Juk visada kažkas pasiliks iš mokyklos?

„Lopinėtos ganyklos —
gyvuliui tiek belikę.
Iš kupstų
tarsi kyla sparnai,
be plazdėjimo,
įstrižai
keverzoja padangę“,—
Steponas Algirdas Dačkevičius

Ieva Sigita Naglienė

Su pasveikinimais
Su šiuo mėnesiu — ir šventės, ir pasveikiname mokytojus, prisimename juos, išlydėtus aplankome. Tradicinės šventės, ilgaamžės atmintys — suklusimas. O kaip kitaip? Mokytojas visada matomas, nesvarbu, kiek jis su mumis, kiek jis mūsų — mes tokį mokytoją ar tokius mokytojus turėjome, turime, jusime — vedami. Ir eilėraštį — vieną kitą Jiems prideriname, ir tokį gyvą — iš laiko, išlaikytąjį. Kaip ir dera Mokytojui — kaip ir tinka — iš pačios gyvasties. „O eilėraščiuos?/ Gulinėja mintys, erzinasi,/ viena su kita lenktyniauja“,— kaip sako poetas Steponas Algirdas Dačkevičius, kaip visada, kažin ką išdėliojus ir pasilikus. Turi. Tarsi atstovauji kažin kam daugiau — išmintis ir gyvenimas.
Ir sykiu. Kad ir kiek nusitolinus — mokykla įsiprašo. Keistais raštais, bet su šviesa.
Visus pasveikinkime — su Mokytojų švente, visus. Ir tuos, kam spalis — gimtasis mėnuo. Atmintis — kabinanti. Ypač, jeigu reikliau į save pažiūrėsime, jeigu prisiminsime, jeigu taip apsidairant susitelksime — ir dėkingumas pareis. „Gyva tikrovės liekana/ iškrenta iš Motiejaus Valančiaus/ kantičkos —/ keturlapis dobilas —/ ir slysteli po procesijos kojomis./ Pamaldi minia suka ratus/ aplink bažnyčią,/ gilyn įmindama keturlapį/ iš Motiejaus Valančiaus laikų“,— ir atminimas, ir sykiu su Dačkevičiaus eilėraščio žmogumi, ir pagarbinsime mūsų Didįjį-Mokytoją, ir sykiu pasižmonėsime — gražiai iš praeities. Kaip žmonės. Ir nebe vieni. O, sako, laiku padaryti geri darbai — ir širdžiai dovana. Juk šie metai — Valančiaus! Nuo jo gimimo 1801-ųjų — jau ir 220!
Kalvarijos mokykloje Motiejus Valančius mokėsi iki 1821 metų — gražus jau ir 200 metų paminėjimas. Prisiminimas. Valančius mokytojavo Kražiuose — žadino savo mokinių tautinį savimonę, skleidė patriotines nuotaikas. Niekas iš niekur neatsiranda — mokytojas visada ras savų mokinių. Vytauto Merkio knygoje esama prisiminimų: „Kražių gimnazijoje mokęsis Vincentas Prialgauskis vėliau rašė, kad Valančius, „vaikus mokydamas katekizmo, protarpiais ir apie tėvynės istoriją užsimindavo: iš jo pirmą kartą savo gyvenime išgirdau apie Jogailą ir Vytautą, Kęstutį ir Birutę, Algirdą ir kryžiuočius ir t.t. Prisimenu, kaip atidžiai IV klasėje klausėmės jo pasakojimų ir ryte rijome kiekvieną jo žodį. Jis kalbėjo garsiai, aiškia tarsena ir paprastai, ne vieno jaunuolio širdyje įpūsdamas tėvynės meilės ugnį, kuri nebegali išblėsti visą gyvenimą“ (1999). Taigi — Mokytojas: ir pirmą kartą skelbiamos tiesos, jo pasakojimai ir jo žodžiai, jo tarsena — išlikimas, neblėstanti ugnis. Labai svarbi toji pirmoji ėjimo-vedimo misija — ir gyvenimą prilaikanti, ir ne vieno — į tiesiausiąją…
Motiejus Valančius — tautos mokytojas, stebinęs įžvalgumu ir istorinės perspektyvos supratimu. Juk jis pirmasis ryžosi, kaip sakoma, planingai šviesti ir kultūrinti kaimo žmones. „Kunigams buvo įsakyta parapijose steigti mokyklas, kad mokama skaityti ir elementarių tikybos dalykų, o jei leido sąlygos — rašyti ir skaičiuoti“. „Valančiaus reikalavimai steigti parapines mokyklas ir nurodyti būdai jas kontroliuoti prijungtai prie Žemaičių vyskupijos daliai buvo visiškai negirdėtas dalykas. Pavyzdžiui, 1861 m. duomenys rodo, kad iš viso vyskupijoje veikė 157 katalikiškos mokyklos, turėjusios 6594 mokinius, tarp jų 1600 mergaičių“ (1999). Pradėta mokyti lietuviškai. Mokymasis gimtąja kalba sudarė prielaidas tautinei savimonei atsirasti bei plėtotis. „Pramokus skaityti iš maldaknygės, į rankas galima paimti ir kitą knygą. Kaip tik šiam tikslui Valančius parašė keletą didaktinio pobūdžio knygų, kokių ligi tol beveik nebuvo. Šiame darbe Valančius laikėsi griežtos sistemos, todėl pirmąją savo knygelę skyrė vaikams“ — „Vaikų knygelė“, 1864 m. Vyresnio amžiaus žmonėms buvo skirta „Paaugusių žmonių knygelė“, 1868 m. O kaip nepaminėti žymiausio jo didaktinės prozos kūrinio „Palangos Juzė“ — kiek apysakoje etnografinės medžiagos, kiek žinių ir mums — iš taip jo gerai pažinto praeities pasaulio, iš savo parapijiečių gyvenimo. Mokytojas — dėl savo mokinių, kad gražiai, padoriai gyventų… „Didelį įspūdį daro gyvosios liaudies kalbos įsiliejimas į prozinį pasakojimą — stilius tampa žaismingas, prisodrintas vaizdingų veiksmažodžių, ištiktukų, juokavimų“. Juk per gamtą žmogus atskleidžia savo vidinį pasaulį. Realistinis pasakojimas — mūsų tikrovė, perimama, praeitis — kviečianti. Valančius pabrėžė gyvybės vertę. Anot Valančiaus, „Viešpats Dievas sutvėrė šunelius dėl žmonių gero, dėl to tai ir niekame nerandame šunų be žmonių“. „Valančiaus pasakojimas yra įdomus, gyvas, labai informatyvus“ (S.Žukas, 2011).
Gyvai perteikta tiesa kelia budrumą — savi gyvenimai įgauna visumos pojūtį. Tik susipažinkime su tuo, ką turime, tik tikėkime, kad turime savo — ir nebe taip painu, ir tose modernumose — atpažįstami. Yra Valančiaus pamokymų, yra apie dorovę, apie pagarbą, apie vertingiausius dalykus — galima teigti ir savintis. Tik noro. Mokymasis — darbas. Valančiaus „Patarlės žemaičių“ — ir apie tai kalba, pavyzdžiui: „Nė vienas nėra visuomet išmintingas“, „Mokėti visi nori, bet mokytis ne visi“, „Doras gyvenimas juoba kitus moko nekaip geri žodžiai.“ O kaip, pasak Juozo Girdzijausko, šalia Valančiaus nepaminėti Simono Daukanto — „tarsi du broliai, vienos motinos vaikai, tokie skirtingi ir niekaip neatskiriami. Valančius ir Daukantas, jų bendravimas, simbolizuoja (…) suartėjimą, santarvę, vienybę, siekiant to paties tikslo — ugdyti sąmoningą, apsišvietusį, harmoningą žmogų — Valančius gilino lietuvių religinę sąmonę; Daukantas brandino lietuvių istorinę savimonę“ (2001). Beje, ir Daukantas nevengė pamokymų. Jis parengė ir išspausdino visą pluoštą pamokomojo pobūdžio knygelių. Jo elementoriuje pirmasis skaitymo pamokose dėliojamas žodis yra „dorybė“. Didieji mokytojai — su pasveikinimais, su gyvenimo tikėjimu ir pasitikėjimu.
Spalio pradžia — ir Gyvūnų globos diena, su Šv. Pranciškaus atminimu, su ta šiluma, kurią jis skleidė. Valančiaus knygoje „Gyvenimai Šventųjų Dievo“ — „Žyvatai šventųjų“ yra ir apie „Šv. Pranciškaus išpažintojo, gimusio dvyliktame, o mirusio tryliktame amžiuj“, istorija: „Didžiai mylėjo galvijus, o užvis avinėlius, o tai dėl to, jogei tie reiškė gerumą Viešpaties.“ Kaip sako rašytojas Selemonas Paltanavičius, „Pranciškus visu savo gyvenimu įrodė, kaip reikia gyventi su mus supančiu gyvuoju pasauliu, iš kurio neįmanoma išskirti didelių ir mažų, gerų ir blogų — mums nesuteikta teisė juos rūšiuoti, jie yra mūsų artimiausi kaimynai“ (2021). Šventieji — Didieji mokytojai, tokie ir mums padovanoti — priklausantys, kad išmoktume-mokėtume jais sekti.
Gera turėti supratimą, kas ką mums padovanojo — kokia išmintimi pasidalijo. Priėmimas, tinkamas žinių panaudojimas visada atveria kelius. O „Virš paliktų gyvenimų/ siūruoja balsai“,— tokie aiškūs priminimai mums iš Algirdo Dačkevičiaus posmų — o galbūt šiuo laiku, kaip tik itin laukiami dar kurio nors mūsų Mokytojo? Visada rasime, kuriam iš širdies pasveikinimą ištarti. Juos tikrai rasime, bus kam gerą žodį palinkėti, ką pasveikinti — Mokytojų visada bus. Tik būkime besiklausantys. O poetui Algirdui Dačkevičiui, redaktoriui — yra proga stiprybės palinkėti, su asmenine švente pasveikinti — iš tų pačių Didžiųjų, kaip sakoma, poetų — gal iš 2001 metų Sigito Gedos knygos „Sokratas kalbantis su vėju“? Jau ir gyvenimo, ir metų patikrinti žodžiai — iš mokytojo: „Balsas ir tyla, tyla ir balsas./ Jie ištinka pakaitomis“… Juk „Gyvenimas yra tai, ką išvargsta žmogus“,— to paties Gedos pastiprinta — tegul bus „su savo žeme ir galvijais,/ vaikais, pasakom apie šviesą/ už kluono“, tegul iš visos širdies…

Beieškant susikalbėjimo
Vienaip ar kitaip mes visi turime bendrų patyrimų, panašių išgyvenimų. Ir šios dienos lekia vis į vienokias ar kitokias — į tas nūdienes problemas. Savaip, visada savaip išsitaria mūsų dienų klasikas Juozas Erlickas — tokie juokai, kaip sakoma, juokais, bet pamoko! Kad ir šie susirūpinimai: „Jūs neturite problemų?“ „Kam tos problemos? Ir taip sunku…“ (2021, spalis). Beieškant susikalbėjimų, galima įdomių įžvalgų užtikti. Svarbiausia — tų skaitymų, tų su užtikimais, nepamesti. O tuose perskaitymuose — ir žmogų pamatyti.
Įsimintini ir arkivyskupo Kęstučio Kėvalo žodžiai — telšiškiams gerai pažįstamo žmogaus žodžiai, būtini, svarūs ir laiku išsakyti. Tokie mokytojo žodžiai — reikia į juos įsiskaityti: „Pasak mūsų himno, mes turime semtis stiprybės iš praeities,— vadinasi, tai, kas buvo atrasta geriausia, šiandien turi būti pritaikyta mūsų visuomenėse, galbūt nauju būdu, bet nekeičiant paties pagrindo. Sutarimas įmanomas, nes per ilgą mąstymo istoriją, per du tūkstantmečius atrasta, kas yra žmogaus prigimtis, šeimos ir visuomenės prigimtis. Turėtume šią prigimtį gerbti, ir kai ją priimsime kaip visuomenės pagrindą, vienybė ir susikalbėjimas bus lengviau pasiekiami.“ Juk svarbiausia, „kas mus jungia, ką būtina saugoti, kad neregresuotume arba nesugriautume to, kas statyta tūkstančius metų“, „per bendrystę ir, aišku, per Dievo žodį, kuris žmogų gelbsti, nes pateikia kryptį, gyvenimo atsakymus, kaip elgtis, kokiu būdu šiame gyvenime laikytis, kad jo nesugriautum.“
Visokių minčių. Tuo ir įdomi šiandiena — reikalaujanti dėmesio. O juk svarbiausia, pasak rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės, „Svarbiausia — autentiškas veiksmas“ (2020). Šiuo metu Miesto bibliotekoje veikia paroda „Rašytojai — Mokytojai“ — tiesiog joje gana nemažai spaudinių iš vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio asmeninės bibliotekos — iš 1928-1939 metų leidimo. Tarp tos atminties — ir Šatrijos Raganos knygų. Tiesiog labai domina rašytojos, pedagogės įžvalgos, juk jose — mūsų kraštas, mūsų žmonės, mūsų šviesos sklaida. Iš jos Raštų — 1899 metų pamąstymai apie laimę: „Laimė tai lyg ta rudens saulė: užšvies valandėlę — ir vėl ilgai, ilgai jos nematyti.“ „Bepigu ir kentėti žinant, kad tas kentėjimas neilgas.“ Šatrijos Raganos Margi paveikslėliai kalba apie „Rimties valandėlę“ — knygelė jaunoms mergaitėms, 1928 metai. Kas yra laikas? „Karalius laikas. Laikas yra sielos išganymas. Dėl to realesnis ir praktiškesnis, kad imasi tikslu tai, kas galų gale viena tepasilieka, visam kam kitam didingas. Visos materialinės aplinkybės tėra laikinos, dingus laikui, dingsta ir jos.“ Pasak rašytojos, „valiai lavinti nereikia tam tikros įstaigos, nei tam tikrų žmonių. Tokia įstaiga yra jūsų gyvenimas ir visas pasaulis.  O mokytojos esate jūs pačios. (…) Kiekvienas rūpestingai nudirbtas darbas labai stiprina valią ir lavina žmogų.“ „Bet atsiminkite: juo sunkiau koks darbas padaromas, juo labiau jis stiprina valią ir lavina širdį.“ Yra konkrečių mokytojos pamokymų — iki susimąstymo, juk tėvų-vaikų bendrystė — ir siekiamybė, ir visokiais laikais svarbi. Kad ir tokie rašytojos pastebėjimai: „Leisdami tėvus atsakinėti nuo reikalingų daiktų, kad jūs turėtumėt pinigų nereikalingiems, be galo kietinate savo širdį. Kiekvienas, kad ir savo uždirbtas turtas, yra depozitas, iš kurio reiks kuomet nors duoti sąskaitą viso ko Viešpačiui.“ „Yra toks gamtos dėsnis, kad kiekvienas gyvas sutvėrimas taikinas prie aplinkybių, kitaip sakant, prie viso ko pripranta. (…) Tik pirmą kartą blogai padaryti yra sunku, gėda, drovu,— paskui jau eina, kaip su sviestu patepus. Kaip žmogus, ilgai būdamas dvokiančiame ore, nebejaučia paskui to dvoko, taip ir jūs begėdžioje šios gadynės atmosferoje begyvendamos nebematote nepadorumo. Nenusimanot nebetekusios to dvasiško vitamino, kurs padeda atsispirti infekciją.“
Labai svarbios Šatrijos Raganos pastabos ir apie skaitymą — juk toji tema nėmaž nepraradusi aktualumo ir šių dienų gyvenime. Pasak rašytojos, „Skaitymas yra labai svarbus mūsų dvasios augimo veiksnys. Jis yra vyriausis kanalas, kuriuo ateina penas mūsų dvasiai. Kas tą kanalą laiko uždarą, to dvasios gyvenimas visados yra skurdus. Skaitomą dalyką galime daug geriau pasisavinti, negu girdimą.“ „Labai patartinos yra didžiųjų žmonių biografijos ir autobiografijos, ir atminimai vyrų bei moterų, kurių gyvenimas yra vertas minėti. Skaitydami juos, iš tikro esame tokioje draugijoje, kuri gali mus nuvesti toliau.“ „Kad skaitymas atneštų naudos, reikia skaityti iš lengvo, stengiantis įsigilinti į veikalą, viską gerai apmąstyti, gražesnes vietas atkartoti, padaryti kiekvienos knygos apyskaitą. Ko ji man davė? Kodėl patiko ar nepatiko? Kas joje gera ir kas bloga? Viskam tam reikia, žinoma, laiko, reikia mokytis galvoti.“ „Raštu formuluojamos mintys visados geriau susitvarko galvoje, tiksliau aptaria dalyką ir ilgiau pasilieka atmintyje.“ Tai tokių minčių esama Šatrijos Raganos „Rimties valandėlėje“.
Geras suklusimo ir perskaitymo laikas — savas ir savitas. Nepamirškime padėkoti, suskubkime palinkėti giedros — nors vienam mokytojui, ypač arčiausiai esančiam. Iš kiekvieno žmogaus juk galima ko nors išmokti… Šie metai — jubiliejiniai ir mokytojai Elenai Borusevičiūtei-Šidlauskienei, kuriančiai, linkinčiai ir tikinčiai žmogaus šviesa — su Švente, su saulėta! Iš jos pačios posmų — ir mums iki pamątymų, iki susimąstymo, iš mokytojos pastebėjimų, iki artumos: „Durų delnas atidengia/ lizdą, sukamą metų metais,—/ čia gali pasislėpti“. O rudenį — „suliepsnoja — užgęsta/ nučiulbėję miškai —/ valtelėmis Durbine irias/ Rudi rudens lapai…/ Apsigaubę rūkais/ Šermukšniai ant grindinio žyra…“ Tegul pildosi laukimo akimirkos — iš pašaknų.
Rudenėlis — ir atmintis. Tegul jis bus kiekvieno — kiekvieno Mokytojo išgyventas. Tegul kiekvienas mes — ir savajam Mokytojui drąsiai ištarsime žodį, sulaikantį šilumą, pasidalijantį — su Mokyklos atmintimi, gerąja visomis prasmėmis.