2021 m. buvo išleista Gerimanto Statinio knyga „Romas Balčiūnas: didysis dūdų revoliucionierius“, kurioje apžvelgta Maestro veikla ir jo nuopelnai Lietuvos muzikiniam gyvenimui. Autorius pažymi, kad R. Balčiūnas ir jo vadovaujamas Lietuvos valstybinis pučiamųjų orkestras „Trimitas“ buvo neatsiejami vienas nuo kito. Maestro gyvenimas nuo 1964 m. iki pat jo mirties daugiau ar mažiau buvo surištas su šiuo orkestru. Todėl „Trimito“ pasiekimai yra ir Maestro darbo įvertinimas, o jie tikrai yra įspūdingi. Paminėsiu tik svarbiausius.
Povilas Šverebas
Lemtinga Konstantino Dobrovolskio įtaka būsimam Maestro
Lietuva tikriausiai nebūtų turėjusi iškilaus dirigento Ramučio Balčiūno, jeigu jo gyvenimas nebūtų vingiavęs per Telšius ir nebūtų pakliuvęs į atlikėjo, dirigento, įvairių meno kolektyvų vadovo, mokytojo Konstantino Dobrovolskio rankas. Jis, pastebėjęs Ramučio, kurį visi vadino tiesiog Romu, nors buvo pakrikštytas dviem vardais Ramučiu Jonu, muzikinį talentą, paėmė jį į savo ansamblį groti violončele, o paskui, suderinęs su tėvais, nebaigus vidurinės, išvežė jį į Klaipėdos muzikos mokyklą. Po to R. Balčiūnas išvyko studijuoti į tuometę Vilniaus konservatoriją, kur mokėsi dirigavimo ir pučiamųjų instrumentų klasėse. Telšiuose Romas buvo neabejingas sportui ir neaišku, kaip pats būsimas „Trimito“ vadovas prisimena, ar nebūtų pasukęs į šią sritį, jei ne K. Dobrovolskio ryžtas. Jis įsisodino Romą į savo mašiną ir išvežė jį į Klaipėdą laikyti egzaminų.
1993 m. Norvegijoje įvykusiame pūtikų konkurse, kuriame dalyvavo 11 tūkstančių muzikantų, „Trimitas“, vadovaujamas R. Balčiūno, laimėjo pirmąją vietą ir aukso medalį. 1994 m. Europos muzikų dienų konkurse Vokietijoje R. Balčiūnas buvo pripažintas absoliučiai geriausiu dirigentu, o orkestras laimėjo 4 prizus. 1998 m. R. Balčiūnas buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, o Vokietijoje pelnė geriausio „Show“ maršo dirigento titulą. O kur dar San Remo festivalių laurai. 2003 m. jam buvo įteikta Vyriausybės meno premija, o 2004 m. buvo apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžiumi. Dar sovietiniais laikais jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas. Nuo 1977 m. Maestro pradėjo dirbti Lietuvos muzikos akademijoje. 1991 m. dirigentui buvo suteiktas pedagoginis docento vardą.
Pateiktą medžiagą pabadysiu sukonkretinti archyvuose saugomais dokumentais ir R. Balčiūno klasės draugės, sportininkės, teatralės, mokytojos Liudos Lėverienės (Sebeckytės) prisiminimais. Taip pat norisi papildyti knygos duomenis apie tėvus, nes be jų, kaip ir be Telšių, nebūtų ir būsimo Maestro bei tokio „Trimito“.
Tėvai
G. Statinis pažymi, kad Ramučio mamos, A. Balčiūnienės (1906–1978), vardas rašomas skirtingai. Vienur ji nurodyta, kad yra Anelė, o kitur – Angelė. Stodama į Panevėžio mokytojų seminariją, ji pateikė krikšto išrašą iš bažnytinės knygos. Jame nurodyta, kad Anelija Strumbillo yra gimusi 1906 m. balandžio 8 d. Pušaloto miestelyje. Jos tėvas buvo Antanas, o mama Barbora, kilusi iš Markūnų [Morkūnų]. Išraše dukros vardas skliausteliuose nurodytas ir originalo kalba – t. y. rusiškai. Seminarijos baigimo pažymėjime rašoma, kad Anielė Strumilaitė mokėsi nuo 1920 m. rugpjūčio 26 d. iki 1924 m. birželio 23 d. ir, būdama visada puikaus elgesio, sėkmingai išlaikė baigiamuosius egzaminus. Seminariją baigė turėdama gan aukštą bendrą pažymių vidurkį – 4,08 (penkių balų sistemoje). Seminarijos direktoriumi buvo kalbininkas Juozas Balčikonis. Neaišku, ar jis mokė Anelę lietuvių kalbos, bet šios jos žinios įvertintos trejetu. Tai leidžia manyti, kad tikriausiai buvo pakliuvusi į jo nagus, nes kalbininko reikalavimai buvo labai dideli. Atrodo, kad būsimoji Balčiūnienė nelabai buvo linkusi prie sporto, nes fizinio lavinimo pažymys – taip pat trejetas, bet ryškūs jos muzikiniai gabumai. Tiek iš giedojimo, tiek iš muzikos aukščiausi įvertinimai – penketai. Ji mokslams iš valstybės iždo buvo paėmusi 1490 litų paskolą, todėl pagal įstatymą turėjo ketverius metus dirbti jai paskirtose valstybinėse mokyklose.
Nepavyko nustatyti jos darbinės karjeros pradžios tikslių vietų. Aišku, kad mokytojauti pradėjo nuo 1924 m. rugsėjo 15 d. Išlikusi nuotrauka rodo, kad ji 1929 m. dirbo Sedos pirmoje pradžios mokykloje. Sėkmingai išdirbus dvejus metus, būdavo suteikiamas mokytojo vardas. A. Balčiūnienė didelį dėmesį skyrė žinioms atnaujinti. Vasaromis vykdavo į įvairius mokytojams rengiamus kursus. 1926 m. Prienuose lankė sodininkystės ir daržininkystės, 1927 m. Rokiškyje – pedagoginius darbo, 1929 m. Šiauliuose – muzikų, 1930 m. Aukštojoje Panemunėje – fizinio lavinimo mokymus. 1931 m. vasario 17 d. ji ištekėjo už Jono Balčiūno (1899-1974). Sutuoktuvės vyko Akmenės bažnyčioje. 1931 m. lapkričio 15 d. ji buvo perkelta į Žemalę, kur nuo mokslo metų pradžios mokyklos vedėju dirbo vyras.
J. Balčiūnas buvo gimęs 1899 m. liepos 20 d. Alunčių kaime, Vadoklių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Nuo 1920 m. liepos 20 d. iki 1923 m. gruodžio 31 d. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Į atsargą buvo išleistas su jaunesniojo puskarininkio laipsniu. 1926 m. baigė Ukmergės Lietuvos katalikų sąjungos dvimečius mokytojų kursus. Dirbti pradėjo nuo 1926 m. gruodžio 1 d. Orvydiškės [Arvydiškės] pradinėje mokykloje, Sedos valsčiuje, Mažeikių apskrityje laikinai einančiu mokytojo pareigas. Nuo kitų mokslo metų pradžios buvo perkeltas į Puokę, kur buvo paskirtas pradinės mokyklos vedėju. Po dvejų metų tokioms pat pareigoms buvo paskirtas į Menčių pradinę mokyklą, bet šis įsakymas buvo pakeistas ir jis perkeltas į Juodeikius. 1930 m. pripažintas pirmas ištarnautas trimetis, už kurį jau mokėtas priedas ir suteitas pradinės mokyklos mokytojo vardas bei VII tarnautojo kategorija. 1937 m. rugpjūčio 1 d. kartu su žmona buvo perkelti į Pikelius. 1940 m. rugsėjo pirmąją pasitiko jau Vėlaičių pradinėje, o kitais mokslo metais jau pradėjo dirbti Akmenės miesto mokykloje mokytoju, o ne vedėju. Iš sūnaus pažymėjimo galime suprasti, kad tėvai tikriausiai dirbo ir Renavo pradinėje, nes Ramutis ją baigė 1945 m. pavasarį, būdamas labai gero elgesio ir aukštu 4,66 bendru pažymių vidurkiu bei neturėdamas nė vieno trejeto. Pagal tų metų reikalavimus, ji vadinosi penkiamete pradine. Visos šios mokyklos buvo tuometėje Mažeikių apskrityje. Nuo 1947 m. J. Balčiūnas dirbo Alsėdžių septynmetėje, Telšių apskrityje. Iš sūnui 1950 m. birželio 12 d. išduotos charakteristikos suprantame, kad tėvas tebedirbo šioje mokykloje.
J. Balčiūnas, kaip ir žmona, didelį dėmesį skyrė savo kvalifikacijai kelti. Jis 1928 m. lankė Aukštojoje Panemunėje fizinio lavinimo, 1929 m. Prienuose – sodininkystės ir daržininkystės, 1930 m. Marijampolėje – darbo kursus. Tuo metu konkurencija tarp mokytojų buvo didelė, todėl darbo rinkoje išsilaikyti nebuvo lengva, ypač baigus dvimetę mokytojų seminariją.
Vyriausias anūkas [Ramučio sūnus] Liutauras prisimena, kad seneliai, pas kuriuos jis praleisdavo vasaras, gyveno Endriejave.
Senelis buvęs labai aukštas, beveik dvimetrinis, lieknas ir griežtas. Močiutė atvirkščiai – nedidukė, geraširdė moteriškė. Ji jam pasakojusi, kad, Sovietų sąjungai okupavus Lietuvai, koks tai žmogus perspėjęs, kad jų šeima, kuri 1937 m. buvo susilaukusi ir dukros Danguolės, yra įtraukta į ištremiamųjų sąrašą. Nors buvo vasara, bet besislapstydama pelkėse senelė sušalo ir susirgo. Paskui ilgai gydėsi, bet tremties išvengė, o vėliau buvo priversti dažnai keisti mokyklas.
Iš pateiktų darboviečių matyti, kad ir tarpukario Lietuvoje Balčiūnai dažnai buvo keliami iš vienos mokyklos į kitą, nors visą laiką nurodoma, kad to patys prašo. Iš dokumentų galima suprasti, kodėl jų šeima buvo įtraukta į tremtinų sąrašą. J. Balčiūnas priklausė Lietuvos tautininkų sąjungos Jaunajai Lietuvai ir vadovavo Žemalės skyriui. Į jo valdyba įėjo ir Aldona Balčiūnienė, kuri nurodyta, kad yra namų šeimininkė. Neaišku, ar čia neteisingai įrašytas Jono žmonos vardas, ar tikrai tai yra kitas žmogus. Gaila, kad dokumentas yra nedatuotas. Iš 1936 m. gruodžio 16 d. Angelei Balčiūnienei Mažeikių skaučių tuntininkės išduoto pažymėjimo suprantame, kad ji priklausė Žemalės jaun. skaučių draugovei. Ant dokumento, yra ir jos nuotrauka. Dar vieną jos portretą aptikome ir ant seminarijos baigimo pažymėjimo. Iš jų matosi, kad Ramutis buvo panašus į mamą.
Ant skautės pažymėjimo Balčiūnienės vardas nurodytas, kad ji yra Angelė. Tokiu vardu ją prisiminė ir būsima filologijos mokslų daktarė, docentė Julija Žukauskaitė (1906–2002). Ji, dirbdama Sedos vidurinėje mokykloje, kartu su Angele iš felčerės Korbutaitės Gedimino aikštėje nuomojosi kambarį.
(Bus daugiau)