Į telšiškiams poezijos kūrėjams gerai žinomos mažeikiškės Jūratės Norvaišienės gyvenimą eilėraščiai pasibeldė 2014 metais. 2017-ųjų pavasarį ji tapo respublikinio konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ diplomante, o 2020-aisiais — Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureate. Kūrybinga moteris dalyvauja Lietuvos ir tarptautiniuose haiku konkursuose, kuriuose pelnė ne vieną apdovanojimą. Taip pat yra dalyvavusi poezijos renginiuose Žemaitijos sostinėje, kur užsimezgė jos kūrybinė bendrystė su telšiškėmis Irena Daubariene, Elena Borusevičiūte-Šidlauskiene ir Ieva Sigita Nagliene. Su Viekšniais glaudų ryšį turinti moteris „Kalvotajai Žemaitijai“ papasakojo ne tik apie savo kuriamas eiles, bet ir sau mestą iššūkį — prozos knygą „Vienos raidės istorijos“.
Justina Lukošienė
— Kokie buvo vaikystės metai Viekšniuose?
— Iš Viekšnių kilusi mano Mama. Ten gyveno seneliai. O mūsų šeima gyveno Mažeikiuose. Tėvai čia dirbo, mudu su broliu lankėme mokyklą. Tačiau visas atostogas, o dažnai ir savaitgalius leisdavome pas senelius. Iš vaikystės daug prisiminimų, patirčių, gamtos pažinimo pamokų. Viename savo eilėraščių rašiau:
Jūs klausiate, žmonės, iš kur visa tai —
Eilėraščiais virtusios mintys?
Ne miestas, asfaltas… Ne mūro namai —
Ne ten buvo lemta joms gimti.
Dar kūdikį migdė po liepa mane,
Šviežiu medumi tepė lūpas.
O beržas! Jo šakos aukštai danguje
Varnėnus pavasariais supa.
— Kokią save prisimenate mokykliniais ir studijų metais? Ar jau tuomet jautėte potraukį kūrybai?
— Buvau „moksliukė“. Atsakinga, pareiginga, kartais per rimta. Poezija buvo reikalinga tiek, kiek už išmoktą mintinai eilėraštį buvo galimybė gauti gerą pažymį ir „pasikelti“ vidurkį. Beje, atestate vienas ketvertas (tuomet dar buvo penkiabalė vertinimo sistema) kaip tik iš lietuvių kalbos ir literatūros. Turėjau griežtą lietuvių kalbos mokytoją ir esu dėkinga jai už reikalavimus teisingai rašyti, „kalti“ gramatikos taisykles.
— Kaip Jūsų gyvenime atsirado eilėraščiai? Galbūt giminėje yra poetų, kurie Jus inspiravo eiliuoti?
— Poetų nėra. Ir pati nepriprantu taip vadinama. Per skambu. Nežinau net kaip ir kada atsirado. Kažkaip savaime pradėjo eiliuotis mintys. Ir tik apie keturiasdešimtuosius metus. Turbūt tada, kai paaugo vaikai, kai mažiau skubėjimo, kai daugiau stebėjimo. Kai buvo ką pasakyti ir užteko drąsos tai parodyti kitiems.
— Kas paskatino išleisti pirmąją eilėraščių rinktinę „Trys saujos laimės“?
— Pirmąsias eiles publikavau svetainėje „Žalia žolė“, pasislėpdama po slapyvardžiu, vėliau įsidrąsinau tikruoju vardu pasirodyti rašančių eiles grupėje facebook‘e, taip pat ir savo paskyroje. 2016 metų pabaigoje, paskatinta dukros, sukūriau facebook puslapį „Jūratės kūryba“, kur jau daugiau kaip penkerius metus publikuoju eilėraščius ir kitus savo tekstus. Sulaukiau daug palaikymo ir paraginimų sudėti eilėraščius į knygą.
Turbūt galutinis impulsas buvo 2017 metų pavasarį konkurse „Žydinčios vyšnios šakelė“ laimėta piniginė premija, kurią panorau išleisti tikslingai, tad gauti pinigai ir buvo investuoti į pirmąją knygą „Trys saujos laimės“.
Aišku, tai buvo nedidelė dalelė, reikalinga tam, kad knyga išvystų dienos šviesą. Daug prisidėjo draugai, parėmė darbdavys. Šioje knygoje, mano manymu, patys sodriausi, drąsiausi, atviriausi eilėraščiai. O tai skaitytojai ypač gerai jaučia, todėl sulaukiu gražių vertinimų.
— Kaip gimė rinkinys „Žiedais gyvenimas gyvas“?
— Eilėraščiai ir toliau gimdavo vienas po kito. Vėl susikaupus nemažai krūvelei, nutariau leisti knygą. Atrinkau, sudėliojau į skyrius ir štai — antroji knyga! Joje daugiau gamtos, švelnumo, moteriškumo, jūros vėjo ir bangų…
— Mėgstate kurti haiku. Kuo Jus patraukė šis tradicinis japonų lyrikos žanras?
— Kaip esu girdėjusi, ir aš tam pritariu — haiku nėra kuriami. Jie tiesiog užrašomi. Nes tai pagauta akimirkos fotografija. Akimirkos, kurioje susitinka gamta ir žmogus. Ir ta akimirka dažnai būna tokia trapi, lengva, plazdanti, kad sunku „pagauti“.
Prioritetas man nėra tikslus skiemenų skaičius. Svarbiau — pajautimas. Tas trumpas „ach“ skaitančiojo lūpose — geriausias įvertinimas, kad trieilis rado atgarsį. Kad jis nėra svarbus ir suprantamas tik man.
Dalyvauju haiku konkursuose. Keli pripažinimai man itin svarbūs: Respublikiniame haiku konkurse „Valtys kopose“ 2017 metais klasikinio haiku kategorijoje laimėta pirmoji vieta (Pirmosios tulpės/ ant juodo granito/jokių pokyčių). Pirmoji vieta ir haiku Palangai konkurse 2019 metais (Atostogų romanas/perverčia kelis lapus/jūros vėjas). 2021 metais Biržų haiku konkurse vienas mano trieilis buvo įvertintas Lietuvos rašytojų sąjungos (Akmuo su skylute/širdis atvira/jūros vėjui). Dalyvauju konkursuose ir anglų bei rusų kalbomis. Haiku patrauklus minties koncentracija keliuose žodžiuose. Ne veltui šis žanras vadinamas — tylos poezija.
— Skaitytojus nustebinote prozos knyga „Vienos raidės istorijos“, kurioje suguldyti 27 pasakojimai, jie parašyti iš žodžių, prasidedančių ta pačia raide. Kaip kilo tokia knygos idėja? Kas buvo sunkiausia kūrybiniame procese?
— Viskas prasidėjo nieko nemąstant, nekaltai, gal 2016 metais. Tada parašiau pirmuosius pasakojimus iš S ir P raidžių bei kelis eilėraščius, kuriuose irgi buvo žodžiai tik iš vienos raidės. O tada šį reikalą ilgai atidėjau į šalį. Kai praėjusį rudenį Lietuvoje vėl buvo įvestas karantinas, o žmonių judėjimas aprimo, renginiai nevyko, grįžau prie vienos raidės istorijų kūrimo. Tada parašiau istoriją iš Ž raidės ir nustebau, kad šia raide prasideda tiek daug įdomių žodžių. O štai su žodžiais iš Z raidės buvo gana sunku — šią istoriją parašiau vieną iš paskutiniųjų, ją sudarė 56 žodžiai. Nustebino ir raidė F — parašiau rišlų tekstą, kuriame yra 121 žodis, prasidedantis šia raide.
Pavyzdžiui, istorijų iš žodžių, prasidedančių S raide, yra net trys. Nė vieno teksto neparašiau iš karto, nes pirmiausia atsiranda teksto pagrindas, skeletas, eskizas, o paskui prasideda pildymas, „skylių užkaišiojimas“. Turėdama pagrindą, atrandu kokį daiktavardį iš tos konkrečios raidės — tinka, užrašau, būdvardį — tinka, vėl užrašau.
Kai kam gali atrodyti, kad viskas paprasta: atsiverti žodyną, rankioji žodžius ir iš jų „nulipdai“ istorijos siužetą. Deja, ne viskas taip paprasta, reikia turėti minty kuriamo pasakojimo siužetą.
— Save įprasminate ne tik poezijoje, bet taip pat kuriate „sapnų gaudykles“, riešines. Kaip tai pavadintumėte — savotiška meditacija, atsipalaidavimo būdu? Kiek užtrunka pagaminti tokį rankdarbį?
— Buvo metas, kad negalėdavau nieko neveikti. Žiūrėti televizorių tuščiomis rankomis negaliu ir dabar. Išbandžiau daug rankdarbių. Vieni tiko ir pasiliko ilgesniam laikui, kiti nepatraukė ir buvo atidėti.
Riešines su karoliukais mezgu seniai. Ir, mano skaičiavimais, esu numezgusi 137 poras. Tiek nebūtų, jei ne mano vyras, kuris suveria karoliukus ant siūlo. „Sapnų gaudyklės“ taip pat buvo užvaldžiusios ilgą laiką. Tas paslaptingas plunksnelių plevenimas, karoliukų ar gintariukų žybsėjimas kėlė žavesį ir kūrybinį pasitenkinimą.
Plunksnų paieškos būdavo savotiškas azartas. Dažni pasivaikščiojimai prie vandens telkinių, kur būriuojasi antys ar gulbės, baigdavosi „puokšte“ plunksnų saujoje. Beje, plunksnelių yra „padovanojusios“ ir Telšių antys.
— Galbūt greitu metu pasaulį išvys ir ketvirtoji Jūsų knyga?
— Mintyse sukasi planai į estetišką mažą „delninukę“ sudėti haiku trieilius. Ir, visai tikėtina, kad jau yra pakankamai naujų eilėraščių, kurie vėl galėtų gulti į knygą. Be to, esu gavusi pasiūlymą parašyti tekstus iš vienos raidės vaikams. Ir tai, ko gero, net sunkiau nei jau išleista „Vienos raidės istorijos“. O aš nutolusi nuo vaikiško pasaulio. Net pagalvojau, kad manyje, ko gero, negyvena tas vidinis vaikas.
— Dėkoju už pokalbį.