Patirties patvirtinimas ir džiaugsmai — įžanga į bibliotekinės veiklos apmąstymus

Prie koplytstulpio Karolinai Praniauskaitei su „Poezijos pavasario“ svečiais. 2018 m.

Ieva Sigita Naglienė

Keletas žodžių į pradžią
Šiemet Telšių Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka mini 100-metį: 1921 metais buvo įkurta Telšių rajono viešoji biblioteka.
Kokia bebūtų šventė — ji yra laukta ir prasminga. Itin džiugu, kai per tokį žydėjimą reikia prabilti apie žmones, apie knygą, apie dvasinį susitelkimą — rašytojas ir skaitytojas yra neperskiriamas duetas.
Galima drąsiai teigti, jog biblioteka yra kartų jungtis, atminties minėjimas, pažinties ir naujovių vieta. Visa, kas nuveikta per šimtmetį — tai jau platesnių apmąstymų darbai, ne vieno straipsnio medžiaga. Šįkart susitelkta į poetės Karolinos Praniauskaitės asmenį, paminint jos atmintį ir bibliotekos veiklą nuo 1997 metų.
Išsamiau apžvelgti, kaip kito bibliotekos darbas, kokių patirčių išgyventa nuo 1997 metų, susikoncentruoti į esminius dalykus padėjo bibliotekos darbuotojų Julitos Švėgždavičienės ir Loretos Gedeikienės surinkta medžiaga bei jų pateikti klausimai-atsakymai apie veiklas, susijusias su Karolinos Praniauskaitės vardo minėjimu, jos pasauliu ir istorija.
Pirmiausia džiugu prisiminti, kad iniciatyva suteikti mūsų miesto bibliotekai poetės vardą, kaip sakoma, atėjo iš šalies — iš visuomenės. To laiko Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas Vaclovas Bartkus, Telšių Vincento Borusevičiaus gimnazijos mokytojas, visuomenininkas, pasiūlė atkreipti dėmesį į pirmosios lietuviškai rašiusios poetės Karolinos Praniauskaitės (1828-1859) palikimą, tautiškumą, lietuvybės puoselėjimą. Įdomios biografijos kūrėja, gimusi Telšių Padurbinio dvarelyje, žemaičių bajorų, išsilavinusių žmonių šeimoje, nepelnytai buvo pamiršta. Atgimimo metai — palankus laikas savajai atminčiai atgaivinti.
Telšių viešosios bibliotekos kolektyvas įsitraukė į projektinę veiklą: pirmasis projektas ir buvo skirtas poetės Karolinos Praniauskaitės vardui įamžinti. 1997 metų lapkričio 28 dieną Telšių rajono savivaldybės sprendimu ir Telšių visuomenės pritarimu, bibliotekai suteiktas pirmosios lietuvių poetės Karolinos Praniauskaitės vardas.
Garsi Praniauskų giminė, mokytų ir aktyvių asmenų šeima, buvo gerai žinoma ne tik Telšiuose. Karolina buvo Teofilio ir Eleonoros Praniauskų jauniausia dukra, turėjo sąlygas namuose mokytis ir lavintis, susipažinti su to meto žymiausiais kūriniais, stebėti gimtąją aplinką ir mėgautis laisve. Iš prigimties jautri, imli žodžiui, giliai išgyvenanti, silpnos sveikatos, buvo itin visų globojama. Apie 1855 metus Karolina su motina apsigyveno Telšiuose, buvusioje Liepojos gatvėje (dabar Sedos), Katiliaus Danilevičiaus namuose. Tuo metu šviesesnės Žemaitijos moterys namuose mokydavo po keletą vaikų (Mikšytė R., 1994). Be abejo, norisi paminėti ir Rapolo Šaltenio žodžius, pasakytus 1997 metų gegužės 26 dieną, susitikime su telšiškių grupe, jog Karoliną Praniauskaitę galima laikyti pirmąja bibliotekininke: vaikus ugdyti, juos lavinti buvo reikalingos knygos, o jų tikrai niekada netrūko Praniauskų namuose. Vėliau, kaip sakoma, įvykiams taip susiklosčius ir dėl visai sublogusios Karolinos Praniauskaitės sveikatos, ji sykiu su motina 1858 metų pavasarį išvyko į Uteną, kur klebonu buvo paskirtas jos brolis Otonas Praniauskas. 1859 m. gegužės 14 dieną poetė mirė, palaidota Utenos kapinėse. Motina nedrįso priešintis mirštančios dukters valiai: po mirties visą jos popierinį palikimą sudeginti. Išliko vos keli sąsiuviniai, „nepaisant jos valios“ (Mikšytė R., 1986).

Asmenybių pažintis, kūryba ir atmintis
Vienas iš svarbiausių Karolinos Praniauskaitės gyvenimo įvykių buvo jos susitikimas su poetu Antanu Baranausku — 1855 metų gegužę. Toji pažintis — itin turtingo vidinio gyvenimo tėkmių išlaisvinimas. Dviejų kuriančių žmonių bendrystė stipriai veikė ir pažiūras, ir kūrybą. Praniauskaitė „supažindino Baranauską su lenkų romantine literatūra, pravėrė to meto lietuvių inteligentijos akiračius, kurie ją pasiekė per brolį Otoną iš gretimų Varnių“, ragino, „kad poetas kurtų gimtąja kalba“ (Mikšytė R.). Pasak Karolinos Praniauskaitės, kad „Atmestų niekingas žemės viliones,/ Nuolankiai ištvertų kančios gėlą,/ Dievui paskirtų nuoširdžią giesmę —/ Žadintų jausmus gimtąja kalba,/ Skambančia džiaugsmu ar skausmo dejone.“ Jų susirašinėjimo laiškai-eilėraščiai buvo atspausdinti 1857 metų žurnale. Be to, 1858 metų vasarą A.Baranauskas sukūrė „Anykščių šilelio“ pirmąją dalį (antroji — per 1859 metų vasarą, jau po Karolinos mirties).
1859 metų Z.Ivinskio kalendoriuje buvo išspausdintas K.Praniauskaitės „Žalčio motė“ vertimas. Tai vienas reikšmingiausių lietuvių literatūros istorijai jos išverstų kūrinių: J.I.Kraševskio „Žalčio motė“, trilogijos „Anafielas“, pirmosios dalies „Vitolio rauda“, vertimas. Panaudotą pasaką apie Eglę, žalčių karalienę, Praniauskaitė pirmą kartą sueiliavo taisyklinga ir vaizdinga lietuvių kalba. Juk sakoma, kad poeto Kraševskio trilogija — lietuvių tautos šventraštis… Beje, ir poeto Antano Baranausko pamąstymų yra išlikę — viename iš jo laiškų rašoma, jog „Kraševskis šitą pasaką žodis žodin indėjo gražion giesmėn apie Lietuvą Vytolio rauda, o Karolina Praniauskaičia žemaitiškai išguldė ir kalendoriun indėjo 1859 m.“ (1994).
K.Praniauskaitės „Žalčio motė“ — išsilavinusios asmenybės darbas. Pasak profesoriaus Eugenijaus Žmuidos, „tai rodo, kad ji labai gerai mokėjo lietuvių kalbą, puikiai žinojo tautosaką, liaudies dainas, folkloro menines priemones ir jas gausiai naudojo, ne pažodžiui, bet kūrybiškai versdama Kraševskio tekstą“ (2018). Žodžiu, buvo vertėja ir kūrėja, subtiliai įsiklausanti į savo tautos patirtis.
Apie jos „Žalčio motę“ ir profesorė V.Daujotytė teigia, jog „Pačiame kūrinyje galimos mitologinio istorinio epo jungtys: išlaikyti Žemaitijos vietovardžiai, veikėjų vardai primena mitologinius asmenis, itin svarbūs Žemaičių žemės, kaip atskiro krašto, akcentai“ (2001). Kaip yra pastebėjęs poetas Vytautas Stulpinas, „Gyvenimas, kad ir neilgas, šliejas prie kranto“…
Telšių Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Bibliografiniame skyriuje saugomos dvi originalios Praniauskaitės kūrybos knygos: „Dainelės“ („Piosneczki“), 1858 m. ir poema „Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai“, („Festyna Wielkiej Kalwaryi na Žmudzi“), 1856 m. Abi jos yra gautos Silvijos Vėlavičienės, buvusios darbuotojos, dėka. Per LIMIS galima rasti Otono Praniausko laiškų, dokumentų Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, pavyzdžiui: K.Praniauskaitės gimimo metriką, Praniauskų dokumentų. Tiesa, išduodamos tik jų kopijos. Apie poetę taip pat galima sužinoti iš knygų ar periodinių spaudinių, pavyzdžiui: knygoje „XXVII knygos mėgėjų metraštis“, 2018, žurnaluose „Tarp knygų“, 2018, „Žemaičių saulutė“, 2008, laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“.
2016 metų pabaigoje sukurtas Justino Lingio dokumentinis filmas apie poetę Karoliną Praniauskaitę, iš ciklo „Vyrų šešėlyje“. Telšiškiams jis buvo parodytas 2017 m. balandžio 28 d. Taigi į poetės atminties įamžinimą yra įsitraukę įvairių sričių kūrybos žmonės. V.Bartkus itin rūpinosi, kad atsirastų apie ją ir dailės darbų: 1995-1997 m. S.Bertulis ir R.Vaitkutė sukūrė medalius, kurie saugomi Žemaičių „Alkos“ muziejuje. Šiuo metu jau poetei skirtų atminimo ženklų yra sukūrę ir dailininkai, taip pat poetai P.Gintalas bei G.Latakas — apimantys buvimo visumą, saugantys artumą. Ne vieną savo eilėraštį poetei yra paskyręs ir poetas V.Stulpinas — iš tokių, kaip galima sakyti, sykiu su atminimo aidu, kur veržiasi „Žvilgsnis ir keletas žingsnių“…

Iš atliktų darbų ir prisiminimų
Be minėtų įvykių, reikia prisiminti ir dar keletą svarbių darbų: taip pat V.Bartkaus iniciatyva buvo sukurtas ir pastatytas 2004 m. medinis koplytstulpis (stogastulpis) menamoje K.Praniauskaitės gimtojoje Padurbinio vietoje. Jo autorius — medžio dožėjas, liaudies meistras Steponas Kaminas, kuriam talkino tuometės Jaunimo mokyklos mokiniai. Miškų urėdija pasistengė, kad atsirastų suolelių, tribūna ir lauko stendas. Sutvarkyta aikštelė prie Padurbinio upelio vingio, tolimą istoriją menantis ąžuolas, informatyvus dviejų dalių stendas, kuriame saugoma atmintis dviejų garsių asmenybių — Karolinos Praniauskaitės ir Antano Baranausko. Tai jau meninio žodžio, apmąstymo ir atsiminimų erdvė: jau tradiciniais tapo „Poezijos pavasariai“ (nuo 2005 metų), literatų susibūrimai ir pašnekesiai. Galima drąsiai teigti, jog Telšiuose žinomas poetės Karolinos Praniauskaitės vardas.
Jos atmintis saugoma ir garsinama. Jau ne sykį vyko renginiai, ne viena žymi šventė paruošta bibliotekoje, organizuoti edukaciniai užsiėmimai, vykdyti projektiniai darbai, rengtos atminties popietės, parodos ir jų pristatymai.
2018 m. vasario 8 d. įvyko Respublikinė mokslinė konferencija „XIX a. I pusės asmenybė moteris: tarp žinomumo ir užmaršties“, skirta K.Praniauskaitės — 100-ųjų metinių minėjimui. Apie šviesuolių jungtį, lietuvybę, poetų bendrystę, įsimintiną Žemaičių žemės poetę, istorinę ir dvasinę raidą kalbėjo profesoriai Nijolė Bankauskienė, Kristina Syrnicka, Eugenijus Žmuida, kanauninkas Andriejus Sabaliauskas ir kiti konferencijos dalyviai.
2018 metų gegužės 25 d. Telšiuose vyko tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris 2018“. Svečiuotasi poetės K.Praniauskaitės gimtojoje vietoje, skaityta kūryba, o prie Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos pasodintas 100 rožių rožynas, poetės kūrybos rožynėlio atminčiai. Tų pačių metų vasarą veikė meno paroda Žalčio tema — Mažeikių vaikų dailės mokyklos darbų pristatymas, o 2019 m. — skaidrių, skirtų pasakos „Eglė žalčių karalienė“, personažų Eglės ir Žalčio įprasminimui mene, demonstravimas bibliotekos vestibiulyje. 2020 m. bibliotekos darbuotojų buvo paruoštas nešiojamas stendas apie poetę K.Praniauskaitę (dizainas — Mažeikių dailės mokykla).
2021 metais įsitraukta ir į nuotolines paskaitas, skirtas V.Borisevičiaus gimnazijos vienuoliktokams, organizuota viktorina „Pirmoji moteris lietuvių literatūroje“, bibliotekos virtualios erdvės paskyroje. Tokia veikla stengiamasi sudominti jaunimą, supažindinti jį su krašto, miesto kultūriniu-patriotiniu gyvenimu, asmenybių vaidmeniu. Beje, itin didelis dėmesys jaunimui buvo skiriamas jau nuo pat 1997 metų — ypač svarbūs meninių rašinių konkursai, susitikimai, kūrybos garsiniai skaitymai, bendravimas su Telšių miesto žymiais žmonėmis. 1998 m. sausio 22 d. savo rašinį „Dviejų širdžių drama“ moksleivė Irena Spudytė perskaitė K.Praniauskaitės 170-ųjų metinių proga, o 2001 m. spalio 17 d. Lietuvos maironiečiams skaityta mokytojos Irenos Radzienės paskaita Džiuginėnų dvarelyje. Žodžiu, visada siekiama, kad Telšių K.Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje kiekvienas galėtų susipažinti su šviesios asmenybės pasauliu, justų natūralią kuriančio žmogaus bendrystę. Pasak profesorės V.Daujotytės, „Biblioteka — mūsų dvasios turtas“.
Kaip minėta, 1997 metais Telšių rajono viešajai bibliotekai suteiktas Karolinos Praniauskaitės vardas. „Pagyvėjo poetės atminimo saugojimas, lyg kokia jos vardo trauka atsirado“,— pastebėta V.Daujotytės. — „Karolina Praniauskaitė — pirmoji mūsų moteris — poetė, lemtingai paveikusi Antano Baranausko likimą. Kai knygų gyvenimas susiliečia su išskirtiniais kūrėjų likimais, jis įgauna naujų spalvų, lyg suintensyvėja iš vidaus“.
2021-ieji — Telšių K.Praniauskaitės viešosios bibliotekos šimtmečio metai. Tegul vyks bendri darbai, plėsis naujos pažintys ir mums, visiems, kurie čia esame, kaip lemtingai yra ištarusi pati poetė K.Praniauskaitė, visa tai „Žadintų jausmus gimtąja kalba,/ Skambančia džiaugsmu ar skausmo dejone“.
Burkimės, kalbėkimės — koks bebūtų laikmetis, tegul dvasinis pasaulis randa savo knygą, žmogų, savo gyvenimo šviesulį.