Žiauri Rusijos agresija Ukrainoje paskatino ir Lietuvoje imti ir atsikratyti sovietinių simbolių bei kolaborantams ir išdavikams skirtų įamžinimo ženklų.
Alvydas Ivoncius
Kas nusveria: kūryba ar išdavystė?
1940 metais „Stalino saulės“ parvežti į Maskvą išvyko taip pat ir rašytojai Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Liudas Gira. Po neva „demokratinių“ procedūrų (kaip dabar Ukrainoje) okupantams talkinusios valdžios prašymu Lietuva buvo prijungta prie Sovietų sąjungos ir prasidėjo dešimtmečius trukusi okupacija.
Minėti rašytojai, ypač S.Nėris ir P.Cvirka, yra mūsų literatūros klasikai. Jau senokai diskutuota, ar dera ir toliau jų pavardėmis ir vardais vadinti aikštes, gatves, mokyklas, leisti stovėti paminklams. Nuomonės itin skyrėsi. Vieniems atrodė, kad jie to nusipelnė dėl savo literatūros kūrinių, kiti teigė, kad kūryba nepašalina išdaviko dėmės. O valstybės išdavikų viešas įamžinimas netinkamas.
Vilniuje buvo nukeltas paminklas P.Cvirkai. Vienur kitur atsisakoma išdavikų ir kolaborantų pavardžių gatvėse.
Sovietiniais laikais Telšiai nebuvo išimtis tarp kitų miestų. Telšiuose S.Nėries, L.Giros, P.Cvirkos pavardėmis pavadintos gatvės. Dar turime Vytauto Montvilos ir Juliaus Janonio gatves. J.Janonis buvo poetas, įstojęs į socialdemokratų partiją, priklausė jos bolševikų sparnui. Poetas, sirgdamas džiova, nusižudė 1917 metais: dar iki bolševikų įvykdyto perversmo Rusijoje. Sovietiniai ideologai paskelbė J.Janonį „proletariato poetu“. Akivaizdu, kad J.Janonis Lietuvai niekuo nenusikalto.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 81 (10492)