Paradoksalus pavadinimas. Bet tokia jau ta šventė man pasirodė. Rugpjūčio 24-ąją Telšiuose gyvenantys ukrainiečiai jau kelintus metus iš eilės mini savo nepriklausomybės dieną. Šiemet taip sutapo, kad renginio metu diena išpuolė lietinga. Visgi, nepaisant lietaus, geras pusšimtis žmonių, daugiausia moterys ir vaikai, atvykę į mūsų miestą prasidėjus dabartiniam rusų agresijos prieš Ukrainą etapui, rinkosi į šv. Mišias Telšių katedroje, o po to, nešini Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis bei mėlynos ir geltonos spalvų balionais, praėjo nuo Katedros aikštės iki Savivaldybės, kur surengtas trumpas koncertas-minėjimas.
Stasys Katauskas
Pademonstruota vienybė su kovojančia Ukraina
Renginį Nepriklausomybės aikštėje vedė dvi merginos – lietuvaitė Telšių kultūros centro darbuotoja Lijana ir ukrainietė Jelizaveta. Besikreipdamos į susirinkusiuosius, renginio vedėjos prisiminė dieną prieš tai minėtą Baltijos kelią, kuomet iš sovietinės okupacijos vadavosi trys Baltijos šalys.
Ukraina dabar išgyvena savąjį laisvės kelią. Deja, daug sunkesnį ir kruvinesnį. Tuo pačiu, kovodami už teisę būti, ukrainiečiai jau savaime stabdo imperinių ambicijų nė nebandančią slėpti Rusiją. Nuo 2022-ųjų m. pavasario sparčiai išaugo karo pabėgėlių iš Ukrainos skaičius, o karas dar tęsiasi ir nežinia, kiek užtruks. Todėl mūsų mieste gyvenančių ukrainiečių nepriklausomybės šventė jau kelintus metus jiems tokia. Svetur, ne savoje žemėje ir su liūdesio prieskoniu.
Apie tai galvojau, skambant Lietuvos ir Ukrainos himnams. Po himnų susirinkusius į renginį žmonės pasveikino Telšių rajono savivaldybės mero patarėja Lina Kybartaitė-Jokubauskienė. „Jūsų šalis tapo kovos už laisve simboliu“, – sakė L. Kybartaitė-Jokubauskienė. Baigdama savo trumpą pasisakymą, ji nuo Savivaldybės padovanojo šventinį tortą, nes kokia šventė be torto.
Renginį savo muzikiniais pasirodymais papuošė mažametė ukrainietė Marija bei dar dvi iš Ukrainos kilusios moterys. Viena jų, Inesa, šiame renginyje dainavo ir praėjusiais metais.
Kai kalba motina, prabyla visa tauta
„Tai ne tik šventė, bet ir skausmo diena. Diena, kai suprantame, kaip sunku kartais yra ginti savo teisę būti“, – kalbėjo Hana Keller, ukrainietė psichologė, kurios sūnus žuvo fronte, gindamas savo šalį nuo užpuolikų iš Rusijos. H. Keller dėkojo Lietuvai ir mūsų tautai už paramą, o ukrainiečiams linkėjo nepamiršti, kad per gimtąją kalbą, per bendras maldas, pagalbą vienų kitiems saugomas dvasinis tautos dnr. Įsiminė jos pastebėjimas, kad atsidūrę kitose šalyse ukrainiečiai ne visada būna vieningi, dažnai nepažįsta vieni kitų, nebendrauja. „Būkime ne paskiros grupelės, būkim bendruomenė“, – savo tautiečiams sakė žuvusio kario motina, kartu pakvietusi Telšiuose gyvenančius ukrainiečius labiau stengtis mokytis lietuvių kalbos.
Po jos pasisakymo įsismarkavo lietus. Savaip simboliška buvo stebėti, kaip daugumai susirinkusių žmonių nuskubėjus į pastogę kurį laiką aikštėje liko stovėti kelios ukrainietės merginos ir prie jų prisijungusi žuvusio kario motina. Merginos santūriai šypsojosi, H. Keller veide buvo greičiau rimtis. Improvizuotoje scenoje tada kaip tik baigė dainuoti viena ukrainietė. „Ce moja mama (čia mano mama)“, – taip apie dainininkę sušuko maža mergaitė. Uždainavus dar vienai ukrainietei, pakalbinau dvi į renginį atėjusias moteris. Abi atsakė lietuviškai, taisyklingai, nors ir su akcentu.
Botų kovos laukas – feisbuko paskyroje
Botai – vadinama po netikromis paskyromis socialiniuose tinkluose paslėpta kompiuterinė programa, paprastai imituojanti žmones ir komentuojanti tik politinį atspalvį turinčias žinutes internete. Oi, kiek jų jau per pirmas 1-3 valandas prisirinko „Kalvotosios Žemaitijos“ feisbuko paskyroje, įkėlus trumpą vaizdo įrašą apie ukrainiečių ir juos palaikančių telšiškių eiseną Telšiuose. Komentarų skiltyje dominavo antiukrainietiška pagieža ir neapykanta. Žvilgtelėjus į tokių komentuotojų feisbuko profilius buvo galima pamanyti, jog „Kalvotosios Žemaitijos“ feisbuko paskyrą staiga pradėjo sekti žmonės iš Kauno, Alytaus, Lentvario, Šiaulių, Zarasų ir kitų Lietuvos miestų, iš įvairiausių vietovių užsienyje, iš bele kur.
Nesekė, neskaitė, bet, pasirodžius įrašui apie ukrainiečius, staiga atsirado. Ir, žinoma, su ištisai antiukrainietiškais komentarais. Dažnas toks „skaitytojas“ – beveik neturi jokios kitokios viešai matomos veiklos. Žinoma, pats botų komentarų faktas nenustebino. Tačiau nustebino jų kiekis ir greitis. Kiek per tokį trumpą laiką įrašas feisbuke sulaukė piktų komentarų iš netikrų paskyrų.
Tačiau reikia pripažinti, kad ne tiek jau mažai antiukrainietiškų komentarų parašė ir realūs žmonės, telšiškiai. Įprastai tokių komentarų autoriai nepasižymi nei gera raiška, nei argumentais. Ištisai rašybos, skyrybos (ne korektūros) klaidos, tujinimasis, šnekos apie Lietuvą, patį žodį Lietuva rašant iš mažosios raidės. Apie argumentaciją išvis nėra ką šnekėti. Deja, nėra ką pasakyti ir apie žmogiškumą. Kokia dar gera valia, krikščioniška atjauta karo pabėgėliams, nelaimėje atsidūrusiems ir į užsienį priverstiems pasitraukti žmonėms, daugiausia moterims ir vaikams? Ir toks kontrastas, žiūrint į tų moterų, tų vaikų veidus, akis ir paskui skaitant kai kurių tikrų telšiškių internete išlietą pagiežą.
Kita vertus, adekvačių žmonių yra daugiau. Nors komentarų skiltyje konkuruoti su botais nerealu, tikrų žmonių buvo dvigubai daugiau, tarp spaudančių širdutes ir patiktukus. Laimė, ne tik internete, bet ir tikrovėje šviesių, geros valios žmonių irgi gerokai daugiau nei viskuo amžinai nepatenkintų į visokius kliedesius įtikėjusių bendrapiliečių.