Ramutis Balčiūnas: nuo septynių kalvų iki pasaulinio lygio dirigento

2021 m. buvo išleista Gerimanto Statinio knyga „Romas Balčiūnas: didysis dūdų revoliucionierius“, kurioje apžvelgta Maestro veikla ir jo nuopelnai Lietuvos muzikiniam gyvenimui. Autorius pažymi, kad R. Balčiūnas ir jo vadovaujamas Lietuvos valstybinis pučiamųjų orkestras „Trimitas“ buvo neatsiejami vienas nuo kito. Maestro gyvenimas nuo 1964 m. iki pat jo mirties daugiau ar mažiau buvo surištas su šiuo orkestru. Todėl „Trimito“ pasiekimai yra ir Maestro darbo įvertinimas, o jie tikrai yra įspūdingi. Patys muzikantai ne tik gerbė, bet ir vertino savo dirigentą, todėl jį prisimena, kaip nuoširdų žmogų ir didį scenos magą.

Povilas Šverebas

(Pabaiga. Pradžia Nr.66)

Telšiai dirigento gyvenime
Minėtoje knygoje laisva forma pateikiami tikriausiai paties R. Balčiūno prisiminimai, liečiantys Telšių laikus, apie kuriuos autoriui jis, matyt, buvo pasakojęs. Iš jų suprantame, kad būsimas Maestro mėgo maudynes Masčio ežere, o įvairiose sporto šakose rungdavosi su savo draugu Petru Kliauza. Šis, matydamas, kad draugas vis mažiau dėmesio skiria sportui, o artėjo varžybos, paslėpė po mokyklos laiptais Romo violončelę. Artėjo pasirodymas, o instrumento paieškos buvo bergždžios. Į jas buvo įtrauktas net mokyklos direktorius. Kol netyčia ją surado mokyklos sargas. Direktoriui pagrasinus, kad neprisipažinus, kas tai padarė, bus pranešta milicijai, P. Kliauza prisiėmė kaltę ir paaiškino, kodėl taip pasielgė.
Iš Telšių vidurinės mokyklos [dabartinė Žemaitės gimnazija] R. Balčiūno mokinio pažymėjimo suprantame, kad jis į mokyklą buvo priimtas nuo 1949 m. rugsėjo 1 d. Dokumentas išduotas 1952 m. balandžio 28 d. Romas tuo metu mokėsi dešimtoje klasėje. Pažymėjimas galiojo iki 1952 m. rugsėjo 1 d.
Klaipėdos regiono valstybės archyvo Telšių filiale yra saugoma „Telšių J. Žemaitės vidurinės mokyklos pedagogų tarybos protokolų knyga 1951-1953 m.“ Joje yra nurodyta, kad dešimtoje klasėje mokosi 25 mokiniai, iš kurių 5 yra komjaunuoliai. Bendras klasės pažangumo vidurkis buvo 3,9 balo. Geriausiai klasėje mokėsi Romualdas Kašauskas [būsimas rašytojas] ir Jahošna Šochotas. Jų vidurkis buvo 4,88. Trečioje vietoje buvo Pranas Gimbutas su 4,67 balo. Taip pat išvardyti trys mokiniai, kurie mokėsi blogiausiai. Ramutis tarp jų nepakliūva. Prie egzaminų buvo prileista 20 mokinių. Juos laikė bei sėkmingai įveikė ir būsimas Maestro bei buvo perkeltas į vienuoliktą klasę. Deja, ten mokinių sąraše jo nėra, o tarp iš mokyklos išbrauktųjų taip pat tokios pavardės nepavyko surasti. Balčiūnas minimas ir 1950 m. rugpjūčio 26 d. prie perkeltų į devintą klasę mokinių. Nėra vardo pirmosios raidės, todėl neaišku, ar tai mums rūpimas Ramutis.
R. Balčiūno klasės draugė L. Sebeckytė prisiminė, kad ji kartu su Romu mokėsi gal metus ar dvejus. Jai atrodo, kad jis ne nuo rugsėjo pradžios pradėjo mokytis jų klasėje, o į vienuoliktą tikrai nebeatėjo. Romas buvęs vieneriais metais vyresnis už ją. Ji yra gimusi 1935 m. Mažeikiuose, o nuo ketverių gyvena Telšiuose. Ją, kaip buvusią Lietuvos krepšinio rinktinės narę, nustebino, kad R. Balčiūnas buvęs sportininkas. Iš berniukų geras bėgikas buvęs J. Šochotas. Romas su Mykolu Dargiu į mokyklą ateidavo kur tai nuo Alsėdžių. Jie dažnai vėluodavo į pamokas, atbėgdavo sušilę, suprakaitavę. Buvo toks suvargęs, vaikščiojo apsirengęs treningais, apkūnokas, nuoširdus, draugiškas. Žiemą jis pas ką tai gyvendavo buvusiame vienuolyne. Romas priklausė Dobrovolskio muzikantams. Dar geras muzikantas buvęs ir pūtikas Končius. Kai Romas koncertuoti atvykdavo į Telšius, visada susitikdavę, pabendraudavę, nebuvo jis pasikėlęs, išliko paprastas ir draugiškas.
Viskas, atrodo, dėliojasi logiškai. Išeitų, kad R. Balčiūnas į Klaipėdos muzikos mokyklą išvyko nuo 1952 m. rugsėjo pradžios, bet minėtoje knygoje yra pateiktas pranešimas, kurį 1950 m. rugsėjo 9 d. gavo Romo mama. Jame informuojama, kad jos sūnus yra sėkmingai išlaikęs stojamuosius egzaminus ir yra priimtas į violončelės klasę, todėl nedelsiant turi atvykti. Taip pat nurodoma, kad sūnus bendrabutyje gaus vietą, bet reikia turėti savo lovą, čiužinį ir kitus reikmenis. Užsimenama, kad jeigu savo violončelės dar nėra susiremontavęs, tai tegul vis vien ją atsiveža, nes mokykla turi meistrą, kuris instrumentą suremontuos. Valdiškų violončelių šiuo metu laisvų nesą.
Išeitų, kad jis, nors ir buvo įstojęs į Klaipėdos muzikos mokyklą 1950 m., bet joje nesimokė. Po dvejų metų K. Dobrovolskis jį matyt išvežė antrą kartą. Kadangi vėl buvo priimtas, tai rodytų, koks aukštas buvo Telšių ansamblio lygis, kuriame grojo būsimas Maestro, ir kiek gabus muzikai buvo Ramutis. Tada galime teigti, kad tik K. Dobrovolskio dėka Lietuva kurį laiką turėjo pasaulinio lygio pučiamųjų orkestrą „Trimitas“. Jis tuo metu visus stebino, nes grodavo žygiuodamas, o R. Balčiūnas diriguodavo net šokdamas. Todėl dažnai jis buvo vadinamas ir šokančiu dirigentu.
Taikliausiai „Trimito“ ilgametį vyr. dirigentą ir vadovą apibūdino jo buvęs muzikantas Eligijus Taleikis. Jis rašo: [R. Balčiūnas] „buvo tikrasis pučiamųjų Maestro, kuris mylėjo ne tik save orkestre, bet kas ne taip dažnai nutinka, ir orkestrą savyje. Tai buvo žmogus, kuris priartino pučiamųjų žanrą prie paprasto žmogaus gatvių eitynėse ir aikščių mini pasirodymuose. Tai buvo didis artistas, užkrėsdavęs savo nepakartojamu temperamentu klausytojus ir didis scenos magas, užburdavęs sales savo tik jam būdinga nuotaika.“ Gal ir simboliška, kad savo gyvenimą Maestro baigė kartu su muzika. Jis mirė 2009 m. balandžio 12 d. per Šv. Velykas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje po šv. Mišių diriguodamas savo orkestrui, atliekant paskutinį kūrinį Christoperio Hawkinso „Iškilmingą choralą“. Maestro iškeliavo amžinybėn, bet jo biografijoje liko daug neaiškumų, kuriuos būsimiems jo gyvenimo tyrėjams reikės atskleisti. Aišku viena, kad Telšiai lėmė jo muziko kelią.