Šviesiausioji refleksija tamsiausiuoju metų laiku: Mokytojos, poetės Jubiliejinį kūrybos vakarą prisimenant

Elena Šidlauskienė su buvusiais savo mokiniais — dabar kunigais, JE vyskupu Dariumi Trijoniu ir kitais dvasininkais. Loretos Norvaišienės nuotr.

„Tėvynei dovanotas gyvenimas būna be pabaigos (…)
meilė Tėvynei — beribis laikas… —
skambant šiam šauksmui kilki ir eiki
Į savo gelmę — lietuvio dvasią —
versmę galybės ten tu atrasi“

Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė
/Mykolo Kleopo Oginskio POLONEZAS „Atsisveikinimas su Tėvyne“

Irena Daubarienė
Viena iš vakaro rengėjų

Besibaigiant metams, norisi darsyk prisiminti, leisti atminčiai iškelti pačius šviesiausius metų įvykius, susitikimus, iš kurių vienas pirmųjų iškyla Mokytojos, poetės Elenos Borusevičiūtės-Šidlauskienės Jubiliejinis vakaras ir knygos „Spalis ant bėgių“ pristatymas. Dėl pandeminės situacijos ir dalyvių saugumo, ypatingos šviesumos kupiname vakare dalyvavo tik vienais ar kitais gyvenimo ryšiais su Mokytoja Elena susiję žmonės, vienu ar kitu kelio etapu ėję sykiu ir patyrę abipusės bendrystės pojūtį, todėl patirtais išgyvenimais norisi plačiau dalintis, kad ta šviesa dosniai daugintųsi ir kasdienybės rūpesčiuose lydėtų.
Apie kūrėjos Elenos Borusevičiūtės-Šidlauskienės kaip tik šiemet pasirodžiusią knygą „Spalis ant bėgių“, skirtąją tėvams, tremtiniams, — Juozui ir Kotrynai Borusevičiams, jau anksčiau rašyta šio laikraščio publikacijoje ir su minėta knyga skaitytojai jau galėjo susipažinti, tad šiuose prisiminimuose norisi skaitantiesiems sudaryti galimybę bent neakivaizdžiai pabendrauti su iškilia Žemaitijos krašto moterimi, kūrėja, Mokytoja, kurios kalbinti mokiniai net neabejodami rašo jos profesiją didžiąja M… O pati Elena minėtoje knygoje retoriškai paklausia: „Ką aš galėjau padaryti tėvo atminimui? Dėsčiau gimtąją kalbą ir lietuvių literatūrą, ugdžiau jaunimo meilę Lietuvai… Manęs nuo Lietuvos niekas ir niekada atskirti nepajėgtų, nes ji — manojoj širdyje. Juk, pasak liaudies išminties, nėra to blogo, kas neišeitų į gera: atplėšę nuo Tėvynės (Elena gimė į Sibirą dundančio traukinio gyvuliniame vagone,— aut. pastaba), mane vienovėn amžinai su ja sulydė… Ir „prie Brežnevo“, ir „prie visų kitų“ — ne tik laisvojoj Lietuvoj — vis pasakojau mokiniams apie lietuvių tremtį,— ir kad bent kas būtų mane dėl to sudraudęs ar nubaudęs.“
Pasidalinti įvykusios šventės prisiminimais pakviečiau keletą joje dalyvavusių ir, žinoma, pirmiausia, šio Jubiliejinio vakaro pagrindinį iniciatorių, žmogų, kuris labai moka pastebėti kitą žmogų,— kanauninką Andriejų Sabaliauską, kuris apibendrintai išsakė svarbias šviesiojo vakaro įžvalgas: „Vidinio žmogaus susitikimas visada palieka pėdsaką. Vidinis — tai toks žmogus, žvelgiantis į praeitį, gyvas dabartyje, skaidriu žvilgsniu besižvalgantis į ateities horizontus. Su tokiu žmogumi-moterimi, tremtine, mokytoja, motina, rašytoja, poete Elena Borusevičiūte-Šidlauskiene susitikimas yra būtent toks — pėdsaką paliekantis. Ši asmenybė šventė gyvenimo dovaną ir šventė tebesitęsia, juk jubiliejinis laikas nėra momentinis, jis tęstinumo charakterį turintis potyris. Nauju žvilgsniu jubiliejaus šventimas padėjo pažvelgti į gyvenimą, dienų tėkmę, nugyventas dienas, įvykdytus planus, nudirbtus darbus, sutiktus žmones, sukurtus santykius ir jų tęstinumą dabartyje.
Dievo dovana toks reginys ir šitokia patirtis — garbiosios kūrėjos švęstas Jubiliejus. Virš Telšių miesto — penktajame Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus (visada suklūstu ties šių pavardžių panašumu, viso labo skiriasi tik viena raidė — balsė u ir balsė i) kunigų seminarijos aukšte teko išgyventi džiugesį. Žvilgsnis į gyvenimą bene aukščiausiame Telšių miesto aukšte suteikė pasigėrėjimą — bendražygiai, buvę mokiniai,— ne vienas kunigas tame gausume, o ir pats vyskupas tarp jų,— bičiuliai, buvę kolegos, kūrėjai, muzikės sunešė dvelkimą — odę džiaugsmui ir padėkai už gebėjimą dalinti save kitiems. Kokia neįkainojama patirtis ir štai buvau apdovanotas galimybe tai išgyventi, prie to šiek tiek prisiliesti. Dėkingumas žmonėms, kurie kaip upeliukai sunešė vandenis tarytum galimybę patirti pilnatviškumą, išgyventi kokybišką laiką šilumos, pagarbos, atidumo gyvenimą kūrusio žmogaus patyrime. Šventė įvyko, gyvenimas tęsiasi, dėkingumas ir pagarba liko, darbų tėkmė srovena, santykiai kuriami, mokėjimas vertinti svarbiausius dalykus neprarado savasties. Ačiū Jubiliatei už galimybę džiaugtis gyvenimu kartu, ačiū renginį — džiugesio metą — stygavusiai poetei Irenai Daubarienei, ačiū šventosiose Mišiose kartu su garbiąja poete Dievui už gyvenimo dovaną ir dienų tėkmę didingoje Telšių vyskupijos Katedroje, taip įspūdingai savo poezijoje apdainuotoje pačios Jubiliatės, dėkojusiems ir tapusiems liudininkais kaip šiai garbiajai šventės kaltininkei buvo įteiktas popiežiaus Pranciškaus pasirašytas palaiminimo tekstas, ačiū, nes tai buvo gausos metas. Dėka visų. Štai jums ir puikus įrodymas — gyvenimas švyti žmogaus darbuose, jo rankose, akyse ir dalybose su kitais. Šventė tęsiasi — žmogaus kūrybos procese, o po jubiliejų atpažįstame naują etapą — palikę visa, kas už mūsų praeityje, veržiamės į priekį, ir patirtis, išplaukianti iš jubiliejaus šventimo, tai paliudijo. Gera tuo pasidžiaugti, norisi dėkoti ir tikėtis, kad tokios neįkainojamos patirties dar bus galimybė pasisemti ir ateityje. Drąsos gyventi ir švęsti gyvenimą, o tokia šventė, kokia įvyko tą spalio devintosios popietę Telšiuose, akivaizdžiai tai įrodo. Linkėjimai tęstinumui, padėka iniciatyvumui, džiugesys iš šilto, nedemonstratyvaus, neparodomojo susitikimo srauto išdava to, kas vyko. Tiesiog taip, tokia tat patyrimo įžvalga į įvykį ir tęstinumą. Gyvenimo ir jo šventimo.“
Kartu pasidžiaugti šviesiojo vakaro bendryste atskubėjusi tądien savo pačios Jubiliejų šventusi buvusi mokinė Salomėja Antanavičienė, paklausta, kas per pačios gimtadienį viską palikus atvedė pasveikinti Mokytoją, pasidalino šiomis mintimis: „Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė buvo ir tebėra mano Mokytoja. Tai ir Pavyzdys, Šviesulys, savo gyvenimu, būtimi, darbais liudijantis didžiąsias Žmogiškąsias vertybes. Iki šiol savyje nešiojanti mūsų pašnekesius, gerumą, rūpestį, šilumą ir Tą — iš Mokytojos sklindančią, sunkiai nusakomą išmintį. Taip jau sutapo, kad mūsų gimtadieniai yra greta. Abi šiais metais esame jubiliatės. Džiaugsmas, kad per savo šventę galiu pabūti su Mokytoja. Negalėjau praleisti progos padėkoti, pabūti šalia iškilmingoje ir prasmingoje akimirkoje su Žmogumi, kuris geba prakalbinti Sielą.“
Daug metų kartu Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje dirbusi kolegė Elena Martinkienė reflektuodama pastebi: „Elena — Mokytoja iš pašaukimo. Gyvenimo skaudi patirtis išmokė mylėti žmogų, koks jis yra. Mokytoja mokinius vertino labiau nei kolegas, nes su jais dirbdavo iki vėlaus vakaro, ir mokinių rezultatai buvo labai geri, nes jie turėjo mokytoją be išankstinio išskaičiavimo. Labai sunku buvo patekti į jos kambarėlį net per pertraukas. Manau, kad šalia labai aukštos žmogiškos moralės mokytojos visiems patrauklu, miela ir gera būti.“
Jaukiajame vakare negalėjusi dalyvauti, tačiau išvakarėse Mokytoją aplankiusi buvusi mokinė Lina Danusevičienė pasidalino įžvalgomis, kuriose atliepiamas labai svarbus grįžtamasis ryšys: „Kai vaikai pasakoja istorijas apie mokyklą, tuoj dalinuosi apie lietuvių kalbos mokytoją, auklėtoją — Eleną Šidlauskienę. Tai buvo mokytoja, kuri įkvėpė tikėjimą savimi. Iki šiol prisimenu mokslo metų pradžioje pasakytus mokytojos žodžius: „ne šventieji puodus lipdo“… Jūs visi galite baigti aukštąją mokyklą, universitetą“. Pirmą kartą išgirdusi, pagalvojau, kad sako, nes taip turi sakyti… Bet labai greitai pajutau, kad ši kartą viskas kitaip. Jai tikrai mes rūpime ir mokytoja tiki tuo, ką sako. Ji tikėjo mumis dar prieš patikint savimi mums patiems. Ir mes rinkomės aukštojo mokslo studijas, įstojusiųjų procentu nustebindami visą Švietimo skyrių. Tarp jų buvau ir aš. Apie aukštąjį mokslą net nebuvau svajojusi. Prisimenu, kaip nugirdau dėdę kalbant: „ta mūsų Lina kažkokia keista. Visi mūsų giminėje žmonės kaip žmonės, o ji į universitetą išvažiavo studijuoti…“
Mokytoja Elena mus mokė ne tik mylėti kalbą, literatūrą, pažinti žodžio galią. JI mokė apie santykio svarbą, gyvenimo nuskriaustus žmones, apie kiekvieno žmogaus išskirtinį grožį. Mokytoja turėjo ypatingą dovaną uždegti deglą ir padėti atrasti pamirštą talentą — savąjį kelią, kiekviename iš mūsų giliai nugramzdintą tikėjimą savimi. Lietuvių kalbos programos užduotis mus mokė gliaudyti kaip riešutus su dideliu lengvumu. Pamenu, kai atėjo kirčiavimo tema, kurios mes laukėme su siaubu, ji kaip visada atėjo pas mus į klasę ir su didžiausiu entuziazmu ir lengvumu ėmė pasakoti apie kirčiavimą. Pirmiausia ji pasakė, kad žemaičiams kirčiavimas yra vieni juokai. Kad visi žemaičiai puikiai kirčiuoja ir kad mes visi išmoksime kirčiuoti. Ir mes visi mokėjome kirčiuoti. Studijuodama Vytauto Didžiojo universitete kalbos kultūrą, kai studentai kamavosi su kirčiavimo užduotimis, aš jas lengvai gliaudžiau, kaip to buvo išmokiusi lietuvių kalbos mokytoja Elena Šidlauskienė. Tai buvo pirmosios pamokos apie įgalinimą, apie kurio teorinį konceptą sužinojau tik po ketverių metų socialinio darbo magistrantūros studijose iš amerikiečių dėstytojų. Jos intuityvus intelektualumas ryškiai lenkė laikmetį. Apie tokį įgalinimą šiandien gali pasvajoti retas šiandienis mokinys. Meile literatūrai ji gebėjo uždegti lengvai ir nepastebimai. Gerus pažymius ji dalino dosniai, be jokių išvedžiojimų. Iki šiol pamenu klasiokus atmintinai deklamuojančius dešimtis eilėraščių. Galiojo paprasta taisyklė — už kiekvieną atmintinai pasakytą eilėraštį — penketas (tuomet dar galiojo penkiabalė sistema). Koks apimdavo visus azartas, kuris daugiau išmoks eilėraščių. Vaikinai skaičiumi visada lenkdavo mus, merginas. Mokytoja surašydavo penketus į kiekvieną langelį, o jeigu netilpdavo — surašydavo po kelis penketus į vieną. Kai tai papasakojau savo sūnums, jie tik su liūdesiu pasakė, kad mums tokią mokytoją kas duotų… Vytautą Mačernį pažinome ne tik iš eilėraščių, bet ir lankydamiesi jo gimtinėje Šarnelėje, jo seklytėlėje. Iki šiol po kūną virpuliai laksto, prisiminus prie kapo klasiokų deklamuojamus eilėraščius. Meilę poezijai mokytoja puoselėjo per savo poeziją, kuria dalinosi kukliai, ypatingomis progomis.
Santykio svarbą pažinome nuo pirmųjų susitikimo su mokytoja akimirkų. Ji virė kavą ir vaišino tuo metu brangiu gėrimu mus, savo mokinius. Per pertraukas klausydavomės Joe Dassin ir kitos jos mėgstamos studijų laikų muzikos. Kalbėdavome apie paprastus, bet širdžiai mielus dalykus, juokaudavom. Ji buvo ne tik mokytoja, bet, leido pažinti save kaip žmogų ir mes visi tai be galo vertinome. Auklėtoja turi ypatingą kalbėjimo dovaną. Ji visada kalbėjo vaizdiniais. Jos pasakojimai pasėjo meilės ir tikėjimo kiekvieno žmogaus unikalia verte sėklą, kuri nuvedė mane į socialinio darbo studijas. Pamenu jos pasakojimus apie giminaitį ratukuose, kurį visada lankydavo prieš Kalėdas, jos pasidalinimus, kaip jį prausdavo, valydavo namus, puošdavo eglutę, perrengdavo iš kuklios mokytojos algos pirktais rūbais ir atsisveikindavo su juo, kuris išvykstant atsidėkodavo švytinčiu šypsniu. Kaip tą pačią eglutę nupuošdavo prieš Velykas, vėl jį prausdavo, valydavo namus (…), nes niekas be jos daugiau giminaičio nelankė… Apie mokinį ratukuose, kuris užsidaręs nuo viso pasaulio užsisklendė pykčio kiaute ir visus atstumdavo savo elgesiu. Ji vienintelė atsisakė jam rašyti pažymius iš gailesčio ir privertė mokytis, taip priversdama rūpintis savimi. Ir galiausiai šis mokinys tapo žymiu žurnalistu… Pamenu klasioką, kuris būdamas filosofu iš prigimties, protestuodamas prieš sistemą, vietoj rašinių rašydavo laiškus mokytojai. Nepaisant to, kad tai neatitiko standartų ir mokymo programos reikalavimų, ji reagavo nestandartiškai. Laiškai tapo jos įrankiu atrasti santykį su mokiniu ir angažuoti jį mokytis. Laiškai galėjo būti lengva priemonė susidoroti su nepaklusniu mokiniu. Bet to mokytoja nedarė, nes jos kredo — ugdyti žmogų, mokant jį meilės lietuvių kalbai ir literatūrai. O ne tik išdėstyti programą. Ji buvo Mokytoja iš didžiosios raidės, iš kurios galėtų mokytis ištisos kartos.“
Taigi pirmiausia Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė — Mokytoja, pastaruoju metu atradusi laiko ir per laiką sukauptai kūrybai apibendrinti. Grįžtant prie jos Jubiliejinės, labai simboliniu tiražu — 70 (jos gimimo sukaktis sutampa su vienu didžiausių 1951 m. Lietuvos gyventojų trėmimų, kodiniu pavadinimu „Osen“ („Ruduo“)) egzempliorių — išleistos knygos „Spalis ant bėgių“, labai norėtųsi linkėti, kad rajono kultūros strategai, įvertinę šios talentingos kūrėjos asmenines pastangas — gerą knygos pradžią,— rastų galimybę bent 10 kartų esamą, bet jau nelikusį tiražą padauginti. Labai prasminga, „verta ir teisinga“, kalėdinį metą, kai sklinda šviesa, reflektuoti pačius tauriausius atradimus, vertybines pozicijas, kad tos šviesos vis daugėtų, o kasdienio džiaugsmo mūsų visų gyvenimuose būtų tikra apstybė.
Ir tai vos keletas akimirkų, prisiminimų apie Mokytoją, poetę, Žemaitijos ir Lietuvos šviesuolę Eleną Borusevičiūtę-Šidlauskienę. Ir kaip prasminga, ypač besibaigiant metams, tai pastebėti, kaip svarbu susitikti, regėti žmones, kurių gyvenimas kupinas tikrumo, moralinio imperatyvo ir tuo pačiu begalinio geranoriškumo, subtilumo, kūrybinių pajautų ir gebėjimo visu tuo dosniai dalintis. Ir taip gera buvo vesti šį Jubiliejinį vakarą, kurio scenarijaus kurti net nereikėjo, jį parašė pats Jubiliatės gyvenimas, kurį beliko tik pristatyti.