Gyvenimo ir išgyvenimų supanašėjimai

Ieva Sigita Naglienė

Prie Žemaitės parašymų: galbūt kiekvienam, kuris „žadėtosios valandėlės tik belaukia“
Savotiškas dabar laikas — vis labiau į sutemas, įraudusias žaras ir lapų sūkurius. Dar niekaip be nuostabos, be apšnekėjimo nepriimame spėriai temstančio vakaro ar itin vėlai išsivaduojančių ryto šviesų. Rodos, čia gimę, augę, gyvenatys, bet esame pilni delsimo, dar neišmokę adekvačiai su vėstančia gamta jaustis, nepriėmę visų spalio pokyčių. Vienokių ar kitokių sutapimų esama, šiek tiek kilstelėjusių susimąstymų link. Apie tai ir rašytojų, poetų kūryboje — jie išjudina ir beveidžius, ir spalvotus mūsų kasdienybės patyrimus. Reikia tų užklydimų į parašytą pasaulį — spėriau savieji dvejojimai išsisklaido.
Aišku, pamažu apsiprasime ir su kitokia būsena. Ir gyvenimas, ir išgyvenimai supanašės — kaip kasmet prisitaikysime, asimiliuosimės ir su tamsa, ir su dienos trumpumu, ir su kitokiais orais išbūsime, ir netikėtas problemas įveiksime. Žmogus susišaukia su aplinka, su savo laikmečio tiesa, su kitais — pasikalbėjimai ir tykesys, lūkesčiai ir tikėjimas yra begaliniai. Kaip Žemaitė sako, juk išsitarsime, ir turbūt ne vienas, kad „pagaliau, ko taip dideliai troško“ širdis jau ir turi. O galbūt — ir toji, tikroji „meilė nebepertrūks iki grabo lentos!“
Didžiai stebinanti Žemaitės kalba — viską aprėpianti ir taip giliai giliai suimanti, pamokanti, atverianti. Beveik iki neįmanomų dalykų — su visa paprasto žmogaus filosofija, su jo kasdiena. Ir mums skelbianti, kas iš tikro vyksta pačiame žmoguje, jo erdvėje, kas sudėtingiausia vaikų-tėvų santykiuose, kiek tai svarbu ir gyvenimo, ir išgyvenimų realybei. Niekas nepraslydo pro Žemaitės akis — skaitai ir po keletą kartų tą patį ištaręs, esi jos taip užburtas, kad pasidaro gėda, jog nebekalbame šitaip ir tokių sodrių žodžių nebevartojame, save nuo gyvenimo ir jo kantrybės atitraukėme, lyg ir puikybėse.
Suprantama, Žemaitė ne tik kas gražu parodė — visko joje esama, bet ir toje buities konkretybėje — mintis gyva, žmogus matomas, kalba iš čia pat, kalba turinti svorį: nepaskolinta, vičvienaitė, sava. Taip maga priminti Žemaitės „Marčios“ pradžią — kiek joje realių, niekada ir niekaip iki mūsų nepakitusių santykių detalių! Tik reikia lėto skaitymo, susikaupimo ir jusime, kaip gyvenimas ir išgyvenimai panašėja, kaip užsilaiko, perėmus tam tikras normas, išsiugdžius vienokių ar kitokių būdo savybių, susidėliojus, kaip dabar sakytume, prioritetus. Ne tik šeima kuria ir keičia žmogų — viskas žmogų veikia, maino, aiškiausiai permuša esamas vertybes ar jų nebuvimą.
Taigi — Žemaitė pažino savo žmogų. O mes — išmanykime, kas ir kaip, kodėl taip — ir iki dabar. Tėvas „Marčios“ pradžioje gyvas savomis bėdomis: „Niekur negali nosies iškišti (…) kai apstos, vienas — palūkanų“, „kitas vėl kaip velnias prisispyręs kamantinės: „kuomet atiduosi? kuomet atiduosi?“, rodos, kad nieko daugiau nė šnekėti nebemoka“, „įmanytų suplėšytų už tas bieso skolas…“, „o kai ištaksuos skolininkai, bus tau šminkšt per dantis.“ Pati-motina nenorinti paduoti samčio, nemeilysianti „kąsnio iš marčios rankų, to nebus“. Ir toks tiesioginis iš jos lūpų kaltės skelbimas: „mažne visą gyvenimą pravarei per gerklę! Ar negalėtum dar gyventi dorai elgdamos?“ O sūnus — „berods vyras ir iš stuomens, ir iš liemens!“
Į Žemaitės paveikslus traukia. Į jos rudenis visada įdomu žvelgti. Ir nuklysti, ir iki dugno, kaip sakoma, nuliūdimus ir džiaugsmus, ir šiek tiek atsitraukus apmąstyti. Yra dėl ko — kiek ten kantrybės, moters ištvermės, pačios išmonės ir gyvenimo bei išgyvenimų tikrumos — žmonės, gyvenantys, paraginti, „ir klausys, kaip liepsi…“ Va, tokia Žemaitės tiesa. Juk keitėmės, mainėmės, tik, kad vis dar daug ką labai panašiai turime, daug kas tebeesie… Tarsi būtų sukibę gyvenimai — ir iš šio pasaulio, ir primiršti, ir tebesisuktų kažin koks keistas jausmas: nėra lengva tam, neprisitaikančiam, tam, tarsi kitokia žinia gyvenančiam, visa esybe šonan nuo to, kas „tik bemuštravos“.
Žemaitė įdėmi žmogui, jo santykiams ir darbui. Ir ruduo jos toks — iš gyvasties, iš gamtos gyvenimo, išjautimo — sykiais paryškinantis gyvenančių bėdas. „Marčios“ eigoje — irgi su purvynais, ištižimu ir šauksmais. Ir kitaip negali būti — gyvenimo sunkenybė, tiek santykių, tiek aplinkos, nepaleidžia. Pavyzdžiui: „Šį rudenį, kas pavėlavo su rugių sėjimu, tas prakišo, nes tiršti rūkai ir tankus lietus perlijo dirvas, sunku beįbristi. Vingių paprasta su visais darbais tęstis, todėl ir rugius taškė, murdė šlapią ir praskiestą žemę.“
Gyvenimo laikas, darbų laikas, apsipratimo ir supanašėjimo laikas — ir negali bet kaip tęstis, negali tik savųjų interesų žiūrėti, tik smagumo. Tokia išmintis — perimamumas, galbūt ir darna reikalauja didelių ir visų savųjų pastangų. Kaip sako Žemaitė, būna šviesiau, „pagaliau viskas persimaino“ — nors svajonėse, sapnuose, užsimiršus.
Negali, Žemaitę skaitydamas, negali nedaryti išvadų — daug širdies įdėta, tokia beeinanti namo. Ir reginti, kaip toji „Marčios“ apsakymo Katrė sako, o kas bus, jeigu „kiekvienas skuba, kiekvienas savim rūpinasi, nelabai tesistebi į kitus.“ Girdėta tai mums? Regis. „Kad bent išauštų kuomet geresnė dienelė!“ — iš tos pačios Žemaitės Katrės lūpų. Turbūt ir šiandien taip pasakome, ir ne vienas. Tai — argi Žemaitė mums — tik buvusi?
Tiesa, dabar užsukę į Džiuginėnus, kuriuose kažkada jauna Julija Beniuševičiūtė, būsima rašytoja Žemaitė, gyveno, tarnavo ir sutiko Lauryną Žymantą, savo būsimą vyrą,— ieško dvaro, Tado Blindos, kuris ponus į Džiuginėnus norėjo pavėžėti — ir pačios Žemaitės užklausia. Vis dar ieško — vadinasi, žino. Vadinasi, išliko… O galbūt, kaip sako Donatas Sauka, „Sugrįžti į Žemaitę gana paranki atrodo dabartinė distancija. Esame jau užtektinai toli — nebe tų kuklių kultūrų estetinių poreikių, kada reikalaudavome, kad menas tikrai paraidžiui aiškintų tikrovę. Bet, ko gero, nuotolis nuo Žemaitės bus bepradedąs mus jau varginti, ir, tartum kokį šiandienės prozos efemeriškumą jausdami, nejučiomis imame ilgėtis jos kieto realizmo.“ „Traukia vėl prisiliesti prie nelygios, ruplėtos žemės. Pirmasis prisilietimas. Užčiuoptos gimtosios kalbos išgalės. Jos fizinis ir dvasinis grožis. Savotiškai traukia Žemaitės mene ambicijų bei vaizduotės apribojimas ir tiesmuka, ydas baudžianti moralė. Iš ankšto Žemaitės pasaulio tiesiasi į mus lyg ir giminiški saitai“ (1988).

Citatos iš Vytauto Stulpino eilėraščių: gyvenimo ir išgyvenimų rudeniški panašėjimai
Apie gyvenimą ir šviesą, apie pakitimus ir išgyvenimus, jausmus su rudens nuotaika galima skaityti ir gėrėtis ne viename poeto Vytauto Stulpino eilėraštyje. Kiekviename jo poezijos rinkinyje — pastabus žvilgsnis ir žodis. Ar būtų iš realaus pasaulio su „Didžiojo kambario“ patirtimi, su „Noktiurno grėsmės“ pajauta,— pasak poeto Jono Strielkūno, ir toks „Artimas V.Mačerniui gimtosios sodybos, senolių namų, nenutrūkstamo kartų ryšio, amžinųjų vertybių perimamumo išaukštinimas“ (2002), ar besitęsiantis, stiprinantis pašalio vaizdas — tikras, gyvas jausmas. Ar tai būtų „Tykių utopijų“ laikas, „Pavėsių“, „Tolymių“ ar „Vakarijų“ tiesa — visur užtikrintai artima, o „Garsai vis dažnesni, painesni —/ Lyg laiškai į atvirą erdvę.“ Tokia giedra ramuma iš jo knygų pareina iki skaitytojo — atminčiai, ištarimui, savasčiai, apmąstymui, skaitymo malonumui.
Spalis — Vytauto Stulpino gimtadienio mėnuo. Su gyvais atbalsiais, vienokiu ar kitokiu laiko poslinkiu, su matymais ir užmatymu, su riba ir patyrimais, skalsa ir vidinės tylos harmonija. Kiekviena akimirka sulaikyta — ir iš, ir „Už laiko — mirtis,/ Už horizonto — nežinia./ Tai du loveliai/ auksui plaukti.“ Būta, galbūt sujungta su kažkuo ir įvardinta kas taip stipriai ir ilgam išlaiko didžiulį emocinį krūvį — nebekeičiama? O juk priimti eilėraštį po eilėraščio galima taip, kaip pačiam realiau, ties kuo beveik viskas išplečia patyrimų ribas. Galbūt ir tie išgyvenimai savaip sukrenta — maža kokia tądien nuotaika. Žodis esti pašnibždėtas, skaitančio, peržiūrinčio ar prisiminusio į jausmus nuėjęs.
Knietėjo užmegzti ryšį su rudenine atskirų eilėraščių vidine tiesa. Juk poeto Vytauto Stulpino eilėraštis — iš gyvenimo, apie gyvenimą, tiesiog natūralus žodžio virtimas gyvenimu, kurį skaitydami, ar jau perskaitę turėsime. Kiekvienas dėl savęs — arba kažin kam dovanodami įsimintą akimirką, būsime išbuvę. Citatos iš jo kūrinių — atradimas, liudijimas, skelbimas, pagava kažin ko, kas netikėta, kas vaduoja iš užmaršties, abejingumo, chaoso. Galbūt dėl to stiprėja realybės, žemės, artimųjų ilgesys? Gal dėl to pats žmogus į save įsižiūri? Gal prasmingiau?
Iš „Didžiojo kambario“ (1998) — žmogus, laikas ir jo pokyčiai: „Vis skaudžiau apima/ Pagarbos gyvybei jutimas.“ „Laikas juvelyriškai ištrynė pastatus,/ Liko tik keli aukštai…“ „Sustotum ir viskas,— tarytum išminčius/ Nugrimztum iš lėto į gylį,/ Lyg rūškaną rudenį, kurio tremtinių dainose/ Atgyja kapai ir bejėgiškai glaustosi kryžiai…“ „Kvepia vėjai bažnytkaimio epušėm./ Trobesiai nusistovi — kaip priekaištai rudeniui./ Bereikšmės ir tykios tuštėjančios lygumos./ Atlikęs prie kuolo akmuo…“ „Pajutęs kažin ką negero/ Lyg hercogas/ Gyvenimo šuva/ Suloja iš visų jėgų…/ Vakaras ir rytas…“ Tokios išgyvenimų permainos. „Noktiurno grėsmė“ (2002) — ir saviti įstebėjimai. Juk „Gyvenimas trumpas,/ O menas beribis“. „Neišnyk per anksti, būk dosnus ir spalvingas,—/ Nepalik be žaliuojančio menamo skvero/ Tų, kurie nepaliaujamai myli…/ Ir gyvenk kaip gyvena prie jūros/ Dvasingos būtybės. Ir gyvuok, ir…/ Kaip atrištas mazgas vis gyvas,/ Nes stikle — atšvaitai“. „Tykios utopijos“ (2003) — beje, be visa ko primena, kad „Rudeniop apstu nuošalumo,/ Praeiviai juosvais apdarais.“ „Spėriai rudenėja./ Rodos, laukiam pasirodant/ Gyvastingos pilnaties“.
Darnioje trilogijoje „Pavėsiai“ (2007), „Tolymės“ (2013), „Vakarijos“ (2016) — originalus pasaulis, gyvenimas, kuris yra gyvenamas, kuriame tiek visko nutinka. Ir „Gimti,/ gyventi savo gyvenimą/ ir likti čionai gali padėti/ tik nenustygęs laikinumas.“ Ir dar — tegul bus perskaityta iš „Tolymių“ ir ne vieną sykį apie gyvenimą: „Bangos/ lyg begalė gyvenimų/ ritasi ir lūžta./ Rudens popiečio bangos./ Braidant pustuštę vėsą,/ kopos priglaudžia/ tolimus atšvaitus,/ šviesa — bekūnę melodiją.“
Tegul visi tie perskaitymai — bus pasveikinimas Poeto su jo gimtadieniu. Sakykime — iki laukimo, iki susitikimų, iki naujų eilėraščių skaitymų.Tegul visko užteks, tegul žodis skelbs gyvenimą ir jo tiesą. Ačiū, kad atvirai, kas iš širdies, sakoma ir pasakyta, kad „kaip sakoma,—/ ilgam prisiminimui“. Gal ir mažai iš „Vakarijų“ ar kito kurio nors jo spaudinio, bet „Citatos užplūsta“ — stiprybės ir sveikatos! Juk viskas keičiasi, o gyvenimas ir išgyvenimai supanašėja. Tegul skaitantis atras, tegul pamatys, ko ieškojo — tegul ryškės netikėta šviesa iš čia pat. Naujų reginių — ir gyvenimo tiesos, skelbiančios ateitį.
Šįsyk — į prisiminimus su Žemaite ir į prisiminimus iš perskaitytų Vytauto Stulpino knygų. Reikia prisiminti. Ruduo — ir ta tikruma, galbūt pati tikriausia, kurią pajusime visu gyvenimu, keis ir mūsų pojūčius. Juk ir taip būna. O knyga, „Knyga —/ sulaikytas judesys./ Nebaigto/ skyriaus vienutė —/ po raktu“,— kaip sako poetas Vytautas Stulpinas, išbūkime savimi ir palinkėkime kuriančiam šviesos, kuria jis dalijasi su mumis, skaitančiais.

 

1 komentaras

  1. Pasirodo,žemaičiai kaip visada kieti – turi stiprų laikraštį, kuriame yra ką paskaityti. Geras autorės Ievos Sigitos Naglienės straipsnis. Na, Stulpinas visada stulbina, man jis kaip koks literatų valstybės diplomatas Žemaičių kunigaikštystėje.

Daugiau nekomentuojama.