Keistas žvėris

Rimantas Petrikas

Tai nutiko netrukus po karo baigties. Vieną žiemą mano mamos broliai Adis ir Stapis išsiruošė į Žaliakalnį miško vogti. Būtų nevogę, bet pats gyvenimas prispyrė tai daryti, nes reikėjo pirtelę iškūrenti.
Šiaip Adomienė eglišakėmis sriubą virdavo. Jų gaudavo iš medkirčių, kurie pas Adomus pasilikdavo savo priešpiečius – kokio nors iš namų pasiimto karštimo pilvui apgauti. Adomienė retsykiais vyrams įpildavo krūmuose varyto savojo „karštimo“, todėl jie už tai Adomams parinkdavo, o kartais ir atveždavo stambesnių eglišakių, eglių viršūnių ar net popyrmalkių.
Adomas tas popyrmalkes ilgai ant akių nelaikydavo, kad eigulys neužkluptų, malkas sukraudavo pašiūrėje. Ten pat sukraudavo ir sukapotas eglių viršūnes, kurias buvo leidžiama prakurams parsivežti, kaip ir eglišakes, kurias Adomas tvarkydavo nesislėpdamas – ant skiedryno, šalia būdikės su širdele. Adis pirmiausiai nuo eglišakių nugenėdavo smulkiąsias šakas su spygliais – gyvulių kraikui, o pačią šaką sukapodavo taip, kad Adomienė galėtų nesunkiai į krosnį įkišti ir jos durelės užsidarytų. Riebią kopūstienę ar kitokią sriubą taip buvo galima virti, bet, norint duonelės išsikepti ar pirtelę išsikūrenti, eglišakiai netiko – malkų reikėjo. Jei ne beržinių, tai nors eglinių sausesnių, o prie Šventupio eglės augo išlakios it stygos ir dar dervuotos – degios kaip parakas.
Broliai iki šiol pirtelei miško pakraštyje augusių beržiokų nugnybdavo, šie kad ir šlapi, bet būdavo kaitrūs – degdavo net šnypšdami, todėl pirtelei iškūrenti daug jų ir neprireikdavo, o dėl keleto apdairiai nugnybtų beržiokų eigulys labai nesivaikydavo. Tik praėjusį kartą nutiko taip, kad Adomai eigulio kaip reikiant nepavaišino, tai šis išeidamas griežtai prisakė: daugiau man kad jokių beržiokų ny-ny!
Tuo metu Adomai naminukės neturėjo net eiguliui pavaišinti, mat tas rupūžė Kukulskio Nevala policijai buvo paskundęs: „kaip čia dabar y, kad antai kas savaitę tai ruginę, tai cukrinę, tai iš pūvančių bulbių degtinę Adomai varo, o tarybinė milicija to nemato, a“? Ir pats Adomas nemažai kaltas, nes, būdamas girtas, tą Kukulskį nevala išvadino. Taip jį ir žmonės pradėjo vadinti, mat šis bjauriai blevyzgojo, o anąkart net Adomienę taip iškoneveikė, kad bjauriau kažin ar beįmanoma. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, pas Adomus atvažiavo milicija, padarė kratą. Nors tos kratos kaip ir nereikėjo daryti, mat užraugta broga naujam varymui ramiai kaužėjo ant plačiojo suolo prie šilto pečiaus, Adomo kailiniais šiltai uždengta.
Milicijai kiek sunkiau buvo įrangą surasti, bet, kai laukan išėjo, pamatė sniege šviežiai atkastą keliuką link artimiausio jaunuolyno. Ten nuėję, didžiausią alasą sukėlė: visas kaimas skambėjo, kai kirviais metalinių kubilų dugnus kapojo, viską išvartaliojo, bet visų blogiausia, kas tą diena Adomams nutiko – milicija degtinės varymo trūbus išsivežė. Kad milicija konfiskavo miegamajame po stalu rastus du sklidinus slovikus naminės, tai suprantama, bet kam jiems tie trūbai reikalingi – negi patys naminę varys? Du slovikus su skysčiu, kaip sakė milicininkai, panašiu į naminę degtinę, pasak Adomienės, analizėms išsivežė, Adomas savajai priekaištavo: vot višta, kokioms analizėms – ekspertizei išsivežė. Višta pavadinta Adomienė savajam akių nekabinėjo: juk koks skirtumas, kam. Išsivežė – ir kvit, dabar jau po viskam.
Bet juk tai dabar nebesvarbu, o svarbiausia, kaip greičiau pirtelę išsikūrenti, juk pavasaris artėja, greit ir Velykos bus, per žiemą nusibodo niežtinčią nugarą į pečiaus kampą šinkyti – neblogai būtų visai šeimai smagiai išsimaudžius.
Vieną šiltesnę pavakarę, nors laukuose, o ypač miškuose, tebebuvo daug sniego priversta, broliai, pasiėmę kirvius, dvitraukį pjūklą išsigalandę, pasičiupę po šiūpelę sniegui prie pjaunamų eglių kamienų atsikasti, pro kiemo vartelius takeliu į pamiškę išėjo. Nors žaliavo akys ir tratėjo galvos po smagaus vakarykščio pasibuvimo, malkų žūtbūt reikėjo. Nesvarbu, kad sekmadienis, prisiejo griešyti.
Maždaug po dvyliktos, kai Adomienė buvo ką tik kopūstienei katilą su vandeniu užkaitusi – juk grįžusiems vyrams reikės rūgšties širdims nušveisti – žiūri per galinį trobelės langą ir savo akimis netiki: iš pamiškės per sniegus vyrai uždusę parskuodžia. Telagreikos atsegiotos, žieminės kepurės rankose, net viršugalviai nuo prakaito garuoja. Su didžiausiais trenksmais per duris į trobą įvirtę, vyrai pirmiausia prie langų puolė. Kiek atsidvasavęs, pirmas Stapis prašneko: „Adi, regis, nebesiveja“. Adis puolė prie kibirų, ten vandens neradęs, aliuminį puodelį sviedė į molinės aslos vidurį, ir tik „aha“ sugebėjo išlementi. Adomienė sunerimo: „Adi, kas „aha“, kas jus vejasi, ar eigulys pagavo?“ Už Adį Stapis Adomienei atsakė: „Žymiai blogiau už eigulį, toks majednas žvėris mus vijosi“. Adis ir toliau tesugebėjo Stapiui antrinti, tą savo „aha“ be perstojo kartodamas. Pagaliau ir jis kažkiek atsikvošėjo: „Gal žvėris, o gal net ir pats velnias, aha, ten buvo“. Dabar ir Stapis Adžiui pritarė: „Aha, gal ir pats velnias, nes buvo iš galvos panašus į arklį, pasturgalis – tarsi karvės, kojos su kanopomis, toks – ilga uodega, su ragais, nugi – gryns velns. O paskui mus dar ilgai vijosi, tazgaties!“. Ir Adis žada atgavo: „Aha, vijosi iki pat Brazdauskių keliuko, aha, vijosi – kad net šakos tratėjo!“
Adomienė iš tos nuostabos net prisėdo ant suoliuko prie pečiaus, į puodą raugintus kopūstus pamiršusi sudėti. Katile vanduo kunkuliuoja. Garai pro dangtį veržiasi. „Tai ką čia dabar, moterie, verdi?“ – pagaliau Adis savuose namuose vėl gaspadoriumi pasijuto. „Kopūstienę su kiaulės uodega,– atsakė, ir tęsė,– tai gerai, kad ne eigulys ten buvo“. Stapis neatlaikė: „Ot durna boba, tai jau geriau eigulys ten būtų buvęs“. Ir pradėjo nutikimą pasakoti, kaip nuvažiavę jie ten, kur Šventupio skardžiai statūs. Neskubėdami atsikasė sniegą, atsiklaupę nugnybė pačią nešakočiausią eglę. Ją susipjaustė metriniais rąstukais. Juos į rogutes jau buvo susikrovę ir krovinį stipriai virve suveržę. Jas namo jau ruošėsi tempti, tik girdi – upelyje kažkas treška. Šventupys, žinia, tik pačią šalčiausią žiema vos ne vos leduku užsitraukia. Žvilgt Adis pro kairį petį, ogi upelyje kažkoks keistas žvėris ne žvėris, velnias ne velnias kanopomis ledą laužo ir vandenį godžiai geria. Adis kumšt Stapiui į šoną: „Veizėk, kas ten toks?“ Stapis, paėmęs sniege besivoliojančią eglės šaką, sviedė to arklio ne arklio, karvės ne karvės, o gal nelabojo pusėn. Ir pataikė tam vandenį geriančiam padarui tiesiai po nosimi. Šis, pakėlęs galvą, karčiais pamosikavo ir ėmė, upokšnio ledukus laužydamas, lėtai į krantą pas brolius ropštis.
Jie, vienas kitam anei žodžio netarę – į kojas. Pamiršę kirvius, šiūpelius, ką tik išgaląstą pjūklą ir rogutes su rąstukais. „Va, jezusmarija, gerai, kad ne eigulys“,– prie pečiaus sėdėdama, vis tą patį kartojo Adomienė. „Ką tu čia giedi kaip kokią karunką: ve-ve-ve ir ve-ve-ve, gerai, kad ne eigulys, gerai, kad ne eigulys, o ką verdi bene pamiršai, vanas? Strošniai į katilą dėk kopūstus, ir tą savo uodegą – ėsti kaip vilkai norime“, – ant savosios jau širdo Adis.
Adomienė Adžui įžnybė, kad virs ne savo, o kiaulės uodegą, juk ji jokios uodegos neturi, o Adžio uodega kopūstienei juk netiktų. Tai vyrus prajuokino, o pradėjus juokauti, su visam aprimo.
Gyvenimas tekėjo savo vaga. Dienomis dar kartais pasnyguriuodavo, bet vėjai jau buvo nebe tokie šalti. Vieną šiltoką pavakarę ir eigulys atėjo. Pasiteiravo, ar kirvių nereikėtų? Miške prie upelio rado – juk gaila išmesti. Matyt, kažkas mišką vogė, net rogės su rąstgaliais paliktos. Štai ir pjūklelis visai neblogas. Viską supratusi, Adomienė eigulį stalo gale pagarbiai pasodino, lašinukų papjaustė. Reikėjo ir gerklę praskalauti. Adomienė miškų sargui atnešė buteliuką skystimo, nupilto nuo visokių vaistams užtaisytų trunkų. Čia ir vyrai nuo skiedryno į gryčią sugrįžo ir įsidrąsinę pasipasakojo, kas tame miške jiems buvo nutikę. Eigulys kvatojo – juk ten buvo ne karvė, arklys ar nelabasis, o gražuolis briedis, sugrįžęs po ilgo nebuvimo per tuos karus. Kol Adis su eiguliu apie tą briedį kalbėjosi, Stapis, nuo kablio savąją fufaikę nusikabinęs, pas kaimynus sulakstė – dar to „karštimo“ parnešė. Eigulys ne tik kirvius broliams grąžino, bet ir leido rąstukus namo parsivežti. Tik su viena sąlyga: kai pirtelę iškūrens, tegul ir jam ženklą duos. Sukirtę rankomis, vyrai išsiskirstė.
Broliai iš Pašventupio rąstukus ant rogučių parsitempę, sakuotais šakaliais pirtelę iškūrenę, kaip ir buvo žadėta, eigulį pasikvietė. Iš parduotuvės kiekvienam ant nosies po butelį valstybinio alaus nupirko.
Ir rūko tą dieną garas per visus pirtelės galus, ant įkaitintų akmenų kubilas su verdančiu vandeniu šnypštė, vyrai, ant aukštųjų laktų pasilipę, vieni kitiems per žiemą įnižusias nugaras beržinėmis vantomis vanojo, iš neseno nuotykio smagiai juokėsi. Juk broliai frontus praėjo, Kionisbergą šturmavo, o ėmė ir suskydo, paprasto briedžio išsigandę. Šie pritilę savyje svarstė, jog, ko gero, išvakarėse gertas ir visiškai neišgaravęs skystimėlis bus kaltas. O ir vagystė per Sumą baimės akis išplėtė.