„Girdėsis toli, ką galvoju:
už vieškelių, kaimų
ir už girių,—
kur baigias gyvenimas“,— Marcelijus Martinaitis
Ieva Sigita Naglienė
Priklausomi ir atmintini
Atvirauja sausis. Balsiai kresteli, spiečiasi vėjus ir, regis, visos atmintys pavejamos. Taip sąmoningai ir išsaugant? Galima ir taip sakyti. Jeigu spėji suktis, tai tikrai esi didžiai nustebintas. Juk sausis išlaiko ir šalčio, ir atšilimo pusiausvyrą — ir pūgos būta, ir vėjų nuūkauta. Sykiais prasimuša saulė — ir karštesnė, ir primenanti, ir šviesa kaskart pailgės. Galbūt ne vienas pirmąkart patyrė, kas slypi užpustytoje erdvėje, kas giliau ir kaip malonu su šviesuma pareiti ar nubusti įšviesėjus. O juk sykiais stipriai gražu…
Gyvenimo supustymuose taip pat ypatingos atminties minutės, skalsių, skambių balsų atbalsiai. „Tas nebuvimo jausmas“,— pasak poeto Marcelijaus Martinaičio,— „be minčių galvoti,/ kalbėt be lūpų ir tylėt — balsu“, nors „Teka laikas be garso“, yra daug ką sugrąžinantis, kaip ir visas saulės grąžos metas, itin laukiamas. Taip jau yra — atminimus lydi išėjusiųjų balsai: iš pokalbių, iš buvimo šalia, iš nugirdimų, iš perskaitytų ar pasakytų žodžių, iš slapties, kuri pasistengia reikiamu metu „prisistatyti“, yra atsišaukianti.
Kaži kaip dirsteli į vieną pašalį ar į kitą, o sykiais su visais buvusiais — taip itin jautriai ir tykiai arti esame. Tykesio metu vis akiratin pasirodo poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščiai — visi garsai, visa žmogaus jutiminė energija plūste užplūsta. Ir kažin kaip tas eilėraščių gerumas, aktualus gilumos žvilgsnis, toks tyras poeto žodis nuskaidrina gyvenimą. Ir šiam sausiui — tegul aidi poeto, kaip žemaičiai sako, mūsų išgyvenimų minavojimai. Besibaigiant sausiui, yra dar daug ką atminti, būtina žvilgtelti į šalia buvusių žmonių triūsą, į jų esatį, išlaikytą rūpestį, nors jau išėjusių, bet susirankiotos pokalbių kibirkštys šildo, o toji dvasinė bendrystė nebegali nutrūkti. Ir kaip sykis, rodos, visi poeto Martinaičio ištartimai apie gyvenimą, gyvastį, užbaigimą ar atsiminimus rište suriša, pasaugo, kas tikra. „Gyvybės apšviestas/ pasitinku gyvenimą pažindamas“,— sako poetas. O tuose pažinimuose — mūsų tikrovė ir pastanga pamatyti, išgirsti, įsitikinti ir apmąstyti, kad kalbėtume sąžinės balsu. Būtent tokiu sąžinės ir žemės balsu kalbėjo ir pats poetas Marcelijus Martinaitis. O juk tai — „priklausomumas Lietuvai, Martinaičio poezijoj reiškia ir priklausomumą kaimui, visai organiškų vertybių sistemai“,— sako kritikas Rimvydas Šilbajoris (1992). Žodis iš čia pat — iš gimtųjų Žemaitijos gilumų, iš tai pačiai žemaičio prigimtinei esmei atsiliepiantys dalykai — gimtosios žemės tiesai priklausantys tokie aiškių aiškiausi balsai. Artimi artumai, suprantami ryšiai, būties ir buities aktualijos. Tokie nuskaidrėję pokalbių ar vaizduotės užsimiršimai ir vėl įgauna savo naują skambesį: „Štai sniegas iškrito — ir pusė gyvenimo baigės./ O šaltos ir tolimos lygumos — kiek užmatai…/ Kaip šiąnakt man gaila gyvenimo. Snaigės/ tarytum į iškastą duobę krenta ir krenta lėtai./ Kalbuosi pernakt su tavimi, žodžio balsu neištaręs.“ „Už kalvų, toli, gyvenimui/ varpas skamba: dan-gui-že-mei,/ dan-gui-že-mei-“. „Lyg prarastosios tėvynės — tavęs taip imu pasigest!/ Širdį sustabdęs, kaip aš paimčiau gitarą,/ apšviestas sniego, pirštais užgaučiau stygas!“ „Girdėsis toli, ką galvoju:/ už vieškelių, kaimų/ ir už girių,—/ kur baigias gyvenimas“; „nei žodžių ištart negalėsiu,/ nei pajudėti —/ lyg būčiau nuskendęs./ Ir mėlyna pamiške vaikščios/ mano balta dvasia.“ Tokie poeto pasaulio aprašymai, o galbūt kaip tik taip per tuos eilėraščių posmus, per nugirdimus ir tų erdvių išsaugotus šnekėjimus, tuose pokalbių gyliuose ir atsikartos tie, kurie mums svarbiausi, kurių balsai ar kurio balsas — vienas, vienatinis, toks pilnas ir niekur nedingstantis iš šio sausio įgarsintas atsilieps…
Su Vito Valatkos 95-mečiu — ir atmintis, ir jo gyvenimo bei darbų minėjimas
Sausio 26-oji — Vito Valatkos, muziejininko, archeologo gyvenimo jubiliejus. Iš atminties, iš pokalbių — tokie ataidantys balsai, tokia Telšiuose gyvenusio ir dirbusio žmogaus istorijos tiesa. Praeitis visada ką nors pridengs, visada įslaptins, jeigu jai leisime. Jos itin galingi mostai — ir taiklūs, ir būtini, bet tai, kas žmogaus daryta dėl kitų, kas paskelbta vardan gimtosios žemės atminties — neužberiama. Vitas Valatka būtent toks ir buvo — einantis į gilumą, saugantis mūsų istorijos žmogų, glaudžiantis atmintį prie atminties, kad ji išsilaikytų.
Norėtųsi, kad šioje vietoje taip prasmingai įsiterptų ir kraštiečio Stasio Anglickio „Sniego gulbių“ eilėraštis, parašytas 1962 metais — taip slėpiningai ir taip atsikartojančiai siejantis žmogų su gyvenimu, su gamta, su regima ir nujaučiama visuma: „Pusnys, pusnys – -/ Baltosios briaunos/ Veržias pro girią,/ Skrieja laukais./ Pusnys — gulbės,/ Smagios ir jaunos,/ Ką tik nukritusios/ Pūgos sparnais – -“. Tas baltumas, tas trapumas, tas atminimas — ir tokia užlaikyta jėga, nenutrūkstamas žmogaus ryšys su žmogumi, su gyvenimo pasauliu. Daug galima kalbėti apie Telšiuose gyvenusį muziejininką Vitą Valatką — ir viskas būtų tikra, jau ir jo paties gyvenimas bei darbai aprašyti, galima pasiskaityti. Tiesiog smagu paminėti ir tai, kad vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio archyve saugomos 8 knygos iš paties Vito Valatkos bibliotekos — dovana atminčiai. Į tą kraitę patekusios knygos yra pažymėtos Vito Valatkos parašu — tokia unikali vertybė, mus siejanti ne tik su išsaugotų knygų praeitimi, bet ir liudijanti apie muziejininko pomėgį, jo būdo savybes, apsiskaitymą, gebėjimą tausoti turimą daiktą kaip savą. Paminėtinos iš Valatkos asmeninės bibliotekos poetų Butkų Juzės (1920) ir Antano Gelbudo (1933) eilėraščių knygos, Stasio Šakelės-Puišio 1924 m. „Lotynų-lietuvių kalbos žodynas“, 1928 m. Pauliaus Galaunės „Vilniaus meno mokyklos“ veikla 1793-1831 m., istorija, profesoriai ir mokiniai bei kitos mūsų mieste gyvenusio žymaus muziejininko Vito Valatkos saugotos knygos. Kaip skelbia poetas A.Gelbudas viename iš savo eilėraščių, „Tarp kryžkelių balso/ Tos linksmosios dienos,/ Tarp ilgesio valso/ Ir likimo sienos/ Tiesiasi takas jau kitas…“. Toks mūsų visų gyvenimas — ataidi, išlieka ir turime atmintį.
„Vitas Valatka — vienas iškiliausių XX a. antros pusės Lietuvos muziejininkų, archeologų, kraštotyrininkų“,— primena Danutė Mukienė. „1952 m. Vitas Valatka „Alkos“ muziejuje pradėjo kaupti mokslinį archyvą. Tuo pat metu jis daugelio Žemaitijoje organizuotų etnografinių, kompleksinių kraštotyrinių ekspedicijų dalyvis“ (2004). Jis pats 1962 m. dienoraštyje yra užrašęs: „1957 m. prasidėjo mano mokslinė veikla. Pirmas darbas — Žemaitės biografijos ekspedicija į Šėmas. O toliau — jau archeologo darbas“. Tai buvo pirmieji žingsniai į pamirštą Žemaitės gyvenimo tarpsnį. Tų pačių metų Valatkos susimąstymuose įrašyta: „Muziejus — tai lyg dalis manęs paties. Ir tikrai, kai manęs nebebus, po daugelio metų tos vertybės, kurias aš sukaupiau, primins jas studijuojančiam mane, kuklų muziejininką, negarsų, tylų, neieškantį garbės ir nekopusį karjeros laiptais žmogelį. Tai būsiu aš. Būsiu ne visas numiręs, mano dalelė bus išlikusi gyva mano darbuose.“ Be to, primenama, kad muziejus — „ramybės pilis, kurioje glūdi amžių paslaptys, nemirtingoji praeitis kartų kūrybai, mane paviliojo, patraukė, pasidarė man labai brangi, sava.“ 2006 metais išleistoje Vito Valatkos knygoje apie „Žemaičių žemės tyrinėjimus“ yra keletas ir jo paties eilėraščių. Pavyzdžiui, „Ankšta pasidarė kambarėlio ploty“: „Gatvėje, po liepom, vėjas pustė sniegą,/ O dangus toks juodas, juodas lyg mirtis…/ Klydau aš šią naktį,— skausmas nepabėgo/ Ir žvaigždė nežibo, nė jokia viltis“ (1951 m. sausio 8 d.). Iš eilėraščio „Ant Masčio“: „Šviesos, šviesos, o kiek čia prisirinkę,/ Kaip aukso užburtų pilių griuvėsiuos!“, „Nuskendo bokštai, ežeran įvirtę,/ Ir medžiai šimtamečiai, mūro sienos…/ Ir nebereikia nei į saulę irtis —/ Čia pat pasijunti laimingas, vienas“ (Telšiai, 1949 m. vasario 19 d.). Tokie žiemos išgyvenimai.
Esama Vito Valatkos 1971 metų sausio 24 d. susimąstymuose apie žmogų, jo siekius, jo egzistencines problemas. Kalbama apie savo paties patirtis, apie muziką, jos galią — pavyzdžiui, mintys, pasiklausius Volfgango Amadėjaus Mocarto 35-osios simfonijos: „Man ypač patinka ramusis antrosios dalies andante. Joje muzikiniai garsai atplaukia iš kažkokios žodžiais nenusakomos tolumos.“ „Kažkokiu būdu ir labai artimai šis andante susijęs su Vytauto Mačernio „Vizijomis“. Viskas taip artima, sava, bet kartu ir nepasiekiamai toli. Lyg iš širdies gelmių iškyla tie garsai, kaip kokie vaizdiniai, labai brangūs žmogui. Bet sulaikyti jų nebegali. Plaukia visa tai su garsais, kuriems nuskambėjus, atrodo, nieko nebelieka. Ne… Širdyje lieka kažkokia graudoka nuotaika, kažkoks tolimas, šviesus ruoželis.“ O gal čia pat prisiminkime ir Mačernį — taip iš arčiau, pavyzdžiui, „Antrosios“ vizijos: „Įsiklausau:/ Iš ten, kur šviečia vaiskios tolumos,/ Saldus traliavimas atklysta į mane“ (1990). Ach, tie balsai — iki paslaptingojo skambesio… Beje, Vitas Valatka buvo pirmasis, kuris 1971 metais Telšiuose suorganizavo literatūrinį vakarą, skirtą poeto Vytauto Mačernio jubiliejui. Ir eilėraščiai buvo skaityti iš poeto knygos „Žmogaus apnuoginta širdis“, kuri pirmą kartą pasirodė Lietuvoje 1970 metais. Ir viskas nuskambėjo tyloje… Kaip poetas Mačernis sako 6-ojoje „Vizijoje“, „lemtis išskyrė mus, ir metai pridavė veidams rimtumo“.
Apskritai gyvenimas visada yra pilnas garsų. Nepamirškime jų pasiklausyti, su jais susigyventi ir pasikartoti. Pokalbių balsai jungiasi, stiprėja ar atslūgsta, bet visada išlieka, jeigu atminsime tuos, kurie mums svarbūs, kurie paliko savo atmintį per kūrybą, darbus, išgyvenimus, per gerumą dėl kitų. Tuose balsuose yra galinga bendrystės jėga. Sausio 30 dieną — 95-erių gyvenimo metų paminėjimas ir poetės Teklės Kryževičiūtės (1927-1991). Nuo 1932 metų iki pat mirties ji gyveno Telšiuose. Negali neišgirsti jos eilėraščių balso — ir poetei „Įsidūmojus“, ir taip giliai: „Žvaigždėm pasipuošė erdvynai./ Ir ta tyla tokia skambi…“