Iš tolo girdėtis, kad virš Telšių purpčioja ir čiulbesį skleidžia nauji poezijos paukšteliai. Gražu, kai jie būriuojasi. Tegu tik! Juk tuoj ims almėti tradiciniai poezijos pavasariai.
Bet dar nepamirštos ir pernykštės poezijai skirtos iškilmės. Primena gražios, gerai parengtos knygos.
Janina Zvonkuvienė
Vis pažvilgčioju į artimą lentynėlę, kur padėtos trys pernykštės, 2022-ųjų, poezijos knygos, atsivežtos iš Telšių. Tai tų trijų poetų, kuriuos vis vaizduojuos ant švento Insulos kalno stiklo rūme besėdinčius: Vytauto Stulpino „Lėtoji“, Gvido Latako „Salos“ ir Stepono Algirdo Dačkevičiaus „Skruzdėlynas po šaukštu“. Stiklo rūmai lyg stiklo pilis. Lengva numanyti, kad tai Karolinos Praniauskaitės biblioteka. Su nuostabiu kolektyvu ir itin gražiais, prasmingais renginiais.
Kai po savaitę ar daugiau pradingstu iš namų, kurie visada Klaipėdoje, pargrįžusi pirmiausiai su knygomis ir pasisveikinu. Su „Salomis“, su „Lėtąja“ ir su „Skruzdėlynu po šaukštu“. Mielos telšiškės. Imu ir iš naujo girdausi poezijos versme. Žiūrinėju posmus lyg krištolo rutuliukus prieš šviesą.
Suprantama, kad poetams svarbiau, kaip jie „skamba“ tarp kolegų, tarp kūrybos brolių. Jie dažniausiai būna pagarbūs vieni kitiems. Palaikantys ar net pirmyn pastūmėjantys vieni kitus. Ypač Vytautas Stulpinas. Neduokdie tokios paikystės ir tuštybės kaip konkurencija… Ar esate kas matę tai tarp poetų? Ne. Poetų juk ir nebūna daug. Net jei ir mėgėjus literatus prie jų priskirtume. Šie kartais irgi „pasidaro“ knygas.
Didesnis pulkas esame ne poetų, o tik skaitančiųjų, pamėgusiųjų poeziją. Gera poezija padeda gyventi. Padeda mintis tvarkyti taip, kad jose grožio ir išminties kuo daugiau kauptųsi.
Gerdama rytinį kavos gėrimėlį, išsiugdžiau įprotį pasiimti tomelį poezijos. Arba internetu susirandu „Kalvotojoje Žemaitijoje“ spausdinamas Ievos Sigitos Naglienės literatūrines-poetines apžvalgas. Skaitinėju lėtai… Tai mieli skaitymai. Geriu poeziją.
Poetas Vytautas Stulpinas. Prie jo kūrybos senokai palinkstu. Kol dar nebuvo „Lėtosios“. Ramus jo poezijos alsavimas. Intelektualios, gerai „išminkytos“ minties dėlionė. Su ežero dvelksmu. Su šlamesiu. Gražiai kažkas poetą pavadino: šlamesio angelas. Slysta akys nuo vieno vaizdinio prie kito. Radusi eilėraštį apie gimtąjį gražuolį Tausalą, lyg ir pati brendu į jį per tyrą dugno smėlį… /„Ir skleidžiasi aplinkui ramuma,/ gaivi ir neaprėpiama nuo seno.“/ („Ežerui“, psl. 220.) Eilėraštis „Ošimas su Šarnelės medžiais“ (psl. 340), skirtas Konstantinui Bružui. /… „Senbuvi su berete ant šono,/ žvelgiu Tavo pusėn,/ Žemaičiuose/ pliūrijant lietui./ Ieškojom,/ kas buvo toli,/ pernelyg toli, /bet slėpės čia pat –/ nepasieksi. …“/ Paprastas poeto kalbėjimas. Lyg prisegiotų patirtas akimirkas, kad jos nepradingtų, liudytų, primintų. Surandame, kai skaitome.
„Lėtoji“ į menų profesoriaus Petro Gintalo kūrinių fragmentus įvilkta, viduje Gvido Latako „plonais“ piešiniais šen ten paįvairinta.
Gvidas Latakas. Mielas, atviros širdies menininkas. 2022-aisiais jo išleista eilėraščių ir piešinių knyga „Salos“. Glostau šią… šildančią mielą tobulybę. Ši knyga veikia jos net neatskleidus. Meniškas viršelis šildo. Spalva – lyg kelių amžių senumo gerai degtos raudonmolio plytos. Paties poeto piešinys. Paslaptingai žavus. Akys užsibūna. Piešinio gabalėliai lyg mažos salelės sudėliotos. Darniai. Žavaus vaikiškumo ir subtilaus profesionalumo derinys. Ir knygos skyriai į „salas“ suskirstyti.
Gvido eilėraščių mintis ir vaizdas ropščiasi per kraštus. Reikėtų būti sukaupus žinojimo, buvimo tarp aprašytųjų ir labai girdėtų gyvenusiųjų, kad su šia poeto kūryba kuo supratingiau pabūtum. „Altarista“, iš 31 puslapio. Su begaline meile ir talentu Gvido iškalbėtas siužetas, vertas gero režisieriaus begarsio filmo. Ir greta esančias „Piršlybas“ paskaitykite. Ir… „Sidabrinę liniją“… „Pirtininką“… „Suokalbį“… „Sargybinį“…
Užverčiu „Salas“. Pasistatau prieš akis. Lai šildo viršelis. Akis ir dūšią. Ačiū, Gvidai. Gražiai risavojate menus iš savo prigimtinės dovanos nuo Dievo. Viskas lyg iš to žemaitiško raudonmolio. Visada viskas gerai išdegta.
Kai rankose „Lėtoji“, kai „Salos“, aplinkui vis greičiau vis tankiau ima bėginėti, ribinėti… skruzdelės. Lenda po visais knygų lapais. Nes jų daug. Jos paleistos… iš po šaukšto. Seno nulūžusio varinio šaukšto, nežinia, kiek vasarų, pavasarių įminto senos sodybos pašaly. Užkliuvo jį šviesusis dainius, poetas Steponas Algirdas Dačkevičius. Ar ne panašu: poetinės kūrybos eilutės – lyg skruzdės, kurias imi ir susemi tarsi šaukštu… Sukratai į… poezijos knygą. Vieną, kitą, trečią… Ir taip toliau.
Įvyko ir tas „toliau“. Imu trečiojo poeto nuo Insulos kalno knygą – Stepono Algirdo Dačkevičiaus „Skruzdėlynas po šaukštu“. Skaidri, šviesi šio poeto mintis. Aiški, sava, nes dažniausiai kaimiška. Pažįstu. Vien giedrumą spinduliuoja šio poeto būdas ir veidas. Tokią šviesą tik stipri meilė gimtinei, tėvų, protėvių pasauliui išlaikyti gali. Trumpo eilėraščio meistras. Reta savybė. Lyg ant šviesos spindulio veria mintis: „Smeigia/ lietus – adatinis./ Per ganyklas –/ dygsniais,/ į beržyną šuoliais,/ žaliu siūlu./ / Kriaučiaus adata/ to neregėjo.“/ – („Adatinis“, psl. 193.) / Apie akmenis kaip pakalbėta: „Laukų neregiai,/ per jėgą atvesti,/ numazgoti,/ stovi patyčioms/ prie smuklės.“/– („Akmenys prie smuklės“, psl. 247.) Kitas eilėraštis šauna taiklia minties strėle: /„Ant Žemaitijos kalvų/ žiemkenčiai/ arčiau dangaus,/ nei mes/ per Sumą.“/ (psl. 207.) Pagarba praeičiai, protėvių minties palikimui, pačiai žemei. /„Nebijok atsigerti/ iš stirnos pėdos –/ stirniuku nepavirsi./ /…/ / Žolė atsities/ ten, kur tu praėjai,/ ir paukštis giedos,/ kad tiktai,/ kad tiktai nepamirštum,/ kuo esi,/ kuo buvai.“/ (psl. 12.)
Knyga „Skruzdėlynas po šaukštu“ parengta šviesiai. Ir čia matome draugišką Gvido menų malonę. Vėl kažkokios ypatingo gerumo spalvos… Ir knygos autorius visada šviesios nuotaikos, šviesos kiekvienam linkintis. Kaip ir būdinga muzikantams iš talento. Retai kur pasakoma, kad šis poetas dar ir muzikantas, grojantis keliais instrumentais. Jaunystėje daug grojęs… Tik dabar „muzikavimo reikalas“ šiek tiek atidėtas…
Algirdas Dačkevičius poetinę mintį vis kelyje tarp gimtinės ir Telšių lyg virvelę be pabaigos vija. Kurion pusėn bevažiuotų, gimtinę vis „kartu vežasi“. Jautrus eilėraštis „Kelionė“ (psl. 52.)
Lyg bitė, lyg skruzdė šis poetas, vis darbštumo, atsakomybės vedamas, sudeda kupetą savo kūrybos, savo minčių nektaro. Tarsi aukojimą dievybėms, kažkur šalia jo vis esančioms. Jos veda ir saugo. (Argi kas kada nors aiškiai nusakė poetinį įkvėpimą?..) Eini per Algirdo poeziją – tarsi vis eitum namo. Mūsoji karta dar žino žolę, dalgį, kiemo gyvulėlių šnopavimą, jų akis. Brangus tas ėjimas namo. Mintimis, širdimi. Meile. Sava pasaulėjauta.
Tai ir pasilieku sau vaizduotės paveikslą: trys poetai Telšiuose, ant švento Insulos kalno. Vienas su dažyvės ąsotėliu – kiekvienam, kiek tinkama, į knygas pavarvina. Kitas su irklu ant peties – nuplukdys ežeran pro meldynus. Trečias – su senu nulaužtu vario šaukštu kišenėje, su muzikėle lūpose… Kad niūrumas nieko nesuimtų. Lai sėdi jie ten. Atsigėrus jų poezijos, minčių medžiuose sučiulba savi paukšteliai, poetinis vėjelis linguoja šakas. Tikresnis gyvenimo džiaugsmas. Reikia poezijos. Reikia poetų. Lai sėdi jie gražiame Telšių Insulos kalne, tesiunčia vis aplink savo meilę ir šviesą.
