Ieva Sigita Naglienė
„Miške aš įsitaisiau skaityklą. Atsivilkau mokyklinį suolą miškan, į gražią aikštelę, visai netoliese to didžiojo kalno ir ten skaitau arba mokausi“,— Vytautas Mačernis, 1942.V.30
Tokiais patirčių sūkuriais imasi šis birželis, kad visa, kas minima, nebepaleidžia. Ir — vis su poeto Vytauto Mačernio atmintimi, su jo nepaprastai anksti įžvelgtąja žmogaus gyvenimo rimtimi — ir įvyksta natūralus Jo šimtmečio, kaip sakoma, vainikavimas.
Gilios Poeto paieškos — jaunystės dvasia ir išminčiaus tiesa. Tokia žinia su pažinimo troškuliu, įkvėpimu ir palaima, kuomet „Savo sielą, alkaną kaip žvėrį,/ Maitinu geriausiais žemės vaisiais:/ Mokslu ir menu; tegu ji gėris/ Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais“ …
Birželis — ir „Besvajojant/ Kartais sušvinta mintis nerami/ Ir degdama kaip anglis žaižaruoja —/ Pasivaidena veidai pamiršti,/ Bet pamažu vis gilyn ir gilyn“… Šis birželio skaitymų ir susitikimų džiaugsmas — iš Sedos, Žemaičių Kalvarijos, Šarnelės — tiesiog su kelionių įspūdžiais.
Ieškantis visada ras, ką turi įžiūrėti, kuo save pastiprini. Čia pat viskas vyksta — Telšiuose, ir ten, kur Poeto gyventa: Šarnelėje, Sedoje, Žemaičių Kalvarijoje — visur. Šiemet visa giliausia žaluma skverbias kitaip ir tartum vidujine linkme pasisuka vasaros saulė. Jau ir bijūnai sužydo — vien jų, regis, užtektų! Taip giliai imasi — ir keliauji, ir vis su Poeto reginiu, su Jo atviresniais ar abstraktesniais žodžių susilietimais — ir duetu, kitaip nebeišeina.
Šįsyk telšiškiai literatai išsijudino į Sedą. O ten į Vytauto Mačernio gyvenimą pakvietė sediškė mokytoja Genoveita Gricienė: ten poeto eilių skaitymai, susitikimai, ir MOKYKLINIO SUOLO — atminties įamžinimas, kelionė į atmintinas vietas. Buvome ne tik stebėtojai, bet ir skaitantys, atmenantys, rašantys ir kalbantys, o Arnoldas Kalnikas — ir fotografas, o po to — ir keliaujantys. Taigi — keliauta ir susitikta, išgyventa ir užmatyta.
Šiemet poeto V.Mačernio Jubiliejus sutampa ir su Sedos senosios vidurinės mokyklos šimtmečiu. Šias dvi sukaktis sediškiai ir minėjo gražioje vietoje — skverelyje: šalia Šv.Jono Nepomuko bažnyčios, A.Baranausko atminimo vietos, magazino pašonėje, koplytstulpio kalbininkui A.Šoblinskui, taip svajingai skubančios Varduvos, visai netoli tilto — vasaros erdvėje. Minėta mokykla subombarduota tą pačią dieną, kai žuvo Poetas. Ji nebuvo atstatyta, o atminimas — gyvas. Dabar čia pastatytas V.Mačernio mokyklinis suolas — tai vilniškio skulptoriaus Mykolo Saukos darbas, primenantis poetą.
Ilgai brandintos ir puoselėtos G.Gricienės bei kitų sediškių idėjos virto realybe. Simbolinis atminties ženklas — kaip Mačernis sakė, „ten skaitau ir mokausi“. Pasak skulptoriaus Mykolo Saukos, jam pačiam labiausiai įsiminusios Mačernio eilės apie dūžtančias formas — toks tiesioginis patyrimas, kai realiai išgyvenami dužesio akordai.
Daug gražių žodžių surasta, pasakyta, prisiminta ir apmąstyta vasaros giedroje, aprėpta visa Vytauto Mačernio gyvenimo istorija. Sedoje Mačernis mokėsi 1931–1935 metais: „10 metų atėjo į Sedą, o išėjo — 15 metų, — prisiminimais dalijosi šventės vedėja mokytoja Genoveita Gricienė. — Buvo kaip ir visi to amžiaus vaikai: augo, šėliojo, brandino mintis. Telšiai — jau kūrybos gimimas. Jei nebūtų buvę Sedos, kitų jo gyvenimo periodų, galbūt ir tokio jo paties nebūtų.“
Poetas Vytautas Stulpinas, kalbėdamas apie V.Mačernį, pasidalijo savo išgyvenimais: „Man atvažiuoti į Sedą yra pats maloniausias dalykas — mano mama yra gimusi prie pat Žemaičių Kalvarijos. Nuo ketverių metų žinojau, kad prie pat koplyčios yra žuvęs poetas. Minties poete… „Ramus ir saulėtas sekmadienis miške…/ Ties ežeru beržai į vandenį palinkę./ Viršūnės nušviestos šviesa gelsva blyškiai;/ Ir saulėj virpa skaidrios tolumos aplinkui/ Tu ateini taku lyg šokdama lengvai…“,— egzistencinis eilėraštis, jaunystė, Šarnelė, 1944 m. birželio 2 d. „O taip ramu, ir saulėje beržai vos supas:/ Pro jų viršūnes matos tolimas dangus,/ Sapnuojantis kaitraus vidurdienio sapnus.“ Sapnas — ir epistolinė ramuma pro medžius. O pats egzistenciškiausias Poeto eilėraštis yra „Vidunaktį dažnai“, Šarnelė, 1943 m. spalio 17 d. — iš „Rudens sonetų“: „Vidunaktį dažnai/ Aš pabundu,/ Kada keistai, keistai/ Visuos namuos tylu,/ Ir aš nebežinau,/ Kas daros su manim,/ Bet man kaskart sunkiau/ Tokiom naktim/ Išspręst gyvybės ir mirties lygtis/ Su begale nežinomųjų./ Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,/ Atėję iš erdvių giliųjų,/ Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu/ Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?“ Labai mielas sumanymas sukurti SUOLĄ — Mačernis nusinešdavo jį į miškelį. Puiku ir skaityti, ir rašyti. Juodi, kaip varnėnai, pokario suolai — ne vienas, gyvenęs tuo laiku, sėdėjo, mokėsi. Esu daug parašęs V. Mačerniui skirtų eilėraščių. Daug esu su Konstantinu Bružu, Petru Gintalu keliavęs po Šarnelę, Žemaičių Kalvariją.“
Sykiu su prisiminimų išgyvenimais poetas Vytautas Stulpinas skaitė ir savo eilėraščius: „Iškilmės“, „Kapelija poetui“ ir kt. Ir vėliau — jau traukiant Poeto takais takeliais, ne sykį bus priminta Konstantino Bružo (1912-2005) veikla, šviesuolio, kraštotyrininko darbai ir didžiulis noras įamžinti poeto V.Mačernio gyvenimą. 2017 metais pasirodė knyga „Konstantinas Bružas. Apie tai, kas neturi išnykti: XIX a. pabaigos – XX a. 8 dešimtmečio etnografinė Žemaitijos apylinkių medžiaga“, parengė ir sudarė Rimantas Balsys. Įvadiniame straipsnyje rašoma, kad Konstantinas Bružas — visa Varduvos (Žemaičių Kalvarijos) apylinkių enciklopedija, jis V. Mačernio akmeninių VIZIJŲ, PAMINKLŲ eilėraščiams, sumanytojas, visą savo gyvenimą paskyręs gimtosios žemės tyrinėjimams, istorinei medžiagai rinkti. Ne sykį ir šios kelionės metu skambėjo K.Bružo darbų ir gyvenimo istorija — aplankyta ir jo „Žalioji trobelė“…
Pasak Genoveitos Gricienės, jis tikras „dvasios aristokratas, dvasios milžinas, didelis inteligentas, niekada nekalbėjo garsiai ir nereikalavo sau dėmesio.“ „Konstantinas daugybę kartų buvo kalbėjęs apie septynių V.Mačernio vizijų įprasminimą Šarnelėje, pastatant septynis akmenis vietose, kurios Poetui buvo svarbios.“
Ir telšiškiai, ir svečiai iš Mažeikių, ir sediškiai dalijosi mintimis, skaitė V.Mačernio eilėraščius, skelbė Poeto slėpinius ir savo išgyvenimus. Žodis jungėsi su daina, gitaros, kanklių — gamtos gyvasties melodijomis, pynėsi į vientisą vasaros marginį. Turbūt tikrai — „Išgyvenimai pabunda“? Juk „Tik akimirkos suteikia/ Laimės amžinybę…/ Jos gėlės vysta veikiai./ Džiaugsmo dievišką saldybę/ Paragauja vien tik tas,/ Kas išmoksta momentą suprast“,— Vytautas Mačernis.
Šventė įvyko, atminimas įamžintas — ir iš tikrųjų, pasak Genoveitos Gricienės, galima sakyti: „Aš laimingas esu,/ Laimingesnio pasauly nėra“… O po iškilmingosios dalies — kelionė V.Mačernio „Vizijų“ keliu, Poeto vizijų, sonetų skaitymai ir rimtis Šarnelėje, ant tėviškės kalnelio, kurį Jis buvo nuo vaikystės pamėgęs. Kur „dabar ilsisi poetas Vytautas Mačernis — netoli savosios gimtosios sodybos, po Šarnelės kalnelio medžiais ir poezijos nemirtingumo dangumi, po Žemaitijos ir visos Lietuvos dangumi“,— kaip sako Eugenijus Matuzevičius(1990). Ties kiekvienu „Vizijų“ akmeniu — įsimintini suklusimai, Vizijos metas ir Genoveitos Gricienės prisiminimai apie konkrečią vietą, konkrečias istorijas, pavyzdžiui: „Pirmoji vizija — Šarnelės mokyklos vietoje, kur Poetas pradėjo mokslus eiti. Antroji — Šarnelės jaunimo mėgstama vieta ant Šarnelės piliakalnio. Čia Vytauto šokta, dainuota, iš čia broliai kariuomenėn lydėti. Trečioji — prie Mileikos ežero, kur mėgdavo susirinkti didelė Mačernių šeima. Ketvirtoji — prie sodybos“… Ir taip vis toliau — su paskaitymais, su reginiu, pasakojimu — ir nuotrauka, prisiminimui…
Anie Mačernio atminties akmenys iškalti sediškio skulptoriaus Vladislovo Raštikio. Ir turbūt kiekvienam buvo kažkaip kitaip. Kaip Genoveita Gricienė yra ištarusi — „išsiskyrėm prašviesiejusiais veidais“. Kaip po Kalnų, kurie visada kažin ką priartina atitinkama vizija… Beje, per visą Mačernio „Vizijų“ kelią Genoveitos ir norėta, kad būtų taip pat — lyg giedama, lyg kaip įprasta — per Kalnus… Birželis vis dar tęsiasi — Mačernio mėnuo. Tikriausiai kas nors, kur nors, kaip nors vėl skaitys Poetą. Ir tuose skaitymuose — unikali atmintis, nenumatyta stabtelėjimo — to giluminio, minutė… Verta — verta netikėtumo akimirka — ir savasties, juk visiems lengviau ten, kaip sako Poetas, kur „Lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai…“