Birželio 4 dieną VDA Telšių fakulteto Skulptūros dirbtuvėse bei VDA Telšių galerijoje įvyko bakalauro ir magistro studijų baigiamųjų darbų gynimai. VDA TF absolventai pristatė savo sukurtus metalo meno ir juvelyrikos, dizaino (baldų dizaino ir restauravimo), taikomojo meno baigiamuosius darbus.
Justina Lukošienė
Pirmoji savo metalo meno ir juvelyrikos bakalauro baigiamąjį darbą pristatė Gintarė Grigalytė, kuri sukūrė segių kolekciją „Durys“. Pasak autorės, šios segių kolekcijos paskirtis — ne įamžinti ar puošti, o padėti gyviesiems susitaikyti su netektimi. „Mirtis yra neišvengiama žmogaus gyvenimo dalis. Iki tol, kol ateina mūsų valanda, žmogui tenka išlydėti Anapus kitus. Daugeliui tai — skaudus ir sunkus išgyvenimas. Būdų, kaip susitaikyti su netektimi, yra daug. Vienas jų gali būti gedulo juvelyrika. Nuo viduramžių Anglijoje tokius dirbinius dėvėjo ir aukštuomenės nariai, ir nepasiturintys žmonės. Atsirado daug mirtį simbolizuojančių motyvų bei būdų įamžinti mirusiuosius“, — kalbėjo Gintarė Grigalytė.
Kūrėjos dirbiniai neturi detalių, primenančių konkretų asmenį, tačiau turi gestą, išreiškiantį nešiotojo kalbėjimą su esančiu Anapus. Segės yra dėvimos ant krūtinės, arčiau širdies ir netoli nešiotojo lūpų. Jos nėra dedikuotos vienam asmeniui, kaip teigė pati autorė, labiau negu papuošalas segės yra vaizdinis įrankis.
Kitas metalo meno ir juvelyrikos bakalauro baigiamasis darbas — Teklės Tudorakės kaukės „NUO.SAVYBĖ“, kurios sukurtos iš aliuminio, arbatos grybo, vaisių odos, ryžių popieriaus ir medvilninių siūlų. Šis darbas analizuoja žmonių susvetimėjimą, kaip jis veikia asmeninius bei tarpusavio santykius, asmens požiūrį į aplinką bei save. „Žmogaus veidas yra labiausiai emocijas išduodanti kūno dalis, kurią nepasitikintys žmonės mėgsta dengti. Dėl to sukurtos kaukės — veido dangalas, kuris pabrėžia atitolimo problemą.
Skirtingos medžiagos ir jų peršviečiamumas simbolizuoja susvetimėjimą, jis dažniausiai išsivysto dėl nevisavertiškumo jausmo. Atitolimą lydi psichologinės problemos — vienišumo jausmas, depresija, nepasitikėjimas. Pasirinktos organinės medžiagos — kintančios, trumpaamžės ir jautrios aplinkos veiksniams — preliudija į asmens jausmus“,— pristatė savo darbą absolventė.
Irmanto Kielos metalo meno ir juvelyrikos bakalauro baigiamasis darbas „Dedikacija tradicinėms lietuviškoms kalendorinėms šventėms“ yra keturių objektų kolekcija, kuriai sukurti pasitelktos įvairios medžiagos: duona, svogūnas, vanduo, ragas, sidabras, bronza, plienas, epoksidinė derva. „Pirmiausia reikėtų konstatuoti, kad tradicinė kultūra šiais laikais jau retai tiesiogiai perduodama iš kartos į kartą, gyvoji perdavimo tradicija yra nutrūkusi ar bebaigianti nutrūkti. Jaunesnioji karta pradeda susidurti su lietuviškų papročių ir tradicijų, kurių pagrindą sudaro kalendorinės šventės, pažinimo stoka. Gilintis ir domėtis savo prosenelių papročiais, tradicijomis reikia daug laiko, kurio dabartinis žmogus turi vis mažiau. Savo sukurta keturių objektų kolekcija siekiu ne tik ištransliuoti jaunajai kartai apie kalendorinių švenčių svarbumą, bet ir labiau atkreipti dėmesį į retesnes, mažiau žinomas šventes šiuolaikinėje visuomenėje“,— dėstė Irmantas Kiela.
Išanalizavęs tradicines lietuviškas kalendorines šventes, absolventas atrinko keturias šventes (iš kiekvieno metų laiko po vieną): Šv.Agota, Duonos diena (vasario 5 d.), Šv.Stanislovas, Cibulinis (gegužės 8 d.), Septyni broliai miegantys (liepos 10 d.), Šv.Matas, Alutinis (rugsėjo 21 d.). Remdamasis šių švenčių aprašymais, darbo autorius pasirinko objektus, kurie atitinka pasirinktų dienų pagrindinius simbolius ir ritualus bei iliustruoja kalendorines šventes.
Savo metalo meno ir juvelyrikos bakalauro baigiamąjį darbą pristatė Agnė Sventickaitė, kuri sukūrė žiedų kolekciją „Žymės“. Anot autorės, žiedų kolekcija „Žymės“ yra kaleidoskopo interpretacija. „Žiūrint per kaleidoskopą, didelis kiekis vaizdinės informacijos man primena begalinį informacijos srautą virtualioje erdvėje. Nuolat esame apsupti neaprėpiamais informacijos kiekiais, todėl dažniausiai nekreipiame dėmesio į mūsų kibernetinį saugumą“,— akcentavo kūrėja.
Žiedų kolekcija sukurta remiantis asmenine duomenų vagyste, todėl šiuo darbu norima atkreipti dėmesį į neatsakingai paliekamas žymes (pėdsakus, asmeninę informaciją) virtualioje aplinkoje, pasitelkiant fosforo miltelius, matomus tik tam tikromis šviesos sąlygomis.
Pauliaus Deivido Juozapavičiaus baldų dizaino bakalauro baigiamasis darbas — amorfinis objektas „Paper monster“, kurio pateikimas ekspozicijoje atrodė gana išskirtinai. Objektas sudarytas iš segmentų, kurių forma stereotipiškai vertinama kaip lengvai identifikuojamas jaukus, mielas, minkštas vaikystės žaislas. Iš pradžių šie segmentai, siūti iš audinio meškiukai, pateikiami vartotojui, kaip subliuškusios išklotinės, kurios pamažu užpildomos kasdienės veiklos šalutiniais produktais — suvartoto popieriaus liekanomis. Dėl didelio popieriumi pildomo segmentų kiekio, kurie palaipsniui pradeda užimti vis daugiau vietos biuro erdvėje, menininko ir darbuotojų pagalba palaipsniui randasi didžiulis amorfinis objektas, įgaudamas milžiniško žvėries pavidalą.
„Šiuo metu planetoje gyvenančių žmonių populiacija smarkiai viršija natūralių žemės resursų išteklių kiekį. Žmonės vartodami nevertina tikrosios produkto „kainos“ ir sukeliamų pasekmių. Amorfinio objekto „Paper monster“ tikslas yra meninio veiksmo forma sukelti diskusijas, paskatinti susidomėjimą ir skatinti atsakingą vartojimą“,— sakė darbo autorius.
Ieva Fridrikaitė savo baldų dizaino ir restauravimo bakalauro baigiamajam darbui pasirinko Šilutės Hugo Šojaus muziejaus kredenso konservavimą ir restauravimą. Kaip minėjo darbo autorė, spėjama, jog kredensas sukurtas XIX a. pab.–XX a. pr. vyraujančios meninės krypties — secesijos, kūrėjų bruožais. „Siekiant atkurti objekto ekspozicinį vaizdą, buvo atkurtos medinės detalės, sutvirtinta medienos struktūra, atnaujinta objekto danga bei konservuotas metalas ir pakeistas skilęs lietas vitražinis stiklas“,— pasakojo Ieva Fridrikaitė.
Tik įžengus į galeriją, meno mėgėjus pasitinka Ievos Grigienės baigiamasis magistrinis darbas — kolekcija „Atviras žiedas“, kuri susideda iš penkiasdešimt vieno akmeninio žiedo. Naudojami įvairiausi akmenys: rožinis kvarcas, jaspis, lazuritas, agatas, serpentinas, kalnų krištolas ir kiti. Taip pat įterpiami sintetiniai arba dažyti akmenys dėl jų ryškumo ir įžūlumo arba sujungti detalių spalvota epoksidine derva. „Dirbta ilgai ir nuosekliai gremžiant, graviruojant ir šlifuojant akmenis, bet kuo mažiau eskizuojant, paliekant šiurkščius paviršius, kad išlaikyčiau nenudailintą akmens jėgą. Kolekcijos spontaniškumas ir netašytas rezultatas buvo būdas grįžti prie atviro kūrinio koncepto — tegu galutines žiedų reikšmes susikuria patys nešiotojai, tokie pat svarbūs rezultatui, juvelyrikos kūrinio įgyvendinimui, kiek ir autorius“,— dėstė Ieva Grigienė.
Viktorija Balčiūnaitė savo baldų dizaino bakalauro baigamajam darbui sukūrė minimalistinio dizaino, penkių universalių baldų kolekciją „TIMO“ su integruotais autorės sukurtos biomedžiagos lakštais. Iš atliekamų organinių medžiagų ir perteklinių, Lietuvoje daugiausiai išmetamų maisto produktų — bulvių, pieno ir duonos, sukurta tvari biomedžiaga, kurioje užkoduota vizuali ir jutiminė estetika, pabrėžianti šių maisto produktų etninį sakralumą. „Kurdama kolekcijos dizainą su integruota biomedžiaga, siekiau provokuoti stebėjimą, priminti apie globalias problemas, ekologiją, perteklinį vartojimą“,— sakė kūrėja.