Vasarai pradedant įsibėgėti, Nemakščiuose, Leono Tamulevičiaus įkurtame „Aštuonračio muziejuje“, vyko nemažas sujudimas. Mat pakviesti buvo ne tik miestelio žmonės, bet ir visi pageidaujantys iš Lietuvos pažvelgti į neseniai sukonstruotą saulės laikrodį, sužinoti jo veikimo subtilybes, o svarbiausia – su 94-ąjį gimtadienį atšventusiu fenominalios atminties legendiniu keliautoju, dailininku, žurnalistu Alfonsu Čepausku pasinerti į jo kelionių magiją.
Algirdas Dačkevičius
Pagerbti garbūs kraštiečiai ir bendraminčiai
Pirmiausia muziejaus įkūrėjas Leonas Tamulevičius pasveikino gausiai susirinkusius svečius į simbolinę „Laiko tėkmės“ šventę. Prisimintas pirmasis pasaulyje savaeigės aštuonratės važiuoklės išradėjas kraštietis Pšemislovas Neveravičius, kurio amžinojo poilsio vietą prižiūri ir iš naujo antkapinėmis plokštėmis sutvarkė Aštuonratės važiuoklės draugija, įsikūrusi Nemakščiuose. Žinoma, iniciatyva buvo Leono rankose, o prie geros idėjos lėšomis prisidėjo Raseinių savivaldybės tarybos narė Aldona Radčenko. Visą dokumentaciją geranoriškai tvarkė Raseinių rajono savivaldybės Architektūros skyrius.
Vietoj Tylos minutės neseniai Anapilin išėjusiems muziejininkams – Raseinių rajono Garbės piliečiui Antanui Girčiui, Panevėžio krašto šviesuoliui Klementui Sakalauskui, Jurbarko krašto senovinės technikos įkūrėjui Justinui Stoniui, kino dokumentalistei Laimai Pangonytei, muzikologei Zitai Kelmickaitei, Nemakščių parapijos klebonui Arūnui Bladžiui nuskambėjo jautri melodija, sklidusi iš L.Tamulevičiaus sukamos senovinės muzikinės dėžutės („šarmankos“).
Nemakščiuose – savas laikas
Kadangi pusiaujinio saulės laikrodžio projekto autorius Jonas Navikas į šventę negalėjo atvykti, jo parengtą tekstą perskaitė mokytoja Živilė Lembutienė. Saulės laikrodis „Aštuonračio muziejuje“ yra pirmasis Raseinių rajone. Šiandien Lietuvoje yra per 50 veikiančių saulės laikrodžių, juos iš 60 Lietuvos savivaldybių yra įsirengusios 25. Šis laikrodis rodo tikrąjį Nemakščių Saulės laiką. Jis skiriasi nuo mūsų laikrodžių, kurie rodo antrosios laiko juostos vidurio, o ne vietinio dienovidinio laiką. Dėl geografinių ilgumų skirtumo tarp šių vietovių Nemakščių laikas skiriasi 29 minutėmis. Todėl Nemakščių vidurdienis Saulės laikrodyje sutapatintas su 12 val. 29 min. žyma.
Pusiaujinis saulės laikrodis yra paprasčiausias iš visų laikrodžių tipų. Jo valandų skalė yra lygiagreti Žemės pusiaujo plokštumai, o strypas (šiuo atveju – rato ašis), nuo kurio krentantis šešėlis ant valandų žymų-skaičių rodo laiką, statmenas jai ir lygiagretus Žemės sukimosi ašiai bei nukreiptas į Šiaurinę žvaigždę. Valandų žymos ratlankyje žymimos 15 laipsnių intervalu.
Muziejaus pusiaujinis saulės laikrodis – vienintelis iš visų tipų turi dvi valandų skales: priekinę ir vidinę. Priekinę valandų skalę saulė apšviečia nuo pavasario lygiadienio, per vasarą ir iki rudens lygiadienio. Vidinę valandų skalę saulė apšviečia nuo rudens lygiadienio, per žiemą ir iki pavasario lygiadienio. Visa tai liudija brėžinys informacinėje lentelėje. Tai susiję su Žemės skriejimu elipsės orbita ir jos posvyriu į dangaus pusiaują.
Dėkodamas muziejaus šeimininkui už entuziazmą ir nagingas rankas, saulės laikrodžio projekto autorius Jonas Navikas užtikrino, kad techninė informacija su nuotraukomis apie šį saulės laikrodį bus paviešinta pasauliniame saulės laikrodžių atlase sundialatlas.net, kuriame žinia, garsindama Nemakščius, Raseinių rajoną ir Lietuvą, pasklis po platųjį pasaulį. Šio atlaso svetainėje – per 55 tūkst. saulės laikrodžių iš 124 pasaulio šalių, o iš Lietuvos – 53.
Tūkstančiai kilometrų – motociklu
Šventės dalyviai su nekantrumu laukė charizmatiškojo kaimyno Alfonso Čepausko prisiminimų apie jo turiningą gyvenimą, ypač kelionių aistrą motociklu.
Alfonsas pasaulį išvydo 1929 metų kovo 18-ąją Gedgaudiškės kaime, netoli Skaudvilės. Jo biografija labai turtinga: baigęs taikomosios dailės mokslus, dirbo meniniu redaktoriumi žurnaluose „Mokslas ir technika“, „Mūsų sodai“, „Statyba ir architektūra“. Kraštiečio kūrybos sfera gana įvairi: iliustracijos, lakštinė ir mažoji grafika, ekslibrisai, skulptūra, asambliažai, instaliacijos ir kt. žanrai. Surengė apie pusšimtį personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, tarptautiniuose konkursuose pelnė apie 60 įvairių apdovanojimų.
A.Čepauskas yra Lietuvos dailininkų ir Lietuvos žurnalistų sąjungų narys, jam suteiktas Meno kūrėjo statusas, Tauragės rajono Garbės piliečio vardas, o Skaudvilėje įkurta nuolatinė „Alfonso Čepausko dailės galerija“.
„Kelionės, kelionės… Nuo mažumės traukė pamatyti, kas ten už horizonto? Keliauti pradėjau dviračiu, vėliau – motoroleriu „Viatka“. Į pirmąją kelionę su bičiuliais išvažiavome į Užkarpatę. Po jos greitai patraukėme į Krymą, Kaukazą, viliojo Vidurinė Azija, kur patirta iki šiol neišdildomų įspūdžių.
Ir taip dvidešimt penkerius metus per atostogas su bendražygiais: Boleslovu, Stasiu, Vladu, Jonu, Mykolu, Gediminu, Gintautu, Česlovu, Voldemaru ir kitais leisdavausi į naujas keliones. Į daugelį kelionių kaip keleivė vyko žmona Marija. Riedėjo motociklų ratai per Pamyrą, Tianšanį, Kizylkumus, Karakumus, Mangišlaką, Ustiurtą, Uralą, Sibirą, pro Tolimųjų Rytų sopkas, pirmykščių žmonių urvus, Usūrijos taiga ir per purvynus palei BAM-ą“,– sklandžiai pasakojo ilgaamžis.
Tai kategorinės-sportinės kelionės, kurios buvo vertinamos, teikiami apdovanojimai bei sportiniai atskyriai, o atlikus vienuolika sudėtingų kelionių, suteikiamas sporto meistro vardas. Toks vardas Alfonsui suteiktas 1976 metais.
„Savo „geležinio draugo“ – 1965 m. laidos JAVA-250 motociklo – vežiojamas sudėtingais maršrutais, geriau pažinau šį margą pasaulį. Nors kelionėse buvo sunkumų ir ne kartą keiksnojau savo sumanymus, dabar tai romantika ir patirti nepakartojami įspūdžiai liko gyvi visam gyvenimui“,– susijaudinęs kalbėjo legendinis keliauninkas.
Lankytojai „Aštuonračio muziejuje“ galėjo pamatyti istorinį A.Čepausko kelionių „geležinį draugą“, įkurdintą visam laikui. Ekspoziciją papildo kelionių rekvizitai, paveikslai, dokumentacija, suvenyrai, eskizai ir kt. Yra vaizdo įrašų su kelionių ir kūrybos fragmentais.
Kieme buvo eksponuojami A.Čepausko dailės kūriniai.
Muziejininkų gretos – vieningos ir tvirtos
Renginyje netrūko muziejininkystės entuziastų. Įmonės karo paveldo muziejaus „Atominis bunkeris“ vadovas Julius Urbaitis kvietė atvykti ir susipažinti su klestinčio tarpukario Kauno istorija bei aplankyti dvi žydų parduotuves. Jose – vanilinė cikorijų kava, mėtiniai saldainiai ar degtukų dėžutė, dėl kurios kolekcininkas ir muziejaus įkūrėjas įveikė ne vieną tūkstantį kilometrų. Į muziejininkystę palinko ir Nemakščių kaimynas iš Adakavo Rolandas Valančius, kuris semiasi patirties iš Leono. Iš Kelmės rajono Grinių kaimo atvykę Kęstutis ir Edita Mėliniai turėjo ką papasakoti apie įkurtą originalų Žirklių muziejų, kurį daugeliui būtų pravartu aplankyti. Muziejininkystės veteranas pulkininkas Vitas Rimkus, Kauno priešgaisrinės tarnybos muziejaus įkūrėjas, taip pat gėrėjosi nemakštiškių renginiu. „Auto Moto group“ direktorius ir TV laidų prodiuseris Gintaras Kazilionis, sukūręs laidų apie žymiausius motociklininkus, taip pat Alfonsą Čepauską, spaudė veteranui ranką ir dalinosi naujais sumanymais.
Tiesiog pavydėtinas renginio organizatoriaus Leono dėmesingumas, nes be suvenyrinių dovanų neliko nė vienas kalbėtojas.
O koks renginys be gardžiosios košės, „čirvinių blynų“ bei Leono mamos Marytės Tamulevičienės giros. Visi maloniai bendravo, o „Dubysos“ muzikantai su vadovu Dainiumi Maslausku ne tik per renginį griežė ir dainavo.
Nemakščių gatvėmis buvo galima pasivažinėti Leono sukurtu aštuonračiu. Juo į kelionę susidomėję leidosi ne tik šeimos su vaikais, bet ir baikeriai, atvykę iš Kauno, Kėdainių ir kitų miestų.