išvežti į Ispaniją pavyko ne rudenį, kaip įprasta, o tik pavasarį. Tačiau anksčiau ar vėliau pandemija baigsis ir Vilma Blažienė vėl galės auginti šiuos keistus įnamius. Šio sumanymo ji nežada atsisakyti. „Jau ruošiausi pati jas veisti, net tinkamas patalpas įrengėm, tačiau dabar teks palaukti…“ — planais dalinosi ūkininkė.
Roma Mėčienė
Su sraigėmis susipažino… internete
Nuotrauka iš Vilmos Blažienės asmeninio albumo.
Vilma Blažienė valdo 50 hektarų žemės. Sėja žiemkenčius, vasarojų, rapsą. Augina ir Žemaitijoj dar nelabai įprastus grikius. „Man jie patinka,— pasakojo ūkininkė,— jei prikuli toną iš hektaro — labai gerai. Ir parduoti nesunku. Perka lietuviai, perka ir lenkai, tad derlius aruoduose neužsiguli. Užpernai grikiais buvau 28 hektarus apsėjusi, pernai — 16. Kaip atsirado sraigės? Ogi prie namų didžiulis, žole apžėlęs kiemas. Gyvulių nelaikome. Tiesa, yra du poniai, pulkelis vištų, du šunys ir katinas. Jiems tokių plotų tikrai nereikia.“
Vilma Blažienė pasakojo, kad abu su vyru Romualdu ilgai laužė galvas, ką su ta žeme daryti? Benaršydami internete, perskaitė, jog Šeduvoje gyvena toks Kazimieras Račkauskis, kuris ne tik pats augina afrikines sraiges, bet jas auginti ir kitus moko, jaunikliais aprūpina, o svarbiausia — užaugintų realizavimu pasirūpina. Radusi jo telefoną, moteris ne tik daug ką išsiaiškino, bet ir susitarė susitikti. Šeduviškis patarė, ką reikia padaryti, norint rimtai šiuo verslu užsiimti.
Sraigės bijo saulės, šalčio ir… druskos
Su vyru nuvažiavę į Šeduvą, juodu ne tik sužinojo, kaip reikės sraiges auginti, bet ir jauniklių parsivežė. Tie ikriukai tokie maži, kad į inkubatorių tenka teptuku sudėti. Po kiek laiko mažos sraigelės perkeliamos į gardus. Nusprendę, kad laikys ne mažiau kaip 200 tūkst. sraigių, ūkininkai išsiaiškino, kiek ir kokių gardų jų augintiniams reikės. Tada sukalė tris 50 metrų ilgio ir 4 metrų pločio gardus, pripylė juodžemio, pasėjo rapso, kurio lapais jos ne tik maitinasi, bet po jais ir slepiasi. Ant gardų viršaus taip pat reikėjo prikalti lentų, kurias sudrėkinus, pilamas specialiai sraigėms pagamintas pašaras.
Dar ypač svarbu įrengti laistymo sistemą. Sraigės nemėgsta saulės, todėl puotauti į paviršių kyla tik vėlai vakare arba naktį, tad norint jas nufotografuoti, tenka gerokai paprakaituoti. Joms ypač patinka lietus, o jei dar su perkūnija… tuoj visos išsiruošia pasivaikščioti. Su nameliu ant kupros netoli nubėgsi, bet rūpesčių augintojams oho kiek pridaro. „Jos bijo tik druskos, tad ja ir nutepame lentų viršų, kad iš gardo neiššliaužtų ir žolėje nedingtų“,— pasakojo Vilma Blažienė.
Ne tik viščiukus rudenį skaičiuoja
Sraigės ne vien saulės, bet ir šalnų bijo, tad jas ūkininkai pradeda rinkti rugsėjį. Renka ir rūšiuoja. Pačios tinkamiausios yra tos, kurios sveria ne mažiau dešimt gramų. Jos nuplaunamos ir išdžiovinamos. Kai sraigės išdžiūsta ir kurį laiką negauna maisto, jos užmiega. Tada dedamos į sietelius po tris kilogramus, po to — du sieteliai į dėžutę. Viską reikia daryti tiksliai ir tvarkingai, nes ispanai, kur sraigės išvežamos, ypač reiklūs. Jas rūšiuojant, labai svarbu nepažeisti kiaukuto kraštelių. Ispanų, prancūzų gurmanai paruoštas sraiges sudeda atgal į kiaukutą ir su juo patiekia. Todėl ir reikalavimai tokie dideli.
Nuotrauka iš Vilmos Blažienės asmeninio albumo
Į klausimą, ar jos šeima ragavo savo išaugintos produkcijos, moteris atsako juokdamasi: „O kaip gi! Žinoma, kad ragavom. Pati jų gaminti nesiruošiau, tad kreipiausi į profesionalus. Luokėje yra „Šatrijos legendos“ kavinė, kurioje galima užsisakyti ir jūros gėrybių. Kavinės savininkų ir paprašiau, kad jie kažką paruoštų iš mūsų užaugintų sraigių. Sutiko. Nežinau, ką apie jų skonį sako ispanai ar prancūzai, bet man ta mėsa buvo panaši į vištieną. Jei nežinotum, ką valgai, neabejodamas atsakytum, jog vištieną.“
Sumanymų — devynios galybės
Nemažai telšiškių jei ir nepažinojo ūkininkės pirmojo vyro Alvydo Blažiaus, tikrai apie jį yra girdėję. Tuo metu lietuviai buvo ką tik pradėję auginti rapsą. Buvęs veterinarijos gydytojas kartą per televiziją išgirdo, kad Brazilijoje iš rapso gaminamas biodyzelinas. Ši idėja jam ilgai ramybės nedavė, tad kreipėsi į Kauno mokslininkus. Netrukus jis pirmasis Lietuvoje iš rapsų pradėjo gaminti biologinį kurą.
„Iš pradžių buvo daug susižavėjimo, pažadų, kad šį sumanymą rems valstybė, bet naftininkai pasistengė, jog šis verslas būtų numarintas. Buvo priimtas nutarimas, kad biodyzelinas būtų pardavinėjamas tik iš kolonėlių, o apskaitą taip apsunkino, jog ūkininkams nebeliko nieko kito tik mesti šį verslą. Tada šeima pradėjo gaminti rapsų aliejų. Jį labai noriai pirkdavo gyvulininkyste besiverčiantys ūkiai — įmaišydavo į pašarus. Vėliau į Lietuvą imta vežti aliejų iš Ukrainos. Teko konkuruoti nelygiomis sąlygomis. Po vyro mirties Vilma Blažienė aliejaus gamybos atsisakė.
„Man pasisekė,— sakė ji. — Ir pirmasis mano vyras Alvydas, ir Romualdas — kupini pačių įvairiausių idėjų. Tik norėk ir spėk jas įgyvendinti. Manau, jog tol, kol grįšime prie sraigių, Romualdas dar daug ką sugalvos. Sumanymus įgyvendinti mums padeda aštuoniolikametis sūnus Ugnius, kuris mokosi Telšių regiono profesinio mokymo centre. Jis ir apie žemės ūkio techniką išmano, ir kompiuterius supranta. Dar turiu dvi dukras, bet jos jau gyvena savo gyvenimus. Akvilė prieš aštuonerius metus išvažiavo į Angliją — ten ir pasiliko. Ji — socialinė darbuotoja. Aistė dirba pardavimų srityje, tad dabar mes ūkininkaujam trise.“