Artėjant Telšių kultūros centro dainų ir šokių ansamblio „Mastis“ 70-mečiui, pakalbinome ilgametę šio ansamblio vadovę Ziną Šimkuvienę, kuri mielai leidosi į prisiminimus apie ansamblio įsikūrimą, savo jaunystę bei darbo pradžią jame.
Ernesta Dačkevičienė
Apie viską nuo pradžių…
1950-1953 m. buvusiame Telšių fabrike „Mastis“ susikūrė mišrus choras, kuriam vadovavo chorvedė Irena Dylevičienė, liaudies instrumentų ansamblis, kurio vadovė buvo kanklininkė Vincė Daukšienė ir šokių grupė, kuriai vadovavo Vincas Kryževičius ir Algis Šaikūnas. Vėliau visi trys susijungė į vieną ir pasivadino dainų ir šokių liaudies ansambliu. Pavadinimas „Mastis“ taip pat gimė ne iš karto, o vieno nutikimo metu, kai buvo ruošiamasi Dainų šventei. Kadangi visi ansambliečiai buvo dirbantys „Mastyje“, o generalinės repeticijos prieš šventę vyksta visą savaitę Vilniuje, dalyvauti jose nepavyko. Organizatoriai, nesulaukę aikštėje telšiškių šokėjų, nusprendė, kad jie vis dar mąsto dalyvauti ar ne, ir neleido šokti pagrindinių šokių, tik ratukuose suktis. Tuomet didžiąją dalį koncerto jiems teko būti žiūrovais, gulinėjant ant žolyno. Iš to gimė ir pavadinimas „Mastis“.
Ansamblio pirmtakai
Telšių kultūros centro dainų ir šokių ansamblis „Mastis“ įsteigtas 1953 m. ir yra vienas ilgiausiai gyvuojančių mėgėjų meno kolektyvų Telšių apskrityje. Vadovai tuomet keitėsi dažnai, ne vienas dirbo netgi labai trumpai, bet išvardinti verta visus. Chorui vadovavo Irena Dylevičienė, V.Bauža, Adomas Šulcas, Vladas Stakanis, Irena Nakienė. Nuo 1972 iki 2004 metų – Zina Šimkuvienė, nuo 2004 metų iki dabar – jos dukra Ernesta Dargužienė.
Instrumentinei grupei vadovavo Vincė Daukšienė, Kostas Dobrovolskis, Steponas Pikiotas, Algis Trečiokas, Vytautas Ciunys, Alfreda Tamoševičienė, Robertas Surblys, Vilija Opulskytė ir dabartinis vadovas Linas Ulkštinas.
Šokių grupės vadovai buvo: Vincas Kryževičius, Algis Šaikūnas, Zenonas Burba (būtent jis pakvietė Ziną Šimkuvienę vadovauti chorui), Visvaldas Latonas, Stasys Kulikauskas, Vaclovas Juška, Algis Arlauskas, Alvydas Alimas, Romas Eitkevičius ir dabartinė vadovė Rimantė Laurinavičienė.
Šiuo metu ansamblyje – per 60 skirtingo amžiaus, įvairių profesijų žmonių, moksleivių. Dainų ir šokių ansamblio „Mastis“ misija – dainų, muzikos ir šokio sinteze puoselėti ir skleisti lietuvių tautinio meno kultūrą, pasididžiavimą savo Tėvynės kultūros paveldu, liaudies tradicijomis.
Kolektyvas nuo įsikūrimo pradžios dalyvavo visose respublikinėse, apskrities ir rajono dainų šventėse. Per ilgą kūrybinį kelią koncertavo, dalyvavo įvairiuose festivaliuose ne tik Lietuvoje, bet apkeliavo ir daugelį užsienio šalių, kuriose paliko ryškią lietuvių tautinės kultūros dalelę.
Kaip Zina tapo „Masčio“ vadove
Zina Šimkuvienė kilusi iš Pasvalio rajono savivaldybės Gailionių kaimo, netoli Joniškėlio. Panevėžyje mergina baigė muzikos technikumą (dabar – Konservatorija), dirigavimo specialybę, ketvirtame kurse Pumpėnų kaime, Pasvalio rajone, pradėjo dirbti, vėliau ją perkėlė į Joniškėlį. Ten dirbant, gavo kvietimą į vadovų sąskrydį Giruliuose, kur reikėjo paruošti programą-pasirodymą. „Su ten buvusiais pasvaliečiais paruošiau programą, kurioje buvo ir duetai, ir ansambliai. Labai viskas gerai pasisekė. Po koncerto prie manęs priėjo kažkoks vyras su moterimi ir klausia: „Mergaite, esi jauna, gabi, gal nori išvažiuoti iš to kaimo?“ Man sutikus, sako: „Atvažiuok į Telšius, – priimsim, duosim darbo, rasim, kur gyventi“. Tai buvo tuometis Telšių kultūros skyriaus vedėjas Kajatonas Šliogeris su kolege Sparnauskiene. Atsiuntė mašiną, atkraustė, apgyvendino. Norėjo įdarbinti į Ožtakius, bet nepanorau – kam man iš kaimo į kaimą…“, – į prisiminimus nuklydo Zina. Telšiuose jauna moteris pradėjo dirbti 1969 m. su veteranų choru ir akompanuojant akordeonu pramoginiams šokiams. Ten bedirbant, iš Muzikos mokyklos direktoriaus A.Šulco gavo kvietimą dirbti choro vadove ir solfedžio mokytoja. Nuo tada visą gyvenimą iki pensijos ten ir išdirbo.
„Taip atsitiko, kad vieną dieną „Masčio“ ansamblis liko be vadovo. Tad atėjęs pas mane į Muzikos mokyklą, prie visų mokinių Z.Burba tiesiogine ta žodžio prasme krito į kelius, maldaudamas būti ansamblio vadove, – su šypsena prisiminė Zina. – Choristų „Masčio“ fabrike buvo labai daug. Bijojau, kad nesugebėsiu, nepasitikėjau savo jėgomis, – kuklinosi moteris. – Tuomečių direktorių dėmesys buvo ne vien chorui, bet ir kitiems meno kolektyvams. Vadovybė varyte varė žmones iš darbų į repeticijas. Ir rytą, ir vakarą repetuodavome. Kelionių į užsienį reikėdavo tik panorėti – visur buvo suteiktos galimybės koncertuoti, buvo siuvami specialūs rūbai. Aplankėme daugelį šalių, negailėta tam lėšų. Visi buvo laimingi ir patenkinti tokiu požiūriu į meno puoselėjimą“.
Tačiau kartu su pertvarka Lietuvoje prasidėjo pertvarka ir Telšiuose, kuri neaplenkė ir „Masčio“: buvo atimamos visos patalpos. Pasikeitus šeimininkams, pasikeitė ir poreikiai. Kadangi meno kolektyvai tapo nebereikalingi, buvo imta išmesti rūbus, instrumentus. „Kiek galėjau, viską tempiau į namus, ypač rūbus. Tai buvo didelis gyvenimo iššūkis, net ašaros byrėjo iš nevilties. Apie metus buvo tyla, kol kartą kultūros namų direktorė Danutė Mikienė pakvietė ir sako: „Duodam tau kabinetą, – atgaivink ansamblį“. Buvo labai sunku, jautėmės tarsi pelytės sklepuke. Tačiau viskas krypo geryn ir geryn“, – prisimindama ir sunkumus, ir iššūkius, ir džiaugsmus, kalbėjo Z.Šimkuvienė.
Iš muzikalios šeimos
Tuomet atėjo ir meilė į gyvenimą. Jauna moteris, kuriai nepasisekė pirmoje santuokoje, susipažino su būsimu vyru, kuris buvo dūdorius… Vaikai nuo lopšio buvo apsupti muzikos, ypač Ernesta. „Į repeticijas važiuodavome trise – dukra nuo 2 mėnesių vežimėlyje gulėdavo, kol dirbdavau. O kai paaugo, buvo visų atsivestų į repeticiją ansambliečių vaikų „atamanas“ ir „vadovė“, – šypsodamasi kalbėjo Zina.
Pasak moters, ir babytė, ir mamytė, ir tėvelis buvo labai muzikalūs. Nuo pat mažų dienų girdėdavusi muziką, dainas. Mamytė, kiek prisimena Zina, buvo „primadona“ laidotuvėse. „Balsas buvo toks dramatinis, labai stiprus. Šiaip ji buvo siuvėja, bet eidavo padėti ruoštis baliams. Tai kai užtraukdavo dainą, visus perrėkdavo. Tėvelis – armonika grieždavo. Babytės – išskirtinai vaikiškas buvo balsas. Bet gal taip tuo metu visi dainuodavo… Mano balsas lyrinis, dukros Ernestos – taip pat“, – pasakojo muzikė.
Zina džiaugiasi keturiais anūkais ir viena proanūke. „Amžinatilsį sūnaus dukra lankė muzikos mokyklą, bet pasuko kitu keliu – tapo veterinare, augina dukrytę, kuriai neseniai sukako metukai. Matas, Tadas ir Jonas visą duoklę muzikai gavo iš savo talentingų tėvų – Ernestos ir Valdo“, – su meile akyse ir šypsodamasi apie anūkus kalbėjo Zina.
Save moteris vertina labai kukliai, santūriai, sakosi nėra labai nusipelniusi pagyrų. „Žinoma, yra pelnyta ir pirmųjų, ir antrųjų vietų, ruošiau įvairiems konkursams, esu darbšti, ir tiek. Tačiau labai didžiuojuosi dukra Ernesta ir žentu Valdu, jų idealia šeima, tarpusavio ryšiu, santykiais, pagarba vienas kitam, noru tartis bet kokiu klausimu. Man jų gyvenimas – kaip Dievo dovana“,– pasakojo moteris. Močiutė džiaugiasi, kad ir anūkams muzika prie širdies, kad tai tiesiog tęsiasi karta iš kartos. „Galbūt gyvenime jie pasirinks ir kitas specialybes, o gal kuris nusės ir muzikoje“, – apie anūkų ateitį svarsto Zina.
Zina Šimkuvienė, paklausta apie gyvenimo vertybes, pirmiausia pabrėžė darbštumą ir sąžiningumą. „Vaikai man – kaip draugai, draugiškai ir dvejetus rašydavau, – šelmiškai nusijuokė pedagogė. – Bet visada leisdavau pasitaisyti. Tikėdavau jais. Svarbiausia yra darbas, nesvarbu kiek esi talentingas.“
Kalbant apie tradicijas šeimoje, tarsi apgailestaudama, Zina atsakė, jog joms puoselėti tiesiog nebelikdavo laiko – visada tekina ir tekina. „Vaikus prižiūrėti padėdavo seneliai – mūsų su vyru tėvai. Dirbau pilnu etatu Muzikos mokykloje, pusantro etato turėjau vaikų darželyje, vadovavau ansambliui „Mastyje“, dirbau prekybinėje bazėje ir dar turėjau veteranų chorą. Viskas minutė į minutę suskaičiuota. O naktį strateguodavau naujus planus“, – prisiminusi darbų sūkurį, pasakojo talentinga moteris.
Šiuo metu Zina Šimkuvienė, kaip pati sako, laisvalaikiu mezga ir ardo, vėl mezga ir vėl ardo… „Labai patinka ši veikla. Kad ir paprastai, bet anūkams įtinku. Tai ir džiugina labiausiai.“
Paklausta, apie ką dar pasvajoja, ar turi kokių planų ateičiai, Zina prisipažino, kad svajoja dar pagyventi – šiaip, be jokių planų, tiesiog… tiesiog gyventi. O didžiausia moters svajonė – kad gyvuotų, nežlugtų ir nesubyrėtų ansamblis „Mastis“.
„Ateities kartoms linkiu nenuklysti, eiti doros keliu, būti tokiems, kokius mus sukūrė Dievas, mylėti teisingai, puoštis tvarkingai, mylėti savo jauną kūną, jo nedarkyti“, – pokalbį baigė pedagogė ir ilgametė dainų ir šokių ansamblio „Mastis“ vadovė Zina Šimkuvienė.