Nuo birželio 1-osios Regioninės Telšių ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje pradėjo dirbti gydytoja Justina Dvaržeckytė. Ta proga pašnekesys su gydytoja apie jos darbą Telšiuose ir skyriaus kasdienybę.
Algirdas Dačkevičius
– Gerb. gydytoja, tarkite keletą žodžių apie save: kilimo šaknys, profesinė patirtis. Kas Jums labiausiai darė įtaką, renkantis profesiją?
– Esu iš Sedos miestelio, baigiau Vytauto Mačernio gimnaziją. Studijavau mediciną Kaune, Lietuvos sveikatos mokslų universitete, esu penktų metų vidaus ligų rezidentė. Medicina patraukė tuo, kad galiu visas savo įgytas žinias, patirtis, įgūdžius panaudoti diagnozuojant ligas ir gydant žmones.
– Kaip Jus priėmė Priėmimo-skubiosios pagalbos kolektyvas Telšiuose?
– Atidarė plačiai visas duris, prašom – štai tavo pacientas, imkite ir gydykite. Labai malonu įsilieti į tokią darnią, darbščią ir nuoširdžią komandą. Visą parą gali konsultuotis su skyriaus vedėja Giedre Girdvainyte, kitais gydytojais ir priimti geriausią sprendimą.
– Su kokiomis dažniausiomis problemomis susiduria personalas kasdieniame darbe? Ar dažnai pasitaiko, kad ligoninėje artimieji pradeda elgtis taip, tarsi būtų atvažiavę ne pagalbos, o inspektuoti medikų darbą, juos net pradeda vertinti, neadekvačiai supranta Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus tvarką?
– Žemaičiai labai kantrūs žmonės – jei atvyko į Priėmimo skyrių, tai su rimta problema, kartais ir uždelsta. Ypatingai svarbu nedelsti, kai įtariamas insultas: paralyžiuotos galūnės, sutrikusi eisena ar kalba, kadangi nuo simptomų pradžios nepraėjus 4 valandoms čia, Telšių ligoninėje, galima atlikti trombolizę ir atstatyti smegenų kraujotaką. Priėmimo skyriuje pirmiausia gydome pagal būtinosios pagalbos kategorijas, kurių įprastai pacientai nežino, todėl mūsų pareiga juos nuraminti ir paaiškinti, ar šiuo metu jų gyvybei gresia pavojus, ar iškilusius sveikatos klausimus spręsti su šeimos gydytojo pagalba.
– Būna, kad žmogus nespėja pasiimti pinigų, kitas apskritai jų gal tuo metu neturi. Kaip po sustiprinimo pacientui sugrįžti namo, ypač naktį?
– Šiame darbe labai svarbu žmoniškumas, supratingumas, kartais tenka pasitelkti policijos, socialinių darbuotojų pagalbą ieškant artimųjų, kaimynų kontaktų, kurie galėtų pasirūpinti pacientų grąžinimu namo. Žinoma, būtų idealu, jei veiktų savanorių „socialinis taxi“.
– Ar didelė problema – iš gatvių atvežami benamiai su senomis traumomis, dažniausiai neblaivūs, nes benamiai neturi asmens dokumentų, šlapi, purvini?
– Lietuvoje teikiamos skubiosios pagalbos paslaugos visiems asmenims, net ir nedraustiems. Čia jie apžiūrimi, nuprausiami, sušildomi, gydomi, netgi ir pamaitinami. Tai ypatingai jautri visuomenės dalis, reikalaujanti daug kantrybės ir supratingumo. Džiaugiuosi, kad Telšių mieste veikia anoniminių alkoholikų bei 12 žingsnelių programos, taip pat yra nakvynės namai.
– Ar patyrėte labai įsimenančių atvejų, apie kuriuos galėtumėte papasakoti?
– Labiausiai įsiminė šiltas ir nuoširdus ligoninės direktorės Jovitos Seiliuvienės ir skyriaus vedėjos Giedrės Girdvainytės priėmimas, visų gydytojų ir sesučių entuziazmas, pasiaukojimas ir atviras dalinimasis patirtimi bei žiniomis su jauna ir dar besimokančia gydytoja. Ir, žinoma, džiaugiasi širdis, girdint žemaitiškai kalbančius pacientus.
– Ar matote Telšiuose savo profesinę perspektyvą?
– Telšių ligoninė suteikia visas sąlygas tęsti studijas universitete bei tobulėti profesinėje srityje, taip pat teikia galimybę kompensuoti antros rezidentūros studijas.
– Dėkoju už pokalbį.