„Nieko nesakydamas/ tik vėjas kužda į ausį./ Kur dingo balsai?/ O gyventa čia buvo ilgam“ — Marcelijus Martinaitis
Ieva Sigita Naglienė
Rudens pradžia — su Martinaičiu
Neišnešiosi, neišdalinsi iki galo praėjusių dienų džiugesio, bet gali pajausti, kaip sykiu su dar esama žaluma prisijungia atmintis. Toks išsakomas artumas — lyg dvasinis atkirtis pilktelėjusiam debesiui. Orų atmaina keičia emocijas. Ruduo su mumis jau kalbasi, mes esame skaitantys rudenį, priimantys jo posmus. Turbūt tą patį daro ir poetai, suteikdami išgyvenimų kryptį, judesį, laiką, vietą, sykiu stebėdami, kaip viskas kinta. Ir pats jau esi kitoks, pasak poeto Marcelijaus Martinaičio, „Dabar taip skaudu prisimint,/ kaip vasarą sugirgždėdavo durys/ ankstų rytą, kai jas atidarant į sodą/ sustingdavau prieš neapsakomą dangų,/ staiga užmiršęs gyvenimą“.
Tiesiog vis dar pabūkime saulės atokaitoje, sykiu su rudens perimta žaluma — o visa kita priartės. Tik reikia įsižiūrėti teisingai, o „Po to kažkur mes keliaujam“. Poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščių pasaulis vienija mus, esančius ir jau tolstančius, buvusius ir apmąstytus, pasilikusius ir savus. Jo „aš“ ieško santykio tarp gamtos, pasaulio ir savęs“. Žodis, jo vardai, realybė ir jos skelbimas, kai „žmogus-kūrėjas savo žodžiu į tikrovę pats pavirsta“ — procesas, eilėraštis, vaizduotės darinys, daiktų, visos gyvasties supratimas, būties jutimai (Šilbajoris R., 1992). Tokioje tikrovėje negali užmiršti, jog priklausai žemei: „Iš tavęs pasidarys sekmadienis su slenksčiu“. „Iš tavęs pasidarys vidurnaktis/ su šviesia ranka — kaip vieškelis.“ „Iš tavęs pasidarys gyvenimas/ su lietum gale laukų“. „Iš tavęs pasidarys man gailestis —/ kaipo daina su gluosniu šalia kelio./ Rūpesčio bus pilnos rankos — kaip malonės/ su tyliom sekmadienio akim“. Ir negali viso to užmiršti — išgyvenama. Ir reikia prilaikymo. Su tuo, stipresnio įspūdžio įprasminimu, ir dabar gali būti daiktas ar aplinka, žmogus ar gera knyga — sakykim, nelyg ko mes norime. Juk dabar ne vienas — tos nuotaikos, kuri nei šiokia, nei tokia. Matyt, ir šiuomet labai arti Marcelijaus Martinaičio žodis įstebėtajai akimirkai: „Lyg turėčiau kažkur išvykti,/ būti apkaltintas ar ištremtas./ Tas atsisveikinimas rudenį su tuo,/ kur esi ir kur visada liksi,/ kai tokie gervių verksmai naktį/ Paukščių take —/ jų tremties metą./ Paukščiai — jie dar prisimena,/ iš kur kažkada atkeliavom:/ į ten juos kas rudenį išveda Paukščių taku/ mūsų protėvių vėlės.“
Tas vedimas — ir veriantis jausmas, kitokio gyvenimo metmenys. „Daiktuose bandau apčiuopti žodžius,/ jausti juos pirštais, delnais,/ laikant rankas prie smilkinio,/ matyti juos srūvančius iš akių,/ dar jų balsu neištarus./ Esu pilnas žodžių./ Su jais nuolat ką nors veikiu:/ juos jungiu laikais, lytimis, giminėm,/ skaičiais, nutylėjimais:/ juos atmintis varinėja greičiau/ negu kraują širdis.“ Prisilaikant tokių Martinaičio žodžių, jauti kažin kokią visuotinę trauką arba esi „Pagaliau ištiktas dabarties“, įslaptintas. O gal ties veidrodžiu (gal ir vandeniu?) suvokęs, jog „Daug kartų buvau atspindėtas,/ seniai nesantis.“ Laiko kaita — tolstantis reginys. Kai saulė pasitraukia, kai „už aptemdyto lango“ — ir kitaip. Išskirtinis Martinaičio žodis — savitoj moralinėj plotmėj, ieškantis, buvęs ir jungiantis. Esamą tikrovės ir sąmonės santykį poetas paverčia meniniu įvaizdžiu. Ne retai daug ką regėdamas kitaip, jis gražiai kuria pasaulį ir tada — „veidrodinių priešpriešų principu pavirtusi poetinė kalba“ (Šilbajoris R.). Toks vaizdinys — ir iš Kukučio svarstymų: „Važiuoja Kukutis ir kalba:/— Kaip Lietuva panaši į Lietuvą!/ Beržai! Ir beržai panašūs į beržus!/ O dangus! Visada toks lietuviškas,/ visai kaip dangus/ viršum Lietuvos“… „Vis tiek Lietuvai lieka dangus,/ panašus į Lietuvą!/ Ir kur iškeliautum,/ ir ką sugalvotum,/ bus panašu į Lietuvą:/ į dangų,/ į beržus,/ į pustomus grūdus delnuos,/ į rugiapjūtės laukus,/ gėlėtus nuo moterų!“
O juk nutinka taip? Galbūt taip ir į save — švelniai ir giliai, linksmai pažiūrėjus būtų lengviau?.. Gal į viską — šiek tiek paprasčiau? Gyvybė — gyvenimas, ir mes suvienyti. Pasak poeto, tobulai suvienyti: „Išleisčiau tave, gyvybe,/ už avinėlį, už karvę,/ išleisčiau tave už dainą/ per nušienautus laukus,/ pasikinkęs kumelę, išvežčiau/ gražiai parėdytą — per kaimą./ Bet kaip mes abudu suvienyti,/ kaip suvienija vargšų gyvenimą/ maža jų šviesa, trumpa šiluma,/ ilga jų vienatvė.“
Tos žalumos jau tikrai kaskart vis stipriau kris į rudenį. Kitaip ir negali, ir neturi būti. Tik žmonės yra gebantys prisitaikyti, suteikdami savo gyvenimui ištvermės. Aišku — poezija visada plačiau ir giliau apima, todėl mes be jos „niekad nenueisime to atstumo“. Gera skaityti Martinaitį. Visada jis kitoks — dažniausiai lydintis. Kiekviena poeto eilutė, kiekvienas žodis leidžia susitikti, prisiminti, kažin kaip ir daugiau matyti. Yra graudu ir linksma, ilgu ir ramu — pasitiki Martinaičio žmogumi. O ruduo — jis kiekvieno kitoks. Pats poetas yra ištaręs: „Rudenį/ mano siela/ toli nuo manęs./ Mano siela —/ beraštė./ Manęs ji neperskaito./ Mano raidės/ pro tarppirščius byra —/ kaip smėlis./ Lig žemės/ vaikystės ilgais marškiniais,—/ verkdama,/ ji nesupranta,/ kad verkia.“ Gero, gero paskaitymo kiekvienam šį rudenį — iš Martinaičio. Reikia jį turėti — gal tikrai tiks tokie poeto „Patarimai,/ kaip panaudoti eilėraščius“: „Turėt su savim/ prieš nuosprendį, pasimatymą, policijos nuovadoj,/ ligoninėj,/ o taip pat padeda vienatvėje,/ tinka prisipažinimams“ (2002).
Ruduo — ir sugrįžimai
Jei ne tiesiogine prasme, tai perkeltine, juk visada galime sugrįžti. Rudenėjančios tolumos šaukia ir skelbia — netruks, bus ir gražiai marga. Norisi žvilgtelėti į poetų eilėraščius, į jų posmų raštus — rudenės eilės žavi savo trapiu ilgesiu, sodria ramuma ir lekiančio laiko išgyvenimais. Šiam sykiui — iš Žemaitijos rudenio, kai šitaip jau kitaip žiūri į dangų.
Tegul bus ir poeto Algimanto Mikutos žvilgsnis — iš toliau, iš laiko patikrintų posmų, 1981 metų išleistos jo knygos-rinktinės „Žalios vyšnios“ tankmės ir keliai, žmogaus ir „gamtos klegėjimo skaistaus…“ Esama visko ir visokio laikmečio — keturiasdešimties metų jubiliejų ir šiek tiek daugiau švenčiantys eilėraščiai dalijasi džiaugsmu, rimtimi ir ironija. Juk „Išlieka aplinka — didžiausiais dydžiais/ Įvertinta, neatmesta./ Tik jaudina labiau šitie mažyčiai —/ Tas mažas kiemas,/ siauroji gatvė,/ mažoji mūsų planeta.“ Pamažu pilnėja žvilgsnis ir „Rudens piešiniuose“ — „Miškai“, „Kaimai“, „Vėjas“, „Balsai“, kurie „nušveisti, numazgoti/ rūstėjančio rudenio himnui./ Kaip vapsvos moliniam ąsoty/ prieš rudenį gaudžia durpynai“,/ „Mirgės mūsų šūksniai po rūką,/ ir mes kaip žibintai mirgėsim,/ kol paukščiai šilti ir išblukę/ išneš mūsų nerimo giesmes.“ Daug kas išdainuota, plaukte išplaukę natūraliais pojūčiais į nesustabdomas laiko permainas. Susimąstymas ir nūdiena — pradžios ir pabaigos suvokimas: „Tiktai mansardoje/ su dviem langais virš sodo,/ virš rudenio paklaikusių gėlių/ aš vėl suprast imu,/ kaip viskas lekia nesulaikomai į žiemą,/ kaip lenktyniauja debesys ir upės,/ prieš sulėtėdamos ir žvilgsniu skaudžiu/ užmerkdamos ištroškusių akis,/ kaip susigūžia lėtaeigė gyvastis,/ pilna vilties išsilaikyt“. Laiko veržimasis — ir išgyvenimas. Toks savęs įsivertinimas, tikrovės pajauta ir kitame poeto eilėraštyje: „Aš viską barstau ne todėl,/ kad visko turėčiau per daug,/ ne todėl, kad panešti sunku./ Aš tiesiog užmirštu,/ kad eiti reikia lėtai,/ kaip eina vaikas,/ nešantis vandenį“. Tokie yra poeto Algimanto Mikutos parašymai — tokią mes turime galimybę sugrįžti, rasti tai, kas artina, teikia šilumą, kartoja akimirkas, kurios pareina. Ir ruduo — arti realybės, palygintas ir baigiasi, žmogaus suprastas, sugyvenamas. Regis, nuo esaties neatsiliksi.
2021 metų „Poezijos pavasario“ knygoje yra ir poeto Algimanto Mikutos eilėraščių. Ir ruduo yra. Kaip sako poetas, „Kelintą rudenį pro rūką pasimato/ žmogus, kadaise pervedęs per girią“, „Nebūtų keista, jeigu sušmėžuotų/ ir tie, kuriuos vadindavau vardais,/ bet jie pražuvę, tik bevardžiai/ kaskart trumpam išnyra migloje.“ Dienų šiokiadieniuose visko nutinka ir nutiks — suprantama, reikia apsiprasti šviesai nyrant į tamsumas. „Be džiaugsmo šiandien,/ be rytdienos vilčių/ gyvent ramiau/ nei be išminčiaus knygų./ Lyg neregys/ praeidamas liečiu/ daugybę tamsoje/ pradingusių grožybių.“ Ne vienas trokštame turėti savų išgyvenimų, kuomet apsuptas artumos, kuomet „Gyvybės sėkla lekia dangumi“… Algimanto Mikutos eilėraščiai — didžiulė atgimimo šalis, dvasinės ramybės, suklestėjimo, vidinės dramos raiška — ir „gražiai uždangstome savas dėmes“.
Gražiai poetų vedama gyvastis per žalumas į rudenį, perimant visa, kas visai arti. Pasikartokime Martinaitį, Mikutą — būkime su jų žodžiu. Ir patikėkime, tokiu taikliu poeto Algimanto Mikutos klausimu: „O gal nėra nei durų, anei vartų,/ o raktą įdavė, kaip gyvastį, tik tam,/ kad braučiausi į kuo tamsesnę kertę,/ į kuo slaptesnę širdį sutiktam?“ Ir bus atsakymų — ir su rudeniu, įsiskaitant į save! Poezija leidžia pakilti. Poetai — kiekvienam sutiktam turi ką pasakyti.