Susitikimai Viekšniuose, kai kvepia liepos ir eilėraščiai medumi

Poezijos vakaro „Žodžiai, kvepiantys liepų medumi“ Viekšniuose dalyviai-poezijos kūrėjai.

„Aš stoviu ir džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury“,— Vytautas Mačernis

Ieva Sigita Naglienė

Tiesiog gera, kai „saulė eina dangumi/ ir savo spindulių galais/ Palaiko ryšį su visais“,— Vytautas Mačernis
Vasara — ir itin viskas skuba, ir viduje kažin kas keliauja, taip subtiliai, kol sklinda viena ar kita laukimo akimirka, atrinkta, pilna, giedrijanti — su saule. Atkuto eilėraščius rašantys, skaitantys, dainuojantys — ne tik čia pat susiburta, kaip sakoma, vietoje, bet ir pas kaimynus apsilankyta.
Šįsyk telšiškiai — į Viekšnius vyko, prie malūno, kuris laikosi nuo 1897 metų, su Ventos užtvankos klegesiu, tolumų žaluma, pasakiška ramybe ir savasties pasauliu. Viekšnių kultūros centras jau penktus metus šioje vietoje organizuoja vakarus, kai susitinka bičiuliai ir „Žodžiai, kvepiantys liepų medumi“, kai erdvė prisipildo smalsių žvilgsnių.
Sykiu su saulės spinduliais Viekšnių poezijos šventėje savo kūryba džiugino atvykę iš Akmenės, Mažeikių, Joniškio, Telšių, du vyrai iš pajūrio (taip jie save pristatė), bičiuliai iš Pakruojo ir patys viekšniškiai. Kaskart į eilėraščių skaitymus įpinta smuiko ar saksofono melodija kažin kaip daug ilgiau išliko — nejučia tuos visus garsus ne tik širdis pasigavo, bet ir įspūdingai kerinti Ventos vandens versmė. Tokia aiški, sklidina lyrikos, tos natūraliosios, tokios būtinos, turinti jėgą, ir pats esi priglobtas, esi saulėto liepos pavakario pakerėtas. Žodžiai savaime suvirpa — neišsiduoda, bet jauti, kaip veikiami ir patys veikia. Lyg savaime, be jokių pastangų,— kaip sako poetas Mačernis, „kerinčiais vaizdais“. Ir kiekvieno skaitančiojo eilutė ar visas eilėraštis-daina kažin kaip pakito, tarsi stengėsi išbūti iki galo. Toks įdomus skaitančio-besiklausančio dialogas: rodos, kažkas „prieina“ ir taip keistai viduje užsidaro, kad prireikia laiko, jog vėl susivoktum, kas čia nutiko. Tiek Ligitos Stravinskienės smuikas, tiek Gedimino Brūzgos saksofonas, tiek besiveržiantys Ventos vandenys savo sūkuriais spietė ir visos aplinkos vasaros gyvastį — viską sutartinai sutelkė ir „žvilgsniai godūs/ Dar niekad neregėta prabanga svaiginas“. Labai tiko šioje vietoje Mačernio 36 soneto eilutės — ir tiesiog buvo gera: „Aš vėlei įtikiu iliuzija žaviąja“… Ir muzika, ir byrantys žodžiai, ir kvepiančios liepos, ir tokia giedra esančiųjų nuotaika — lyg vienas kūrinys, šio vakarojimo stebuklas. Reikia žmogui žmogaus — taip arti, taip aiškiai, taip susijus, kai viskas įsimintina, o saulė „Palaiko ryšį su visais“…
Jūratė Norvaišienė, šventės globėja ir vakaro vedėja, pristatė dalyvius, vis eilėmis apmąstydama laiką, žmogaus buvimą žemėje. Yra kuo pasidžiaugti ir ką apmąstyti. Juk Viekšniai — nuo seno garsus miestelis: net IX amžiuje, 1253 metais, pirmą kartą paskelbti, o „XVI a. istoriniuose šaltiniuose minimas Viekšnių miestelis ir dvaras. Jį valdė Sapiegų ir Gorskių giminės“ (Būgienė L., 2007). Neišpasakytai gražios apylinkės, pilni istorijų žmonių gyvenimai, išsidėstę prie Ventos ir Virvytės santakos, vaizdinguose šių upių slėniuose. Čia gimė ir užaugo Lietuvos šviesuoliai, broliai Biržiškos — Mykolas, Vaclovas ir Viktoras. Pasak Juozo Elekšio, „visi trys kuklaus provincijos gydytojo Antano Biržiškos sūnūs tapo profesoriais“ (2001). Patirtys, asmeniniai išgyvenimai, žmogaus istorija, ilgesys ir matymai sukritę ir poezijos mylėtojų kūriniuose — visas Žemaitijos grožis, artuma, svarbiausios gyvenimo akimirkos. Kiekvienas skelbė buvusį, esamą, savo laiką — atmintys ir dienų išieškojimai. Užteko ir gėlių, ir šventinių vainikų, palinkėjimų — juk pats gamtos žydėjimas, liepos vasara. Meilės posmuose — apie meilę ir jos galią, apie išgyvenimus. Apie tą stebuklą — patį žmogų. „Bet ar ne stebuklas buvo pats žmogus, asmuo, asmenybė? Ar ne stebuklas, kad jo ypatingumą buvo galima justi? Iš tolo, iš knygų, iš gyvenimo, laikysenos, iš jo svarbiausio žodžio, ištarto“,— kaip sako Viktorija Daujotytė (2012). Pasak poeto Mačernio, „meilei jos pačios užtenka;/ Ji pažinimas ir gyvenimas kartu;/ Ji Gėris, Dievas, nušviestas savęs paties“…

Toks šviesus vakarojimas, ir „Atplaukianti žiedų pusnis,/ Ir mano veide niūriame,/ Ir sieloj, dvelkiančioj šalčiu,/ Išsiskleidžia dievų šypsnys“,— Vytautas Mačernis
Skaitymai ir apmąstymai — susitikimo džiaugsmas. Su telšiškių Irenos Daubarienės, Elenos Borusevičiūtės-Šidlauskienės, Sigitos Naglienės mintimis — sykiu ir poeto Vytauto Mačernio reginiai, jo dvasinės įžvalgos, atsiminimai, skaitymai, grąžinę jauno klasiko, „Žmogaus apnuogintos širdies“, siekį ir pilnatvę. Šie metai — Mačernio metai. Kiekvienas poezijos stabtelėjimas, susitikimas, kiekvienas — Žemaičiuose — ir Jo apsilankymas. Ir Viekšniuose Poetas buvo toks būtinas, nepakartojamas, nusakantis tai, kas mūsų, dėl ko taip yra. Ieškota jo dvasinės stiprybės, pritraukiančios energijos, gyvenimo esmės. Vėrėsi poeto kūrybos išmintis, jo eilėraščių didybė, „žydėjimo ir subrendimo“, visos žemės prasmė, gamtos, kosmopolitinės gylės suvokimas — juk viskas čia pat sujungta, kaip pastebi E.Matuzevičius, nes „V.Mačernio „Vizijų“ žemė susieta su anksčiau čia gyvenusiomis kartomis, su tautos likimu, su žmogaus būtimi…“ (1990). Susieta — nuo to, iki — šito, praeitis — ir reginiai į ateitį, prisiminimai ir esatis. Kaip sako poetas, „nuo regėjimo vaizdų apsvaigęs,/ Iš karto netvirtai, parinkdamas žingsnius, einu,/ Bet pamažu tvirtėja eisena ir netikrumas baigias,/ Ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų“,— tokie baigiamieji „Vizijų“ reginiai.
Nėra paprasta žmogui — nuolat kylantys klausimai stipriai veikia: „Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?“ O gyvenimas eina ir „Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo“, „Ir, dažnai stovėdamas prieš vėją šiaurų,/ Žvelgdavau, akiraty ieškodamas namų“, „Ir, suradęs kitur skausmo daigus,/ Vėlei tęsiu kančios žaidimus“. Tiesiog ėjimas — išlikimas ir stiprybė: „Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių/ Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties“, „visų slapta svajonė:/ Kaip atgal grąžinti bėgantįjį laiką?“. „Kur veržies? — Tuštumon./ Ką surasi ten? — Nieko.“ Toks yra žmoniškas kiekvieno judesio apmąstymas, atviras Mačernio sonetų žmogaus pasaulis. „Besvajojant/ Kartais sušvinta“ — „gyvenimui aš trokštu tarti: Taip!“ Ir mes — skaitome Mačernį, ir ieškome dvasinės darnos…
Elenos Borusevičiūtės-Šidlauskienės atmintyje išlikę artimųjų išgyvenimai. Ne sykį jos užsiminta apie tėvelio giminę, apie artimus žmones iš įvairių Viekšnių vietų, apie vizijas, slaptingumą, begalinę gelmę ir išsipildymus — artimus Mačernio „Vizijų“ esačiai. Ji paskaitė keletą eilėraščių, dedikuotų savo artimiesiems, paminėjo laikmečio aktualijas, priminė tikėjimo ir pasitikėjimo svarbą, paskaitė eilių, skirtų rašytojai Šatrijos Raganai atminti.
Gilių išgyvenimų akimirkos ir Irenos Daubarienės pasaulyje. Jos kalboje ir eilėse, kaip autorė sako, noras „pratęsti poeto Mačernio aukštųjų akimirkų laiką. Temos artimos, suprantamas to meto jaunuolių noras Mačernio eilėraščius nusirašinėti — poetinis žodis gyvas.“ „Jeigu žmogus nori kuo mažiau kalbėti tuščiai, turi kuo daugiau skaityti poezijos“,— savo mintimis pasidalijo Irena Daubarienė. Ji taip pat skaitė savo eilėraščių apie Telšius, apie dvasinį artumą, apie kraštą, kur „Mačernio mintyta“. Nuolat iškylantis poeto atmintyje senolės reginys, Irenai taip pat yra suprantamas: ir iš jos atminties, iš jos vaikystės pasaulio yra išsilaikęs jos prosenelės paveikslas. Kaip sako Irena Daubarienė, „tai sustojimo, stabtelėjimo simbolis — atmintis: jos jauki mažytė bažnytėlė, jos ne sykį atminti, pasikartojantys žodžiai, mažutės mergaitės, baltomis suknelėmis, barstančios gėles — mano vaikystės atmintis. Ir babytės velykinės apeigos — palaiminimas ir šviesa. Ir kaip taupiai tilpo žmogaus lemtis. Turėjau babytę Jadvygą, kalbančią žemaitiškai. Girdžiu tiek metų tą kalbą“… Tokie atviri susimąstymo žodžiai, eilėraščių atviri vaizdai — įsispaudžia ir lieka. Viekšnių malūno erdvėje susipynė šviesos, atminties laikas.
Gera, kad žmonės vieni kitus lanko. Tiesiogiai, pasišnekėdami, įsiklausydami ir savo pasaulį atverdami. Gera, kada yra ką prisiminti, kai gali sutikti bendramintį. Gera, kad taip vieną prie kito traukia ir gimtojo krašto poeto Vytauto Mačernio žodžiai — po Žemaitijos dangumi… Eidami, keliaudami, susitikdami ir save džiuginame ir kitus pamatome — ryšys, kurį šią vasarą itin stiprina saulė. Saulė,— kaip sako poetas Vytautas Mačernis,— „saulė eina dangumi/ ir savo spindulių galais/ Palaiko ryšį su visais“…
Kuo nuoširdžiausi dėkojimai ir gėrio palinkėjimai Viekšnių žmonėms — iki kitų susitikimų.