Alexis Danilo Garro: „Mano tikslas – eiti pas žmonės“

Iš Argentinos kilęs vienuolis salezietis Alexis Danilo Garro telšiškiams žinomas ne tik kaip kunigas, bet ir kaip Telšių vyskupijos jaunimo centro dvasinis vadovas bei savanoris įvairiose jaunimo organizacijose ir Telšių Vincento Borisevičiaus gimnazijoje. Be šių veiklų, Alexis dar dirba su kaliniais Pravieniškių bei Panevėžio kalėjimuose. Karštą besibaigiančios gegužės popietę, gurkšnojant matę su A. Danilo Garro, kalbėjomės apie kelius, atvedusius iš Argentinos į Telšius, apie jo darbą, gyvenimą ir šiuolaikinio žmogaus santykį su tikėjimu.

Stasys Katauskas

– Jūs dirbate su jaunais žmonėmis. Koks Jums atrodo šiuolaikinis jaunas žmogus?
– Vaikai dabar greitai užauga. Iš vienos pusės, tai labai žavu. Iš kitos, jie vis tiek dar ilgai reikalauja globos. Jie dar nemoka spręsti problemų. Dažnai susiduriu su situacijomis, kai matyti, kad esama problemų šeimose. Tu sakai jiems, pasikalbėk su mama ir tėčiu, o jie sako ne, negalime. Daug jaunimo jaučiasi vieniši, tarsi ir turi draugų, bet lyg nėra su kuo giliau, jautriau pabendrauti.
– Ar Telšių jaunimas skiriasi nuo savo bendraamžių Jūsų gimtojoje šalyje?
– Taip, žinoma, taip. Tas argentiniečių spontaniškumas. Tenai iš karto su tavim pradeda bendrauti atvira širdimi. Čia reikia labai daug laiko. Ir čia jauni žmonės labai greit suauga, labai greitai. Argentinoje vaikinas gali būti kokių 25 metų, o tu su juo kalbėsi kaip su kokiu 16-mečiu lietuviu. Aš nežinau, kas geriau. Bet su labai jaunais žmonėmis čia tu gali kalbėtis rimtai, sudėtingomis temomis. O ten reikia ilgai laukti, kol užaugs, kol pribręs. Bet Argentinoje jauni žmonės neturi problemų kalbėti apie savo jausmus, paliesti jautresnes, intymesnes temas. Lietuviams tai daug sunkiau. Yra ir daugiau skirtumų. Ten nesvarbu, kas tu. Gali būti vienuolis, astronautas, prezidentas, su tavimi kalba vienodai. Lietuvoje tai, kaip su tavim kalbės, bent iš pradžių, labai priklauso nuo to, kas tu esi. Be abejo, yra ir bendrų dalykų. Ir čia, ir ten jaunimui norisi bendrauti, šnekėtis, juoktis. Su mergaitėmis, net ir 10-ies metų, čia tu gali kalbėtis rimtai. Gerąja prasme – rimtai. Bet apskritai Argentinoje visi esam draugai, ten linksmiau. Artumas nepriklauso nuo tikėjimo, nuo profesijos. Lietuvoje tie dalykai truputį kitokie.
– Jūs vykstate į kalėjimus, bendraujate su kaliniais. Kas sunkiausia, susiduriant su tokiais žmonėmis?
– Kaip tik rytoj važiuoju į Panevėžį, į moterų kalėjimą, kitą savaitę – į Pravieniškes. Žinoma, su įkalintais žmonėmis bendraujama kitaip. Pirmiausia veikia aplinka. Kalėjimas žmogui nėra namai. Be to, iš karto matosi tie, kurie nieko neturi. Sakydamas neturi, turiu galvoje ne materialius dalykus. Tie, kurie neturi tikslo dėl ko ir pas ką išeiti. Tai iš karto matyti. Vyrai kaliniai kartais atrodo kaip mūsų vaikai Argentinoje. O kalinčios moterys, tą seniai pastebėjau, linkusios į depresiją daug labiau negu vyrai. Pamato tave, šypsosi, o po 5 minučių matai, kad yra visai kitaip nei pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Bet kalėjime nepatyriau uždarumo. Mano tikslas – susitikti su žmonėmis. Kai kalbamės, man nesvarbu, ką kas daro, yra daręs, kodėl jis ten. Ir ne aš sprendžiu, apie ką šnekučiuosimės. Kalbam tai, ką patys įkalinti žmonės nori.
–Truputį atitrūkime nuo Jūsų darbų. Kaip atsidūrėte Telšiuose?
– Iki tol daug dirbau Argentinoje: ir kalėjimuose, ir su priklausomybių turinčiais vaikais. Taip sutapo, kad vienuolių saleziečių ordino vadovas, jis ispanas, buvo Argentinoje, atsidūrė šalia manęs ir sako, tu turi daug patirties, tave reiktų išsiųsti į Europą. Tiesiog į Europą, nesakė kur konkrečiai. Iš pradžių nenorėjau. Pasitarėm su šeima. Mes esam 6 broliai ir dar tėtis su motina. Nutariau, kad gal geriau vis dėlto vykti. Tada buvo pasiruošimo laikotarpis. Kad adaptuočiausi misijai, vykau į Paragvajų, po to – į Braziliją. Į Amazoniją, Mato Groso valstiją. Juokinga, kai dabar pagalvoji. Aš ten pas Amazonės indėnus keliavau, kad pasiruoščiau atvykti į Lietuvą.
– Priklausote vienuolių saleziečių ordinui. Gal galite plačiau papasakoti, kas tie saleziečiai?
– Ordino įkūrėjas italas, Katalikų bažnyčios šventuoju tapęs Jonas Boskas. Jis turėjo, mano galva, labai protingą ir logišką idėją. Jeigu norim, kad mūsų Bažnyčia išliktų, pirmiausia reikia eiti pas jaunimą. Dirbti su jaunais žmonėmis, juos girdėti, rūpintis, juos suprasti, būti kartu. Tokia ordino misija. Esu salezietis. Telšiuose mes esame trys. Aš ir du italai. O iš viso Lietuvoje yra dvi saleziečių misijos. Vilniuje ir čia, Telšiuose. Pasaulyje mūsų yra tik 15 tūkst. Ir tik vienas vadovas.
– Kokį įspūdį jums palieka Telšiai, Lietuva?
– Leiskite, aš papasakosiu, ką girdėjau prieš atvykimą ir ką patyriau po jo. Apie Lietuvą girdėjau, kad čia šalta, kad visi blondinai, aukšti ir sunku gyventi, visi uždari. Ką galiu pasakyti, kai jau praleidau Lietuvoje keletą metų? Kad viskas tiesa, išskyrus uždarumą. Taip, reikia laiko, bet nesu patyręs tikrojo uždarumo. Žmonės labai draugiški, smalsūs, bet neįkyrūs. Viskas, kas čia šitam kambaryje matyti, baldai, daiktai,– viską padovanojo žmonės. Lietuva labai tvarkinga šalis, viskas visur gražu. Eini per Telšius, visur viskas prižiūrėta, nuvažiuoji į Lieplaukę ar dar kokį kitą kaimą – irgi gėlės žydi, pievutės, viskas švaru, tvarkinga. Per trejus buvimo Lietuvoje metus suskaičiavau, kad tik tris kartus girdėjau automobilio garso signalą. Per trejus metus. Argentinoje tu jį girdi tris kartus per sekundę. Turėjau progą gyvai susitikti su senute, kurį pasakojo savo patirtis apie sovietmetį. Aš skaičiau, mokiausi apie tai, bet man buvo ir yra šokas, kaip jūs sugebate nejausti savyje pykčio po to, ką išgyvenote. Jūs turite teisę jausti pyktį. Ir tas uždarumas, apie kurį tiek pripasakojo… Nežinau, kur jis yra. Aš jo nepatyriau. Taip, žmonės Lietuvoje kitokie nei Argentinoje, ištartas žodis čia turi didesnį svorį, didesnę reikšmę. Kad tave priimtų, reikia daugiau laiko. Bet priima. Visi priima. Nepatyriau kol kas tikro uždarumo.
– Iš Jūsų tėvynės kilęs popiežius Pranciškus Lietuvoje netgi tikinčiųjų dažnai kritikuojamas dėl kai kurių savo pasisakymų rusų agresijos Ukrainoje tema. Jam priekaištaujama, kad popiežius nepakankamai supranta pokomunistinės Europos specifikos. Kaip manote, kiek teisingi tokie priekaištai?
– Mes gimėme be tų konfliktų, kokie buvo Europoje, be pasaulinių karų. Aš manau, kad yra dovana užaugti be karo. Ir dar manau, kad yra svarbu kalbėti su žmogumi. Svarbu kalbėti apie tave, o ne apie tai, kur tu esi gimęs. Manau, tą popiežius nori pasakyti. Bet jį vertina kaip politiką. Beje, prieš 3 metus buvau kunigų šventėje. Tai vienas kunigas lietuvis pasakė: jei pas tave ateina lietuvis, turi jį mylėti, jei pas tave ateina rusas, turi dar daugiau ji mylėti. Krikščionių meilė yra be ribų.
– Žiūrint iš Lietuvos pozicijų, neretai susidaro įspūdis, kad kai kurie kunigai Lotynų Amerikos šalyse yra tarsi kairiųjų pažiūrų. Rytinėje Europos žemyno dalyje atrodo, kad dėl komunistų persekiojimų Bažnyčia laikosi konservatyvesnių nuostatų. Ką manote apie tai?
– Europoj taip susidėliojo, kad Bažnyčia eina į vieną pusę, valstybė – į kitą. Aš galvoju, gal ir gerai taip. O Lotynų Amerika yra didžiulė, skirtinga ir aš galiu kalbėti tik apie Argentiną. Mūsų istorija labai susijusi su Bažnyčia. Bet mūsų Bažnyčia nėra konservatyvi, nors buvo tarpsnis, kai bandyta eiti tuo keliu. Pas mus tikėjimas kiek kitoks. Argentinoje Bažnyčia nėra tik pastatas. Ir kartais man atrodo, jog tai yra ypač toli nuo Lietuvos. Mes nekritikuojam tradicijos, bet svarbiau žmonės. Kas iš to, jeigu pamirštame žmones ir tematom tradiciją. Jei ėjimas į žmonės yra kairumas, tada tebūnie, mes kairieji. Argentinoje kunigui neužtenka tik būti bažnyčioje. Reikia dirbti, reikia eiti pas žmones. Bažnyčia yra prieš ideologiją, bet negali būti prieš žmones. Jei esi, kad ir transgender, vis tiek esi žmogus. Mano funkcija klausyti, klausyti, klausyti ir, jei galiu, padėti. Kad jie jaustų, jog nėra kalti. Todėl manau taip. Apskritai Katalikų bažnyčia visur ta pati. Bet kartu ir skirtinga.
– Jūs lietuvius mokote ispanų kalbos. Ar didelis susidomėjimas?
– Oi, čia taip kiek neplanuotai išėjo. Vincento Borisevičiaus gimnazijoje dirbau su būreliais. Iš pradžių buvo tik muzika, muzika, muzika. Po to patys mokiniai ėmė domėtis ispanų kalba. Visa tai pasirodė aktualu, todėl įsigijau licenciją, moku mokesčius Mokesčių inspekcijai. Bet mokymas kalbėti ispaniškai nėra mano pagrindinis darbas – tai antraeiliai dalykai. Nors mokau, dabar turiu apie 30 mokinių. Iš Telšių, Vilniaus, iš Klaipėdos. Viskas vyksta nuotoliniu būdu. Dar kokių 15-os teko atsisakyti, nes tiesiog neužtenka tam laiko.
– O kaip Jums pačiam atrodo lietuvių kalba, žemaičių tarmė?
– Lietuvių kalba labai sunki ir, manau, todėl jūs esat labai protingi, labai imlūs ir gabūs kitoms kalboms. Man sunku buvo mokytis. O kai atvažiavau iš Vilniaus ir išgirdau žemaitiškai kalbančius žmones, buvo siaubas, nežinojau nė ką daryti. Bet tai yra labai įdomu. Galimybė patirti, atrasti kažką naujo. Pajusti, kaip labai iš lėto, bet imi suprasti kitą šalį. Argentinoje aš esu kilęs iš nedidelio miesto nelabai toli Akonkagvos (aukščiausia Pietų Amerikos viršūnė, iškilusi daugiau kaip 4 km. virš jūros lygio. Red pastaba.). Telšiuose apsigyvenau Kalno gatvėje. Iš pradžių svarsčiau, koks čia kalnas, kad toks pavadinimas. Kai išsiverčiau, buvo labai juokinga. Kalnas. Mano tėvų namai už 300 km nuo Akonkagvos ir viršukalnė matyti. O čia Kalno gatvė. Miestas ant septynių kalnų. Bet tu supranti, kad čia kita šalis, kad tikrų kalnų čia tiesiog nėra. Ir mokaisi suprasti tą šalį, jos žmones. Aš turiu draugą, kuris dabar dirba Pietų Sudane ir kuris prieš man išvykstant į misijas jau turėjo daugiau patirties. Ir jis man yra pasakęs, kad didžiausias dalykas, kurį bet kur nuvažiavęs tu gali duoti vietos žmonėms, išmokti jų kalbą.
– Dažnai pasakoma, kad šiuolaikinis žmogus išgyvena dvasinę krizę, tuštumą arba yra pernelyg išlepęs nuo gero gyvenimo, lyginant su ankstesniais laikais ar skurdesnėmis šalimis. Ką manote apie tai?
– Žmogui, kuris visa ko turi, nereikia pasitikėti Dievu. Faktas. Lietuvoje, tiesa, tradicija dar tebėra stipri. Dar einama į bažnyčią per vestuves ar per laidotuves, dar porąkart per metus. Kai kuriose Europos šalyse ir tai nyksta, kiek esu pastebėjęs. Argentinoje truputį kitoks tikėjimas ir kitoks pačių kunigų santykis. Kunigai turi dirbti. Vienas dalykas yra būti bažnyčioje, kitas dalykas – dirbti. Aš labai daug kartais galvoju, kodėl Bažnyčia žmonėms darosi neįdomi. Nežinau, norėčiau žinoti atsakymą. Gal per daug pamirštame būti su žmonėmis. Juk logiška, kad mūsų misija yra eiti pas žmones. Žmonės, kurie sunkiau gyvena, kuriuos mačiau Amazonijoje, man dažnai atrodo, kad jie daug geriau supranta, kas yra Dievas nei tie, kurie turi viską. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad turtingi žmonės negali tikėti, negali suprasti. Bet va, pavyzdžiui, Lietuvoje žiauriai daug žmonių, kurie turi problemų dėl depresijos. Žiauriai daug. Skurdesnėse šalyse taip nėra.
– Ačiū už pokalbį.

1 Komentaras

Leave a Reply

Your email address will not be published.


*


Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.