Su rudens įžvalgomis — ir gyvenimo dinamika

„Jau saulelė nuo mūs atstodama ritas“,— Kristijonas Donelaitis

Ieva Sigita Naglienė

Perskaitymai su rudens nuotaika
Žinoma, tai pastebime — ritas, ir spėriai saulelė ritas. Vis tamsiau ir tamsiau, bet buvome jos lepinti. Ir žemė nėra kol kas „su visais pašaliais įmurusi“,— kaip sako Kristijonas Donelaitis. Šiuomet, ko gero, lietaus lietučio kaip tik ypač reikia. Taip, tas vasaros laikas — „Lyg sapnas koks, kurį miegodami matom,/ Ogi pabudę jo po tam trumpai paminėjam,/ Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas.“ Štai taip ir skaitome Donelaitį — be skubos, su savais patyrimais, prieštara ir pagrįstais rudens vaizdais. Žemiškoji tikrovė — klasika ir sava kalba pasikartoję, kas tikrai būtina. Taip pamažu viskas gyvenime persipina — ir žvilgsnis užsilaiko su tuo, kas pastovu, ir kas per laiką užgimė nauja. Su atmintimi ir žiūrėjimu į šią dieną — tokios ir šio savaitgalio mintys.
Tuotarp taip ir užkliūva akys už rudens eilėraščio, rudens aprašymo, palyginimo plėtojasi rudens motyvas. Turbūt kiekvienam taip nutinka ties metų laikų pokyčiais — reikia dvasinės stiprybės. Didysis gamtos permainų laikas visada pinte susipina su Kristijono Donelaičio „Metų“ nuotaikomis — tiesiog nepaleidžia toks mintį ir jausmus aprėpiantis dinamiškas vaizdinys. Pasakojimas ir kiek kitokio pobūdžio mūsų akiai ir ausiai gamtos aprašymas, žmonių gyvenimo vientisumas — su realia kasdienybe, sunkiu darbu, pasilinksminimais, sava žmogiškumo samprata, išlikimo, santykių, kitokio požiūrio į gyvenimą ir šalia esantį, teikia rimties ir sustiprina. Palygindami kalbantį praeities gyvenimą, ir save įsivertiname. Suprantama, kad ne išsyk Donelaičio pasaulis aprėpiamas, bet žvilgsnis į tai, kas jo „Metuose“, ir palaipsniui regime, kaip visa tai pasikartoja. Vėliau ar anksčiau savą Donelaičio išmintį surandame. Kitais žodžiais, galbūt ir visai kitu kontekstu, bet gyvenimas paklūsta tai idealiai pasimainiusiai sezoninei metų kaitai, tam susiklosčiusiam laikmečio santykiui. Kitaip — tai nereiškia visiškai naujai. Turime būti atsigręžiantys ir savo kultūrą išmanantys, kad mūsų įsipareigojimai šiam gyvenimui patiems netaptų našta. Visos mūsų ydos gali būti pakeičiamos, jei išlaikysime savo gyvenimo esmę, jei su gamta, su pasauliu, kuriame gyvename. Aplinkos darna — ir mūsų išgyvenimų darnumas.
„Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut/ Ir šilumos atstankas išblaškydami šlamščia“. Taip kalba Donelaitis apie rudens pradžią — „Ant saulelė vėl nuo mus atstodama ritas/ Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia,/ Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia,/ O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.“ Taip, šiltų dienų atstanka — likutis — ir tas išpurtomas. Nepakartojama Donelaičio „Metų“ tiesa — išraiškinga kalba, daugiabalsė, su mokymo, pamokymo spinduliu. Lyg šiltos saulelės — savo kalbos visus turtus išlaikiusi — mums kalbanti. „O paukšteliai su dainomis ankštai pasislėpė“… Tokia rudens nuotaika — ir vis tik ypatingas jausmas apima, vidinė prieštara — tai laikina. Vadinasi, turime gyventi kasdienį gyvenimą, kaip išskirtinės dovanos sulaukę. Visada priimdami ir besidžiaugiantys — iš tiesų turime turėti tai, kas reiškiama dabar, prisimindami, jog išliks atminimas, išliks tas grožis, kurį jau pajutę ir išlaikę. Kiekviena mūsų pastanga — ir atpildas už rūpestį, darbą, savą kalbėjimą, savus susikalbėjimus.
Ne veltui poeto skelbiama — „Rudens gėrybės“: užauginta, išbrandinta, saugota ir surinkta — derlius toks, kiek kuris pajėgėme. Donelaitis sukūrė „Metus“, „o laikas, tas nemirtingas burtininkas,— kaip sako Bernardas Aleknavičius,— padovanojo visam pasauliui“ (2010). Donelaitis aktualus savo meile gimtajai žemei, gimtajai kalbai, pagarba paprasto žmogaus darbui. Poemoje ruduo — šiluma ir šaltis, tokia prieštara. Lyg viso gyvenimo apmąstymo laikas — pastovu ir laikina. Tiesiog atminty — vasaros „lizdelyj nei lopšyj“ užgimusi gyvybė, o visoje rudens gamtoje — „Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka,/ Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra.“ Išskirtinis metas — nuolat kintantis pasaulis ir žmogus, iš tiesų įsivertinanti būsena. Lyg pakliuvęs į tam tikrą santykį su savimi ir visu pasauliu, daug ką kitaip priimi.

Žemaitę atsivertus: rudens esama ir savaip kitokio — lyg „Prie užvertos langinės“
Taip, ta tiesiogine prasme — ir nuo vėjų, ir nuo šalčio žvilgsnių užsivėrė šiluma. Juk ruduo! Pinasi mintys — kaip viskas rudenį, savitai persimaino. Ir rudeniniai skaitymai kitokie — „tankiai kartu troboje“,— kaip sako Žemaitė. Dažnas turbūt visu protu ir dvasia pratinamės prie rudens. Kad ir kaip galvotume, vis tik kasmet rudens laikotarpiu pojūčiai sunkiai apibūdinami. Toks polinkis į melancholiją, į pasvarstymus, atsiskleidžia daugybė būsenų. Saviti Žemaitės rudens aprašymai: pilni, labiausiai rūstūs, lyg sykiu kažką nulemiantys. Žinoma, ne visi tokie, bet dažnai susiduriama su tamsa, liūdesiu, apskritai visur — ir aplinkos, ir išgyvenimų, rodos, tyko iš šalies sunkiai suvokiamas pilkumas.
Suprantama, jog tokia rudens aplinka nulemia ir žmogaus išgyvenimus bei poelgius. Pirmasis Žemaitės apsakymas taip ir pavadintas „Rudens vakaras“ — negali likti šone, nepaminėtas. Tiesa, autorės žvilgsnis krypo į piršlybas — kaip vieną iš svarbiausių rudens papročių dalį, juk šeima, šeimos kūrimas — gyvenimo esmė. Šeimoje žmogus pastebimas, išryškėja kaip žmogus, kaip asmuo ir visuomenės dalis. Visokios to meto gyvenimo spalvos — kaip pats ruduo, margų margiausias. Gražiai rašytoja pasidžiaugia žmogaus triūsu — laiku atliktu darbu: „Javai, bulbės ir daržai — viskas nuvalyta, tankiai jau kūlė iškulta ir mynė išminta.“ Žodžiu, sunkiausi darbai užbaigti. Pagal senuosius papročius — krūvon susieinama. O tuosyk: „Moteriškos ir vyrai tankiai kartu troboje pasilieka; tada bešnekučiuodami ir pradeda jaunuosius į poras skirstyti.“ Tokie natūralūs dalykai — tarsi viskas vyktų savaime. Kaip Žemaitė užsimena viename iš savo apsakymų, „Visada žmogus dar tebesimoko…“
Tų tebesimokymų lydimi — ir mes šį tą apmąstome, kas ir kaip, kodėl mūsų pasaulyje būtent taip? Reikia pasvarstyti. Tokios mintys — ir paskata, kaip išsivaduoti iš slegiančių prieštaravimų,— atsakas ateina beieškant išeities. Labai daug teisybės Žemaitė iškalba „Petro Kurmelio“ kūriniu — ir ruduo, ir žmogus, ir visa ko pilna. Savaip gražūs žodžiai — ir suvokimas, kiek daug jau tų žodžių savojoje kalboje praradome! Gaila, bet tokia tiesa. O gal pasikartojus, nors vienas užsiliktų? Nepamėginę, nežinosime, kaip patys galime tai, kas rašytojos vartota, ir sau pritaikyti. O „Rudeniop,— anot Žemaitės,— Saulelė kas rytą vėliau tesikelia, kas vakarą anksčiau gulasi.“ Toks gamtos laikas, ne mechaninis, ne įspraustas, ne mūsų skubos… Žmonės — prie darbų, darbelių — toks gyvas dirbančio žmogaus gražumas! Pavyzdžiui, „Moteriškosios dabar jau prūnija po daržus, velka kukšteromis arba kretilais“, „vis dar po bulbes tebevargsta“. Kiek išmonės, realaus patyrimo žodžių — saugotina dėl savito šnekėjimo, dėl ryšio su kalbos — paprotinės dailumu. Kalbėjimas — ir žmogaus dvasios išliejimas. Tokia abejonė ar skausmas, liūdnumas ar džiugesys — žemaitiški šnekėjimai sava intonacija, savito gyvenimo prasme. Ir anų laikų žmonės tą patį juto, „net širdis apėjo“ arba „širdis kaži ko pasmoko“. „Vėlek apmaudas jį pervėrė“. Savaip žmogus ir apie savo artimą — su tam tikra potekste iškalbėjo. Juk visko gyvenime pasitaikė ir pasitaiko. Ir taip pasakyta,— ir tokią pamatė Žemaitė realybę! „Tavo pati nebuvo tokia silpna nė mirdama, kaip manoji kad išgijo“,— su kandumu, su šypsena ar tiesiog linksmai išsikalbėjus? Matyt, taip, kaip kam atrodo — įdomu Žemaitę skaityti. Apmąstant ir susivokus — niekur nedingsi, nepasitrauksi nuo realiai įkalbėtos gyvenimo patirties. Suprantama, rašytoją galima matyti ir kitokią, bet tik atsitraukus, gana stipriai nutolus nuo paprastų žmonių patyrimo, nuo jų santykio su pačiu gyvenimu. Tiesa tokia, kad „Bepigu, geram žmogui galiu priteikti be kapeikos.“ „Juk moteriškos darbo nėra ko parodyti. Nors nedidelis mūsų gyvenimas, o darbai vis tie patys; plasnosi plasnosi kaip plastakė“. Įžvalga — ir rašytojos vertinimas, gyvenimo matas, išryškėjantis iš pokalbio. Ir ne tik iš „Petro Kurmelio“ — visa jos kūryba su gyvenimo išsipasakojimu, su kasdienybės skoniu.

Ruduo išlaiko savas intonacijas
Ir ne tik laiko — ir niekur nepaleidžia praeities su šių dienų tonais, su kylančiais rūkais ir sunkstančiu dangumi. Tokia būtų mintis, akyliau įsistebėjus į rudens laiku gimusių autorių kūrybą arba sykiu pasidžiaugus su jais, kurie rašė ir paliko, rašo ir dovanoja mums savo kūrinius. Vis dažniau galime rudens posmuose ar prozos kūrinyje rasti sau mielų žodžių — rudens ramybė veikia mūsų protą, išlaisvina jausminį atvirumą. Smagu susitikti — paminėti autoriaus jubiliejinius metus, atsigręžti ir pasidžiaugti. Rugsėjis atmintyje išlaikęs grožį, kuris gražina ir mūsų gyvenimą.
Taip vartant skaitinių lapus ir susieina visokių teisybių. Šis rugsėjis ir rašytojos Nelės Mazalaitės (1907-1993) — 115-asis. Kaip Viktorija Daujotytė sako, „Nelė Mazalaitė — žemaitė, kilusi iš Darbėnų (Kretingos apskritis), nuo jūros. Jūros, platesne prasme vandens, vaizdiny jos kūryboje tarsi iš pirminės patirties. Pirmoji novelių knyga vadinosi „Pajūrio moterys“ (1939) — akcentas, sujungiantis jūros ir moteriškumo motyvus“. Beje, autorė — impresionistė, romantikė, išskaito ir surenka, kas arti pasakos. Andersenas buvo vienas iš jos paminimų autorių. Apskritai Nelės Mazalaitės gyvenimas — iš Žemaitijos — į pasaulį, gyvenimas Amerikoje ir atmintys iš čia, su mylimos ir mylinčios moters troškimų sekama pasaka. Stiprus nuotaikos, pripratimo jausmas — simbolika, įprasminanti ir vilties, ir praradimo galias. O „Moters išdidumas yra jos būties tragedijos vartai.“ Apie rašytoją galima išsamiau perskaityti Viktorijos Daujotytės knygoje, „ Parašyta moterų“ (2001). Rugsėjo 9 diena – ir rašytojo Vytauto Bubnio (1932-2021) — 90-ųjų gimimo metų paminėjimas. „Kūrybos tikrumas, ištikimybė gimtajai žemei ir namams šiais žmogaus irimo laikais labai ir labai brangu. Tęskime ir turtinkime pagrindinę lietuvių rašytojų tradiciją — tėvynės ir žmogaus kūrimo, jų gyvenimo tradiciją“ (2017),— taip rašoma viename iš poeto Justino Marcinkevičiaus laiškų. Vytautas Bubnys — vienas iškiliausių prozos meistrų. Ne vienas ir ne tik jo kūrybą skaitę, bet ir realiai esame su rašytoju bendravę jo viešnagių metu į Telšius ar artimesnius miestus, mietelius atvykus — turime ką prisiminti, už ką padėkoti autoriui. Ir kino filmai pastatyti pagal jo knygas — ir tokiu būdu galima sustabdyti praėjusį laiką. O vieną kitą citatą iš Vytauto Bubnio kūrinio — iš realaus gyvenimo, tiesiog būtina pasikartoti, kaip pats rašytojas sako, „Kad vėjai neišpūstų“. Jo knygos — tiesai sakyti… „O labiausiai galvas ėmė kaitinti laisvas noras kuo daugiau turėti jau šiandien“. „Ak, ta Žemaitės skarelė…“. „Tapo madinga prasižioti apie Valančių, Žemaitę ar Vaižgantą. Man jie gyvi savo pamokomis, savo kūrybos dvasia. Ypatingai Žemaitė. Nuo vaikystės bene labiausiai buvau suaugęs su jos apsakymais.“ „Sielvartas — tai nepasotinamas ilgėjimasis laisvės, tikrumo, visapusiškos harmonijos.“ „Svarbių svarbiausia tai, kas suartina, kas jungia. O juk jungia mus visus kaip pasaulis senas dieviškasis pradas: mylėk artimą ir nedaryk nieko blogo kitam, jei nenori, kad bloga būtų daroma tau. Tad svarbiausia — būti žmogumi. Ir ne kumštį pakelti, bet ranką paduoti.“ Ir apie savo veikėjus autorius yra pasakęs: „Kiekvienas jų buvo Žmogus. Ne Dievas, ne angelas — žmogus su Dievu širdyje“. Perskaitykime, dar sykį Vytauto Bubnio nors vieną kūrinį — jų daug ir labai daug visokių…
Toks būtų šio laiko išgyvenimų suktinis — tokie sūkiniai rugsėjo karuselėse. Vėjas ir žvilgsnis, nešantis, suimantis, atmenantis. Tokios įžvalgos, kai saulelė — jau jau ritasi… Tokia gyvenimo dinamika — tegul ir protas tobulėja, ir dvasinės vertybės išlieka — kitaip nutolsime nuo žmogaus: ir nuo savojo, ir svajotojo, tikrai vis dar mums sakančio pasakas apie gyvenimą.

Be the first to comment

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.