„Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,/ Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo“,— Kristijonas Donelaitis
Ieva Sigita Naglienė
Iš pradžių — mažumėlę iš Donelaičio
Negali, tiesiog negali šiuomet neprisiminti Kristijono Donelaičio ir jo „Metų“ — „Vasaros darbų“ — regis, dabar kaip tik. Kiekvieno ir skaityta, ir justa, ir užmatyta. Vienokiu ar kitokiu būdu ir permąstoma — turbūt ir atsidūsėta: „buvo laikai“… Buvo ir darbų būta kitokių — ir vis tik mus vasara vienaip ar kitaip veikia ir prie darbų lenkia, ir savų darbų kiekvienam paskiria. Jei ne fizinės veiklos, tai dvasinės — kaip V.Daujotytė sako, „akim išplėstom/ matau, kad tai, ką matau,/ žvilgsnio neliesta“. Reikia kalbėti apie darbus ir dirbantį žmogų — vasarą jis kitoks. Gal, kad visko tiek daug ir iš gamtos pilna gerumo, „iš meilės, grožio, šventumo pajusti, kad esi žmogus, išskirtas, pakeltas“,— pasak poetės. Gal dėl visokio gerumo, kurį savomis rankomis, sava galva augini ir pasidalini? Kažin kaip ir save prie kito gretini — keisdamasis.
O darbai, darbeliai — visokių jų esama ir poetų aprašytų, ir pats žmogus aiškiau matomas dirbantis, sutelkęs į save visą vasaros saulės tiksėjimą. Itin prasminga prisėsti ir nors kiek, nors trupinį iš Donelaičio perskaityti — dėl pačių tvirtybės, kad pajustume, ką dabar turime, kaip gyvename, kuo gyvi. Kitokie Donelaičio yra vasaros turtai įmatyti, kitas priėjimas prie jų pasaulio, bet viskas yra žmogui skirta — ir mums, ir niekada ne prošal iš savosios klasikos pasikartoti: „Ir gaivinančią mums Dievs vėl vasarą davė“. „Taipgi dabar, vasarėlei mielai jau besibaigiant,/ Kožnas viens bliūdus ir puodus pradeda tarškint,/ Kad po tiek vargų bent kartą vėl pasidžiaugtų/ Ir taip daug pardovytas (nualintas, nukamuotas) dūšeles atgaivintų“… Taigi — nuo darbų einame ir į džiaugsmus. Visada tas derinys greta, visada — nesvarbu, kokiais laikais gyventume. Ypatingas dėmesys „Metuose“ sutelktas į gyvenimą, į žemišką tikrovę, į tautinį savitumą, kalbą, kaimo žmogaus išgyvenimus, į buvimą šalia kitų — ir kitokių. „Metuose“ teigiama, jog, netekdamas savo kalbos, papročių, būras genda morališkai“ (Žukas S., 2011). Be to, idealai, pasaulio galimybės ir tam tikri susidūrimai, tautinis susidūrimas kasdieniame gyvenime su kitaip mąstančiais, kitaip gyvenančiais, tuomet vertė ieškoti paaiškinimų, kodėl taip yra. Aiškiai poeto liudijama, kad mūsų žmogui niekada nebuvo lengva apginti lygiateisiškumo, išlaikyti pusiausvyrą ir santykių harmoniją. Yra „Metuose“ pačių įvairiausių užuominų apie paprastų žmonių natūralumą, pavyzdingą elgesį ir dorą darbą. „Vasaros darbų“ dalyje daug epizodų iš dirbančio žmogaus gyvenimo būdo, jo pasaulio nepriteklių ir džiaugsmo: „Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,/ Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo./ Tas žmogus, kurs daug triūsinėjęs bei prisivargęs/ Savo prastus valgius vis su pasimėgavimu valgo,/ O prisivalgęs ir viernai dėkavojęs Dievui/ Linksmas, sveiks ir drūts miegot į patalą kopia,—/ Tas apgauna tą, kurs vis kasdien išsirėdęs,/ Ale dūsaudams ir vis sirgdams nutveria šaukštą!“ „Mes, lietuvninkai vyžoti, mes, nabagėliai,/ Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom.“ „Vis tekini(…) atliekam darbus“. Yra visokių gilių susimąstymų, pamąstymų apie ponus, jų vertinimus, pavyzdžiui: „Ai! Dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?/ Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė suka?/ Todėl, kad jie, būriškus išjuokdami darbus/ Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis“; „Nei dievaitis koks tarp būrų skiauturę rodo;/ O kad kartais mes jo glupą girdime kalbą,/ Tai ir būrs tur spjaudyt ir didei nusidyvyt.“ O juk „tinginystė, veltėdžiavimas reiškė dieviškos tvarkos pažeidimą“ (S.Žukas). Kristijono Donelaičio yra išplėtoti konkretūs pasakotojo pastebėjimai, nuoseklūs gyvenimo pajutimai. Taip, pasakotojas yra „visažinis“ — vertintojas, skirtingai juntamas poemos vietose, bet jis ir susitapatinęs su būrais, ir pasakantis tiek, kiek tai svarbu.
Turime „Metus“, unikalų kūrinį — pirmąjį grožinės lietuvių literatūros tekstą, „turiniu, t.y. nauju požiūriu į valstietį, bei stilistiniu savitumu“ jis „reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje“ (S.Žukas). Turime liudijimą — ir paties autoriaus darbštumo pavyzdį. Turime giesmę, įrodančią, kas vyksta ir įvyksta maišantis tautybėms. Pasaulis visada yra judesyje.
„Darbo dienos man ne šešios, bet septynios“,— Vytautas Mačernis
Viena iš pirmųjų šio straipsnio minčių buvo tiesiog vis dar skelbti Mačernį — tiesiog taip atvirai dėl jo paties darbštumo. Kalbėti apie visas jo pastangas, nyrant į „gyvybės paslaptį“, sekant „širdies plakimą lėtą“, ar aiškinantis reginius — suprantama, kad būtų buvę platu. Sustota ties jo vasaros darbais — žvelgta ten, kur nors trupinys su vasaros žyme, nors kiek iš jo gyvenimo, dirbančio žmogaus, trokštančio gyvenimo, iš nuojautų ir patyrimų, iš jaunystės stipriausių jutimų, kad dienos kažin ką artina. Kad neišvengiamai… Iš „Vasaros sonetų“ 1944 metų — ir grįžimas „į šešėliuotus, pamirštus namus,/ Ir lyg spalvotas sapnas dar vaidenasi pasaulis“. Gyventi poetui nuo liepos 14-os buvo likę vos kiek daugiau nei du mėnesiai — ir tik 23 jo gyvenimo metai. Paskutinė vasara — ir prisiminimai, eilėraščiai, laiškai — ne tik iš šio laikotarpio ir iš viso gyvenimo, skelbiantys didelio žmogaus unikalų darbštumą. Labai šilti ir ilgam sulaikantys yra Tomo Sakalausko žodžiai modernios formos eseistinėje knygoje „Regėjimų naktis: Poeto V.Mačernio gyvenimas ir vizijos“, 1994 — tiesa Biografo ir Poeto. Mačerniškė — tėviškė, Šarnelė, uždaras pasaulis, „o į vasaros rytus — įspūdinga Žemgirdos pelkė. Tuose duburių kloniuose lygu, erdvu. Pelkėmis iškloti jų dugnai.“ Kaip sako Biografas, „Įspūdinga! Eik vasaros vidurdienį ir nustebsi ne kartą galįs nuo kalvų atbrailų pažvelgti į žemaičių gyvenimus iš viršaus, vos ne pro kaminą į židinį.“ Šarnelės Mačernių žemė — ir „Naktis graži ir dieviškai skaisti“…
Sklaidant minėtos knygos puslapius — mintis prie minties ir susidėlioja asmenybės pasaulis. „Šitokių regėjimų turi tik išrinktieji, nepaprastieji žmonės, pašvęstieji savo idėjai“,— plečia įžvalgas Biografas. 1935 metais, 14 metų Mačernis, atvyko į Telšius — ir iš visų jėgų kibo į mokslus. Bičiulio Pauliaus Jurkaus pastebėjimu, „Iki mokslo metų pabaigos jis jau turėjo kelis eilėraščius, norą dirbti ir pasitikėjimą“. „1939 metų vasara bene šviesiausia neilgoje Mačernio kelionėje. Ji, kaip ir Antroji vizija, vilties, prisipildančių garsų ir grįžtančios šviesos pilnoji. Tą skaidriąją viziją jis sukūrė Šarnelėje, atvykęs į namus“,— iš Tomo Sakalausko įžvalgų. Ir iš Mačernio — vizijos, „Antrosios“: „Įsiklausau:/ Iš ten, kur šviečia vaiskios tolumos,/ Saldus traliavimas atklysta į mane./ Ir aš matau (…)/ Aš laimės svaiguly jaučiu,/ Kaip meldo paprasta daina/ Pažadina iš miego slėnius ir laukus.“ Mačernis skelbė savo poeziją, pats ją skaitė, ji plito iš rankų į rankas. „Vizijos — poeto ir klausytojo pirmojo įsimintino susitikimo erdvė,— primena savo knygoje mums Tomas Sakalauskas. — Ištartas žodis veikė besiklausančius. Jame atsivėrė begalinė sielos sušvytėjimų ir užtemimų kaita.“ Apie poeto didžiuosius šviesius reginius ir jo darbus kalba ir Eugenijus Matuzevičius — atmintis: „Vytautas iš Vilniaus vis išvažiuodavo į Šarnelę. Jam reikėjo jos. Ten jis jautėsi saugus: nutoldavo nuo kasdienybių triukšmo ir žmonių irzlumo. Šarnelė lyg papildė ir pratęsė jo mąstymą. Ir visa — susijungdavo. Miestas tarytum buvo pirmasis — svarstymų — etapas, o kaime jis įgaudavo antrąjį kvėpavimą. Čia galėjo susikaupti, būti vienas su poezija. Dirbantis savo darbą. Savim užsiėmęs. Arba — išeina į laukus… Jo šaknys — jo žemėj. Jos labai senos, žemaitiškos“ (1985). Iš paties poeto atminties — aiški jo darbų esmė: „Mano talentas ir yra tame: jog kai ištariu pirmuosius žodžius, susikuria keista nuojauta, na žinoma, tada kiekvienas žodis tampa vaizdus, labai vaizdus“. „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės,/ Noriu pats surasti tavo kelią./ Lig tavęs gal taip ir niekad neateisiu,/ Bet aš trokštu pats patirt, kaip gelia/ Klaidoje širdis…“ Rašymas, skaitymas, kalbų mokymas, laiškai — „Be galo daug dirbu. Rytą atsikėlęs išsėdžiu iki 2 valandų po pietų ir nuo 4 vėl sėdžiu iki vakaro. Mokaus ir studijuoju Nietzschę. Man dar neužtenka laiko, o darbų begalės. Popiet rašau“,— tokios eilutės iš paties poeto laiško Bronei Vildžiūnaitei.
Itin sudėtinga 1944 metų vasara. Iš Tomo Sakalausko knygos veriasi lemtingi įvykiai: karas, žmonių persikraustymai, sunkus laukimas — kažko. Apie Mačernio savijautą — daug prirašyta, žinoma. Ir didelių žmonių atminta. Esi pasaulyje, kaip sako J.Miltinis, „…ir vienišas. Dėl to, kad jis, būdamas vienišas, kuria pasaulį. Jis nėra vienas. Vienišumas jį išvaduoja iš banalumo, iš konkretaus apsupimo, konkrečių žmonių, kurie trukdo dvasiniam pasireiškimui. Gali būti pats savimi, pats spręsti. Jis peržengė savo regimų galimybių ribą. Žodžiai — šauksmas iš gilumos (…). Jis tikras poetas. Ir jam padėjo informacija — tai, ką jis studijavo. Negyveno kaip visi, kaip aplinka — kaimietiškai, nuoboduly arba rezignacijoj. Jis toje kaimiškoje aplinkoje nei nuobodžiavo, nei ilsėjosi, nei džiūgavo, o sugebėjo ją paversti lyg kokiu simboliu, lyg pereinama stadija, iš kurios kėlėsi į savo poeziją, į filosofiją“ (1984).
„Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti“,— paties V.Mačernio žodžiai.
Buvo ir 1944 metų rugpjūtis, ir Šarnelė — poezijos šventė, ir Vytauto Mačernio skaitymai, ir neužmirštami įspūdžiai. Buvo — liko prisiminimai: „Vytautas deklamavo savo eilėraščius, tyliai ošiant šakotom liepom, kuriose dūzgė pavėlavusios į nakvynę darbštuolės bitės.“ Skaitai Tomo Sakalausko „Regėjimų naktis“ — ir artėji, ir, atrodo, vėl viskas kitaip. Sunkesys kitoks, ir savasis atslūgsta — didelė jėga slypi, savotiškas išsigelbėjimas. Pamažu tuose perskaitymuose — tiek iš Donelaičio, tiek iš Mačernio, mūsų klasikos lobyno, iš kitokio pasaulio — ir savajame imi pastebėti, ko galbūt nematei… Gal dabar toks laikas? Gal dabar viskas taip laiku — paskaitykime, kūryba šaukia šviesą.
Kiekvienas rasime savo autorių — jų daug ir įvairių. Svarbu, kad ieškome. Darbas ir dirbantis žmogus visada turės savo vasarą, savo vasaros derlių. O savasty — ir akyse šviesiau, ir atmintis giedresnė.