„Buvo tokių žmonių, kurie aukojo save, kurie net žinodami, kuo gali baigtis, rasdavo jėgų nebijoti net kai buvo baisu. Jeigu nebūtų jų buvę, vargu ar šiandien galėtume jaustis laisvi“, – taip apie sesė Editą Reginą Teresiutę sakė Telšių mažosios bažnytėlės prelatas Juozas Šiurys. Sesė Edita Regina – vienuolė-disidentė – visą gyvenimą paskyrusi Dievo tarnystei ir kovai už katalikybę. Praeitą sekmadienį ji svečiavosi Telšių mažosios bažnytėlės Parapijos namuose. Viešnagės priežastis – E. R. Teresiutės knygos „Laimė yra mylėti“ pristatymas.
Stasys Katauskas
„Nuo vargonų ir į kojas“
Susitikimą su knygos autore, į kurį šaltą giedrą sekmadienį po šv. Mišių sugužėjo pilna Mažosios bažnytėlės Parapijos namų salė, vedė istorikė Janina Bucevičė. Bet nedaug jai teprireikė klausinėti charizmatiškos, žodžio kišenėje neieškančios vienuolės. „Telšiai man brangūs, mat čia ne sykį teko parų atsėdėti“, – juokavo Edita Regina Teresiutė, pasakodama apie savo gyvenimą ir tikėjimą.
Jos pirmieji prisiminimai, kaip pasiguldžiusi mažą broliuką į vežimėlį, o ją pasodinusi prie brolio kojų, mama stumia tą vežimėlį penkis kilometrus iki artimiausios bažnyčios. Dar mažai mergaitei Editai Reginai patiko vargonų muzika. Kelmėje kunigas Albinas Budrikis sykį paklausęs, ar ji nenorėtų išmokti groti vargonais. „Kur nenorėsi. Tai ir mokiausi. Sykį man pranešė, kad reiks pagroti bažnyčioje per Mišias“, – pasakojo knygos autorė. Anot jos, viskas buvo neblogai, iki kol prireikė sugroti „Marija, Marija“. „Mokėjau tą giesmę, bet kai pradėjau groti, matau, neina. Vėl iš naujo pradėjau. Vis tiek neina. Kaip mintinai, pamiršau, o natų nebematau. Tai ką? Nuo vargonų ir į kojas“, – prisimena pirmąjį grojimą per pamaldas sesuo Edita Regina. Po to beveik savaitę ji vengė sutikti kunigą A. Budrikį. Tokios tos vaikiškos patirtys.
Vienuole tapti apsisprendė jaunystėje
Dar nuo jaunumės užsispyrusi tvirto charakterio moteris vienuolės kelią pasirinko tebesimokydama mokykloje. Lietuvoje vienuolynai tuo metu buvo oficialiai panaikinti. Tačiau kunigo A. Budrikio namuose šeimininkavo Dievo apvaizdos vienuolyno sesuo. Per ją šio straipsnio herojė, dar paaugliukė, išvažiavo į rekolekcijas Panevėžyje. Ten atsidūrė tarp vienuolių moterų, matė, kaip šios meldžiasi, kalbasi. „Taip Dievo apvaizdos seserų kongregacijoje prasidėjo mano kelias“, – pasakojo Edita Regina. Tiesa, iki vienuolystės dar nemažai visko nutiko.
Nuo pirmųjų jos įžadų šiemet sukanka jau penkiasdešimt metų. Kalbėdama apie tokį pasirinkimą, sesuo Edita Regina išsakė įstrigusią mintį. Anot jos, jeigu žmogus tinka vienuolynui, tinka ir šeimai. Jeigu netinka šeimai, netinka ir vienuolynui. Nes visur reikia aukos ir šia prasme žmonių mokyti nereikia.
Didelę įtaką dar jaunai krikščionei anomis dienomis darė kunigas Juozas Zdebskis. „Jis melsdavosi už tai, kad gyvenime patirtume kančią. Atrodytų, kaip čia? Juk paprastai prašome Viešpaties laimės, o čia prašo kančios? Bet tik kančia žmogų užgrūdina, padaro iš jo tikrą žmogų“, – sakė Edita Regina.
Nuo jaunumės prasidėjo ir su okupantų valdžia besikirtusi moters veikla. Tikintis jaunimas tada stengėsi statyti kryžius, kuriuos sovietų valdžia griaudavo. Nepaisant okupantų ir jų pakalikų pastangų, per okupacijos dešimtmečius Lietuvoje buvo pastatyta šimtai kryžių. Edita Regina pasakoja, kad būdavo, jog jaunimas eina saugoti naujai pastatytų kryžių. Taip yra buvę ir ant netoli mūsų miesto esančio Panų kalno. „Važiuodavom tada pakeleivingais automobiliais. Bet privažiavęs vienas vairuotojas mus įspėjo, kad yra įsakyta nieko pakeliui nepaimti. Mat norėta sutrukdyti jaunimui ten nuvažiuoti. Tas vairuotojas mus visus paėmė, nuvežė. Pamenu, lipant į Panų kalną, viena mergina pradėjo verkti iš džiaugsmo, kad suspėjome ten anksčiau už kryžių griovėjus. Ir jie atvažiavo. Mes sustojom. Mus pamatę sakė, geriau melskitės už taiką pasaulyje, o ne čia važinėkit. Aš jiems atsakiau, kad jei negamintumėt bombų, nereiktų už tą taiką melstis. Suėmė mane už tokias kalbas. Ir nė vienas iš dvidešimt keturių ten buvusių mūsiškių neišdavė, kokia yra mano pavardė“, – prisimena vienuolė. Bėgant metams, susidūrimų su sovietų milicija jos gyvenime būdavo vis daugiau.
Rezistencinė veikla
Nuolat vargonavusiai, nuolat bažnyčiai dirbusiai moteriai okupacijos metais teko susidurti su daug kunigų rezistentų. Tarp jų buvo ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kurį vienuolė matė iš arti, su kuriuo teko daug dirbti. Ne itin šį dvasininką pažinojusiesiems atrodęs kategoriškas, netgi piktas, A. Svarinskas, Editos Reginos Teresiutės žodžiais, išties buvęs nepaprasto gerumo žmogus. Tarp daugelio įsimintinų susitikime jos papasakotų A. Svarinsko būdą atskleidžiančių epizodų buvo ir pasakojimas, kaip monsinjoras, sykį persekiotas sovietų pareigūnų, pats prisistatęs į milicijos nuovadą, kad dėl jo nenukentėtų persekioti pasiųsti žmonės. Įstrigo ir vienuolės pasakojimas, kaip sykį, šeimininkaujant A. Svarinsko namuose, šis kažko pasigedęs. Paklaususi, ko trūksta, vienuolė iš A. Svarinsko išgirdo, kad tai, ko jam trūksta, vienuolė vis tiek negalėsianti duoti. „Ko aš čia negaliu duoti, susimąsčiau. Laisvės negali duoti, atsakęs A. Svarinskas“, – prisimena knygos autorė.
1972-aisiais pradėta leisti Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Ją platinant darbavosi ir sesuo Edita Regina. Sovietų saugumas žinojo šią moterį. Tad tekdavo saugotis. „Mus mokė, kaip laikytis tardymo metu, mokė kaip laikyti paslaptį, kaip nesidomėti, kuo nereikia“, – prisimena Edita Regina. Iškalbingas jos pasakojimas apie tai, kaip būdavo klausomasi pokalbių. Vilkaviškio rajone, okupacijos metais sumanius pastatyti kryžių ten nukankintų trijų kunigų atminimui, sesei Editai Reginai kilo mintis išsiaiškinti, ar tikrai jų pokalbių klausomasi. „Grįžusi papasakojau, kad visas Vilkaviškis ūžia nuo kalbų, jog kunigų žūties vietoje stovi naujas kryžius ir jo aplinka užminuota. Ką čia šneki, nutildė mane. Bet už kelių valandų nuvykę netoli tos vietos matome, kad privažiavę daugybė milicijos. Privažiavę kareivių. Kelias dienas jie ten davėsi, tikrino. Supratome, kad mūsų išties pasiklauso“, – pasakojo sesuo Edita Regina.
Ne sykį moterį sovietų milicija yra ir gaudžiusi, mėginusi sutrukdyti laiku nuvykti į kokį nors religinį renginį. „Kartą gerai pažįstamoje Dzūkijos vietovėje pastebėjau, kad mane seka automobilis. Bet tarp miško keliukų pavyko pasislėpti. Po kelių dienų grįžus į Kelmę, kviečia mane į miliciją. Sako, tai ką, gerai vairuoji. O jūs ką, sekėt mane, atsakau“, – pasakojo Edita Regina. Jos pasakojimą papildo ir čia pat, Parapijos namų salėje susirinkusiųjų akyse pademonstruota scena. Vienuolė bekalbėdama išsitraukia iš maišelio peruką, akinius, nusiriša skarelę ir tampa truputį kitu žmogumi.
„Bet iš tikrųjų tokių žmonių, kaip aš, buvo labai daug. Labai daug kur kas geresnių už mane, daug daugiau bažnyčiai ir tėvynei padariusių. Aš nuo jų skiriuosi nebent tuo, kad kažkas mane pastebėjo, įvertino. Bet tai nereiškia, kad šito nusipelniau labiau už kitus“, – sako sesuo Edita Regina. Pašvęstą Bažnyčiai ir Lietuvai – taip būtų galima pavadinti šios moters gyvenimą. Jos knygą „Laimė yra mylėti“, kurioje aprašyta ne tik tai, kas buvo pasakota knygos pristatyme, galima įsigyti katalikiškame knygynėlyje Telšių katedros aikštėje.