Vieną saulėtą rugpjūčio popietę į „Kalvotosios Žemaitijos“ redakciją užsuko žinomas Telšių verslininkas Vasilijus Achunovas. Kaip žmogus, branginantis kitų laiką, be ilgų įžangų perėjo prie savo apsilankymo esmės. Jo klausimas buvo gana tiesus: „Ar galiu per Jūsų laikraštį pareklamuoti save ir kitus?“ Žinoma, galima, bet nepažeidžiant LR įstatymų. Juolab, kad visi iki šiol jo „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraštyje publikuoti straipsniai atitiko žurnalistinės etikos reikalavimus.
Pokalbį jis pratęsė pasakojimu-pamąstymu: „Šių metų birželio 1 dieną gerbiamas prelatas Juozas Šiurys mane buvo pakvietęs į naujai pastatytų Parapijos namų atidarymą. Nors dėl tam tikrų aplinkybių dalyvauti renginyje negalėjau, buvo malonu suvokti, kad ir aš, remdamas finansiškai, prisidėjau prie, manau, visiems telšiškiams dvasiškai brangios vietos gražinimo. Tai man priminė Antoine de Saint-Exupéry žodžius: „Svarbiausi dalykai nematomi akimis.“
Ne ką mažiau maloniai nustebau paskaičiavęs, kiek metų pažįstu gerbiamą prelatą – jau 40 metų. Tai šioks toks jubiliejus. Pirmasis mūsų susitikimas įvyko dar 1985 m. vasarą. Tuo metu jis buvo Sedos bažnyčios kunigas, o mes su kolega užsiėmėme pastatų remonto darbais – turėjome tuo metu pusiau legalų verslą. Važiuodami pro šalį, užsukome pasiteirauti dėl bažnyčios remonto. Nors anuomet konkrečiai nieko nebuvo tartasi, mūsų bendravimas ilgainiui persikėlė į dvasinį lygmenį.
Būdamas nepraktikuojantis krikščionis, stengiuosi daugiau dėmesio skirti vaikų ir anūkų dvasiniam ugdymui. Mano prašymu, gerbiamas prelatas pakrikštijo sūnų ir abu anūkus, pašventino mano būstą. Tad natūraliai kilo noras su anūkais apsilankyti naujai pastatytuose Parapijos namuose. Iš anksto sutartą dieną atvykome prie bažnyčios, kur mus maloniai sutiko gerbiamas prelatas. Gerą valandą apžiūrinėjome naują pastatą, gražiai sutvarkytą aplinką. Didelį įspūdį paliko iš apžvalgos aikštelės atsiveriantis Masčio ežero vaizdas – lyg būtum kokioje Šveicarijoje ar Vokietijoje, kurios, mano manymu, galėtų būti miesto tvarkymo etalonas. Elementarus tvarkos laikymasis kiekviename mūsų ugdo pareigą puoselėti savo kraštą – Žemaitiją – ir rodyti kitiems, kokią ją patys matome: paslaptingą, svetingą, visada viliojančią savo paprastumu ir geranoriškumu.
Dažnai bendrauju su jaunosios kartos verslininkais ir pastebiu, kad materialūs dalykai neretai užgožia dvasinius. Daug kas juokauja, kad ne piniguose laimė, o jų kiekyje. Iš dalies galima su tuo sutikti, nes pinigai leidžia žmonėms pasijusti labiau nepriklausomiems, įgyvendinti įvairius norus ir troškimus. Tačiau kaip yra pasakęs Albertas Einšteinas: „Ne viskas, kas gali būti suskaičiuota, yra vertinga, ir ne viskas, kas vertinga, gali būti suskaičiuota.“
Norėčiau paraginti neabejingus savo kraštui verslininkus šalia finansinių prioritetų puoselėti ir ne mažiau vertingas etines bei moralines savybes, kurios padeda atsispirti pagundai viską vertinti tik materialiai.
Esu dėkingas gerbiamam prelatui Juozui Šiuriui už mums skirtą brangų laiką ir linkiu stiprios sveikatos bei begalinės energijos toliau tęsiant kilnius darbus.“
gal gana jau to piaro